Autobiografija iš penkių skyrių

1. Einu gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš į ją įkrentu.

Visiškai pasimetu. Apima neviltis.

Tai ne mano kaltė.

Užtrunka amžinybę, kol išsikapanoju.

2. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Deduosi, kad jos nematau.

Vėl įkrentu.

Negaliu patikėti, kas esu toje pačioje vietoje.

Bet tai – ne mano kaltė.

Ir šįkart prireikia daug laiko, kad išsikapanočiau.

3. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė. Aš ją matau.

Ir vėl įkrentu… Tai įprotis.

Mano akys atmerktos.

Žinau, kur esu.

Tai – mano kaltė.

Akimirksniu išsikapanoju.

4. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš ją apeinu.

5. Einu kita gatve.

————————————————–

Galbūt tai – mano biografija, galbūt – tavo… arba kaimyno .  Jei kaimyno – visa tai, garantuotai, matyti labai gerai. Juk taip paprasta!  Jei tavo – o tu mano draugas – mes tikriausiai abu nieko nematome, o jei aš pamatau – man nesmagu, ir bijau tau pasakyti. Kol netenku kantrybės… O jei mano? Tuomet – mano laimė, jei atsiranda draugas, kaimynas, praeivis ar koks įvykis… kas nors, kas  papurto – kad pramerkčiau akis, ir kas pakiša mintį, jog ten už kampo, visai šalia, yra ir kita gatvė, vedanti į tą pačią pusę…

…Kitas derinukas: vyras – įmonės vadovas, žmona – personalo vadovė (vadybininkė). Irgi neretas atvejis. Kartais netgi skatinamas – kai kurios verslo organizacijos remia tokį „darbą poromis“. Sako, tuomet į kasmetinius viso tarptautinio tinklo susibūrimus vyrai (direktoriai) suvažiuoja su žmonomis (personalo specialistėmis), ir tai begalo naudinga savininkams: nereikia dviejų viešbučio numerių, vyrų/moterų santykis vakarėliuose automatiškai susibalansuoja, nebelieka ir amžino klausimo, ar leisti atsivežti antras puses… Patogu!

Tačiau juokai juokais, bet taip mąstančios organizacijos turi ir labai racionaliai “apskaičiuotų” argumentų: žmona-personalo vadovė leis sau pasakyti įmonės direktoriui daugiau ir atviriau nei svetimas žmogus, jie geriau supras vienas kitą, personalo vadovė tokiu atveju automatiškai taps lojali organizacijai (ir savininkams) ir parems bet kokį, nors ir labai nepopuliarų direktoriaus sprendimą (na, čia darykime prielaidą, kad pats direktorius yra lojalus savininkams J).

Dar dažniau vienoje įmonėje vyras ir žmona dirba tuomet, kai ta įmonė jiems ir priklauso. Logiška: jei yra šeimos verslas – negi dirbsi kitiems. Taip šeima pamažu susimaišo su verslu, o jei į veiklą įsijungia dar dėdės, tetos, vaikai ir anūkai… Tuomet tokia organizacijos “struktūra” pasidaro išties sudėtinga. Ne todėl, kad ji būtų bloga, o tiesiog todėl, kad ją perprasti svetimiems (o kartais net ir saviems) nėra lengva. Bendraujant su personalo specialistais, o taip pat ir kitais darbuotojais, dažnai tenka išgirsti, jog sunkiausia yra dirbti tose “šeimos įmonėse”, kur drauge dirba ir vyras, ir žmona. “Tegu ji ten dirba “ant popieriaus”, bet į darbą geriau tegu neateina”, – sako jie. Juk tuomet neišvengsi povandeninių srovių…

Jei būtų sunku tik darbuotojams, tai dar būtų “pusė bėdos”: pripras… Bet, būdama psichologe, domėdamasi personalo vadyba ir dargi turėdama asmeninės patirties (daugelį metų dirbau drauge su vyru jo įmonėje), negaliu nepastebėti, kad sunkumų tokiais atvejais, t.y., dirbdama kartu, patiria ir pati pora, ar bent viena jos pusė. “Na, jūs mane suprasit, juk pati dirbate kartu su vyru…”, – sako viena klientė seminaro pertraukėlės metu. “Žmona paaugino vaikelį, ir jau nori imtis veiklos. Kaip tik įsteigiau savo verslą, galėtų dirbti čia… Ar gerai yra dirbti kartu?”, – klausia jaunas vyras, matyt, turėdamas abejonių ir būkštavimų dėl tokio sprendimo. O gal tiesiog prisiklausė personalo, turinčio neigiamų nuostatų tokio”šeimyninio darbo” atžvilgiu, kalbų…

Bet ar jie pagrįsti, tokie būkštavimai? Juk tiek patogumų ir naudų!

Na, tuomet imkim, ir tiesiog paskaičiuokim, ką sako mūsų vidiniai „UŽ“ ir „PRIEŠ“ (galima pavaizduoti iliustracijose kaip du žmogeliukus):

Taigi:

Rizika: viskas arba nieko

UŽ:

PRIEŠ:

Esate pripratęs prie šio žmogaus, jį gerai pažįstate. Žinote, ko kada galima iš jo laukti, galite suprasti iš pusės žodžio! Mokate nuspėti net rytdienos nuotaikas, jau nekalbant apie darbo metodus . Ir dėl to bus paprasta ir lengva bendrauti.

Bet vieną dieną staiga pajusite, kad tiesiog bloga nuo to žinojimo! Kur bebūtumėte, savo namų virtuvėje, kieme ar ofise – visur tie patys veidai (žmona, vyras, vaikai, anūkai…). Tik chalatą pakeičia dalykinis kostiumas J. Ir tai dar gerai, nes kartais antra pusė dirba namuose, ne ofise – bet tuomet jau kitos problemos… Ne tik veidai tie patys – ir charakteriai tie patys! Tik įsivaizduokit, jei jums reiktų kasdien valgyti vien grikių košę, triskart per dieną… Na gerai, tegu bus kepsnį, bet vis tiek triskart per dieną. Ką pasakysite po mėnesio? Pusės metų? Kiek ilgai tai iškęsite? O jei užsinorėsite „šviežienos“? Kur ir kokiu pavidalu jos ieškosite? Nauja sekretorė? Nauja auklė?

Taigi:

Pakantumas: visada ir visur

Taigi:

Darbas: be pradžios ir be pabaigos

Taigi:

Susiliejimas: ar esame dar tik tarsi vienas, ar išties vienas? o jei vienas – tai kuris?

Taigi:

Nuobodulys: ar pasaulis visur toks pat vienodas?

Šie keli „UŽ“ ir „PRIEŠ“ dialogai – tai tikrai dar ne viskas. Jei keitinate pradėti dirbti kartu, o gal jau ir darote tai, surašykite, remdamiesi pavyzdžiu, ir savo pastebėjimus. Pasikalbėkite su savais „UŽ“ ir „PRIEŠ“, leiskite jiems išsakyti viską, ką tik jie (ne jūs!) nori… Po to perskaitykite, ką užrašėte. Pagalvokite. Ir duokite paskaityti antrajai pusei J. Turėsite gerą temą pokalbiui prie taurės vyno – lyg ir apie darbą, lyg ir ne…

O jei vis tik nuspręsite dirbti kartu, savo pačių, antros pusės ir viso darbo kolektyvo sveikatos dėlei:

* išsiaiškinkite, ką šis darbas (verslas) reiškia jūsų sutuoktiniui, kokią vietą jo vertybių piramidėje jis užima;

* pripažinkite patys sau, ką išties darysite jūs: padėsite sutuoktiniui; sieksite karjeros ir profesinio tobulėjimo; stensitės daug uždirbti; auginsite vaiką ir tik šiek tiek dirbsite, kai turėsite laiko…;

* aptarkite tai su savo antra puse – pasitikrinsite, ar vienodai įsivaizduojate vienas kito motyvus;

* vikriai keisti “kepures” pagal socialinius vaidmenis yra sunku, tad nereikalaukite iš savęs daryti tai tobulai, tiesiog stebėkite, kaip jums sekasi, ir žinokite, kurį vaidmenį (žmonos, vyro, darbuotojo, vadovo…) kada atliekate;

* turėkite veiklos (hobi, studijos ar kt.) “už” darbo ribų; tai patartina visiems, bet jums – ypatingai J;

* nepamirškite draugų, kurie nedirba su jumis, ypatingai tų draugų, kurie yra jūsų asmeniniai draugai labiau nei šeimos draugai;

* pasilikite šansą “išeiti” kai pajusite, kad to norite, neužsidėkite patys sau tarsi kokio ženklo “tai – neįmanoma”;

* apgalvokite, ką darytumėte, jei nedarytumėte to, ką darote – galbūt kada nors tuo planu ir pasinaudosite… arba bent jau jį turėsite;

* jei pajusite, kad greit pavargstate, pasistenkite išmokti atskirti laiką „darbui“ nuo laiko „šeimai“ – tuomet, atėjus mintims apie darbą, prieš pradėdami kalbėti pasitikrinkite, ar tai yra tam tinkamas laikas;

* jei bent dalį laiko dirbate namuose, pabandykite atskirti ne tik laiką, bet ir erdves “darbui” ir “ne darbui”;

* dirbdami namuose vis tiek laikykitės darbo tvarkos: pradėkite darbus ir juos baikite tam tikru laiku, pasirenkite darbui ;

* dar vienas patarimas dirbantiems “namų režimu” – išbandykite darbą mieste, kavinėse, aikštėse ar parkuose; tai ypač tinka kūrybiniams darbams;

* o jei abu dirbate „ne namie“ – nepripraskite galvoti, kad jums būtina visada kartu ateiti į darbą ir kartu iš jo išeiti, net jei taip būtų ir pigiau ar patogiau (pvz., vienas automobilis)…

Žurnalas EGO Nr.3, 2011

Visa tai parašiau žurnalo “AŠ ir PSICHOLOGIJA” balandžio numeriui, taigi, kai dar buvo sniego. Bet šįkart pavasaris atėjo taip staiga, tiksliau – jis prasiveržė su tiek gyvybinės energijos ir taip nesulaikomai, kad… na, tai -  juk vis apie tą patį …

Kai buvau vaikas, pavasariais mėgau žaisti „darau kelius upeliams“. Kasinėdavau pažliugusį sniegą, stumdydavau jį į pašalius taip, kad kieme ar ant kelio tvyrančios balutės galėtų pamažu susijungti, pavirsti upeliais, vis sraunesniais ir sraunesniais, ir galiausiai taptų vos ne upėmis, savo galia ištirpdančiomis pilką košę ir padarančiomis vietos pavasariui ateiti arčiau mano namų. Tiesą sakant tai man labiau patikdavo ne tos nusausintos salelės ir takeliai, už kuriuos mane pagirdavo namiškiai ir kaimynai, bet pats upelių gurgenimas – jie man atrodė tarsi gyvi sutvėrimai, ir todėl primindavo kiemą vasarą, kuomet jis būdavo pilnas visokio čirpimo, dūzgimo ir krebždėjimo.

Dabar nebedarau upelių. Verčiau išeinu į miestą pasivaikščioti ir dairausi į praeivius ir visa kita aplinkui. Pavasario ženklų pilna – trumpi sijonai, spalvotom kojinėm aptemptos ilgos kojos, atlapotos apykaklės ir kepurių nevaržomos šukuosenos… Atrodo, lyg žmonės kaip tie vabzdžiai iš kokonų lukštentųsi ir naują gyvenimą kitu pavidalu pradėti ketintų. Lyg ir paprasta – na, atšilo, ir tiek, ir taip būna kasmet, toks jau mūsų gamtos cikliškumas, kad žiemos sąstingį keičia pavasarinis gyvybingumo proveržis, bet vistiek, ką besakytum, tai – žavu! Na, kad pavasarį visa, kas gyva, ima skleistis ir, atrodo, tik ir svajoja, kaip čia greičiau ir gražiau pražydėjus.

Bet žiedams dar – toli gražu – ne laikas. Na, nebent kačiukų paieškojus… Tad iš miesto patraukiu į mišką. Šviesos čia dar daugiau – taip akinamai sniegas atspindi saulę. Tik trakšinti plutelė po kojomis kažkaip ledu ir šalčiu dar dvelkia. Nueinu prie krioklio. Jo nesimato, net keista – kuo aiškiausiai girdžiu šniokštimą, o žiūrėti tegaliu į ledo stulpą. Bet prieinu arčiau, ir, vienur kitur, kur ledukas plonesnis, tarsi pro langelį įžvelgiu besitaškančius purslus ten giliai, po ledo kiautu. Smagu, – manau sau, – vadinasi, jis gyvas! Ir taip gi žinau, kad krioklys gyvas po ledu, bet va, kai pamatau tas jo permatomas skaidrias akis, kurios kuo aiškiausiai išduoda viduje besant galingą srovę, man taip daug labiau patinka. Kažkodėl prisimenu posakį, esą akys – tai sielos veidrodis, ir jose matyti tai, kuo ir kaip tavo vidus gyvena.

Einu toliau, žemyn palei upelį. Jis neužšalęs, tad smagiai ir laisvai gurguliuoja tarp akmenų ir nukritusių ar bebrų pagraužtų medžių. Kažkodėl pamanau, kad miškas be šito vandens čiurlenimo būtų ne toks smagus. Na, po jį būtų gera vaikščioti, bet, kai prieini upelį, taip ir norisi sustoti, pasigrožėti, pasiklausyti… Dabar jau juda jis, ne tu – tu tik stebi ir klausaisi, ir semiesi iš jo tos gyvybinės energijos,kuria jis dalinasi – taip paprastai ir negailėdamas.

Tarsi įgavusi daugiau gyvybės ir pati, toliau einu vis sparčiau, o smalsumas veda iš keliuko ir siūlo ieškoti ko įdomesnio. Na štai – puikus „kačiukų“ medis, tikras kailiukais pasidabinęs pamaiva, ir tie jo pūkuoti pumpurai tokie mieli ir švelnūs, atrodo, šilti savaime turėtų būti, taip liesti ir norisi. Greta apžiūriu dar kažkokius krūmokšnius, ir man patinka atrasti, kad ir jie jau tuoj tuoj sprogs, va, žali lapeliai jau beveik matosi, ir ten viduje – tiek paslapties ir jėgos – visą šaką, ką ten šaką – medį gali išauginti… O čia šnekam kasdien apie pokyčius, kūrybiškumą ir motyvaciją – kas turi savy tiek energijos, kiek tas pumpuras, tas pats daro pokyčius ir motyvacija nelabai rūpinasi, nes jam ir taip netrūksta jos…

Kam čia aš apie visa tai? O tam, kad grįždama į namus kažkodėl galvoju apie Z.Froidą ir apie visą jo teoriją, pasiūliusią mums daugiau kreipti dėmesio dviems dalykams: pasąmonei ir seksualumui. Neskaičiuokim dabar čia froidizmo „pliusų“ ir „minusų“, bet aišku kaip dieną – dabar mes iš tiesų šiems dviems dalykams skiriame daugokai dėmesio. Ir dažniausiai – labai jau tiesmukai suprasdami tas sąvokas. Jei žiūrėsim plačiau – seksualumas yra apskritai gyvybingumas, o seksualinė energija, kokia ji bebūtų – užslėpta, pasąmoninė ar aiškiai suvokiama – tai gyvybinė energija, paprasčiau sakant, tiesiog geismas gyventi. Ir kaip tik šios energijos yra tiek daug sprogstančiuose pumpuruose, užšąlusio krioklio viduje ir bundančioje po žiemos žemėje, kad mes nedvejodami tikime, jog … na, pavasaris tikrai ateis. Dar daugiau – norėdami patys (na, gal pasąmoningai J) pasikrauti tos energijos ir tapti gyvybingesniais, mes nejučia ieškome tokių vietų, mus ten tiesiog traukte traukia, kur galėtume iš arti pajusti, paliesti, įkvėpti kažką gyva.

Tokias mintis bevartydama sutinku draugą, seną gerą pažįstamą, ir mes imame kalbėtis kaip tik apie tai – apie pavasarį, atgimstančią gyvastį ir visa „vežančią“ energiją. O taip pat – apie moterišką norą atsinaujinti ir dar gražiau atrodyti bei vyrišką potraukį akis paganyti ir į tą grožį pasižvalgyti. Natūralu – pavasaris J! Tad mes einam ir aptarinėjam moteris ir merginas. Man, žinoma, rūpi pasitikrinti, kas gi tiems vyrams patinka, o jam tai – puiki proga dairytis ir dar savo įspūdžius apgalvoti ir į žodžius sudėti. „Graži“, – sako jis apie vieną „modelį“, praeinantį pro šalį. „Patraukliai atrodo“, – komentuoja jis toliau, jau apie kitą, ir net grįžteli atgal akimis nulydėdamas. „Sexy“, – mesteli greitai ir jau ieško akimis sekančio objekto. Kai nutyla, tada jau aš bandau atspėti, į ką jis čia taip užsižiūrėjo. „Patinka?“, – klausiu. „Kažkas tokio joje yra. Gera žiūrėti, ir akių atitraukt nesinori, kaip sakoma… Žinai, jei neturėčiau namie žmonos ir dukrų… Ai, juokauju“, – galiausiai užbaigia jis. „Ir kas tau joje patiko?“, – nepaliauju smalsauti, – „kuo ji skyrėsi nuo kitų?“. „Akys. Tokios ugnelės akyse. Ji atrodo laiminga ir mokanti džiaugtis. O kitos  – na, jos buvo gražios, sakiau gi… Iš tikrųjų – tik gražios. Dailiai apsirengusios. Bet mane tai va tokios „ugnelės“ užburia. Jei jų nėra, tai žinai, kas yra tokia mergina?, – šelmiškai šypsosi mano draugas, ir aš jau žinau, kad jis tuojau „mestels“ kokį kandų juokelį, – Tuomet ji yra graži pakaba gražiems drabužiams“.

Mes dar pašnekam kiek apie potraukį gyvenimui, aistrą nuotykiams bei meilę sau ir visam pasauliui, ir atsisveikinam. Toliau jau tyrinėju veidus viena. Kol prisimenu mokyklinių laikų pokalbį su klasiokais. Tuomet vienas vaikinukas, kažkokio vakarėlio metu kaip burtą ištraukęs klausimą „Kokios žmonos norėtum?“ visai rimtai pasakė „Laimingos“. Mes, merginos, pasipiktinome – juk tai vyro rūpestis yra padaryti žmoną laiminga! Manote taip pat? Tuomet paskaitykite Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk. Melskis. Mylėk“. Arba išeikit pasivaikščioti į bundantį mišką. Stebėkit žmones mieste. Mėgaukitės tuo, ką matote aplinkui. Ir tuo, ką darote. Ir atverkit kelius savo gyvybinei energijai – tegu ji teka kaip sraunus upelis pavasarį, tirpindamas sniegą. Geriau, žinoma – ne po storiausiu ledu, kur sunku net įtarti ją esant…

Šventas sekmadienis – kas tai: pradžia ar pabaiga?

…Čia kaip ir su tuo daugumai ginčininkų greit numušančiu norą tuščiai peštis retoriniu klausimu: tai kas pirma – višta ar kiaušinis? Lyg ir jokio skirtumo, svarbu tik, kad abu sveiki ir gražūs būtų. Ir vis tik… Kasdienybėje juk neretai būna tikrai sunku susigaudyti, kur kas nors prasideda, o kur – pasibaigia. Na, tarkim, rytas, prabundu. Ir – kas tai – naujos dienos pradžia ar saldaus sapno pabaiga? Kam kaip…

Šiandien sekmadienis. Vėlyvas tingus rytas besimėgaujant žolelių arbatos aromatu ir vasario saulytės šiluma, švelniai glostančia pro lango stiklą. Taaaiiip, sekmadienis – puiki diena… Iš kur ji atsirado ir kam jos kažkada prireikė? Įdomus klausimas, vertas psichologo patyrinėjimo ir gal net atskiro straipsnio, bet į jį dabar visai nenoriu gilintis (juk sekmadienis!), todėl palieku „pirmadienio namų darbams“. O kai paleidžiu mintis laisvai plaukti, jos man primena vieną pirmųjų vaikystėj gautų anglų kalbos pamokų. Tąkart mama mane mokė savaitės dienų pavadinimus. Ir – didžiausiai mano nuostabai – anglų savaitė turėjo prasidėti nuo… sekmadienio! Savaime aišku, nebūdama septintąją diena, ta diena ir negalėjo vadintis sekmadieniu, ji tiesiog tapo kažkokia saulės diena… Aš niekaip negalėjau to suprasti, o ir mama nemokėjo paaiškinti. Galiausiai ji man patarė nesukti galvos ir tiesiog išmokti atmintinai tuos savaitės dienų pavadinimus tokia tvarka, kokią anglai susigalvojo. Bet nesukti galvos man neišėjo, ir aš dar nekart svarsčiau, kodėl gi šitaip keistai ir nenormaliai tie svetimšaliai sumanė. Pateisinamos priežasties neradau, bet šis faktas įsrigo atmintin labai ryškiai. Iki pat dabar J. Matyt, ne be reikalo. O tuomet juk tai kuo aiškiausiai prieštaravo visai mano lig tol sukauptai patirčiai!

Kai buvau gal kokių trejų metų, turėjau knygelę apie Jusiuką ir jo draugus. Jei gerai prisimenu, tie draugai kasdien eidavo pas ką nors į svečius: – pirmadienį – pas Pirmadienį, antradienį – pas Antradienį, trečiadienį – pas Trečiadienį… Kiekviena savaitės diena buvo koks nors darbininkas, dirbantis savo kasdienius darbus – jie visi statė, siuvo, virė, audė…, žodžiu, dirbo. Ir Jusiukas, atėjęs pas juos, dirbo drauge. Šeštą dieną visi atėjo pas Šeštadienį, tuo metu šis tvarkė namus, skalbė ir lygino drabužius, ir kepė pyragus. Draugai jam, aišku, taip pat padėjo. Visi ruošėsi rytdienos šventei pas Sekmadienį. O kai galiausiai atėjus septintai savaitės dienai ten nuvyko, Sekmadienio troboje tikrai buvo linksma ir smagu. Visi šoko, dainavo, ragavo pyragus ir dėkojo vieni kitiems už pagalbą. Jusiukas taip pat linksminosi, o draugai jam sakė, kad jis to tikrai užsitarnavo. Taip aš sužinojau, kad sekmadienis ateina tuomet, kai visą savaitę daug ir sunkiai dirbi ir padedi dirbti kitiems. Jei užsitarnauji – sekmadienis būna itin smagus ir šventiškas. Nes po darbo ateina laikas pailsėti – kuo daugiau dirbai, tuo malonesnis poilsis ateina. Štai tokia tvarka man atrodė suprantama, ir viskas čia buvo labai aišku. Pirma darbas – po to atpildas, poilsis, dovanos ir šventės.

Ir dabar žinau, kad sekmadienis dažniausiai būna savotiškas finišas bėgiojant trumpesnes ir ilgesnes distancijas mūsų darbo savaitėse. Ne, iš tiesų tai finišas dažnai prasideda jau penktadienio vakarą, kai „dabėgi“ iki ilgai laukto savaitgalio ir … nieko nebegalvoji, darai, ką nori, atsiduodi mėgiamiems dalykams ir tam trumpai trunkančiam laisvės pojūčiui… Argi ne puiku? Juk sunkiai „atarus“ visą savaitę, nusipelnėme, ir dabar galime sau leisti! Kartais, kai jaučiamės itin daug dirbę arba, kaip sakome, siaubingai nusikalę, galime sau leisti ir dar daugiau – tai, ko mums šiaip jau visiškai nereikia, bet… labai norime arba tiesiog galvojame, kad užsidirbome.

Ta mano pirmoji anglų kalbos ir savaitės dienų rikiavimo pamoka nebuvo vienintelė, paskatinusi pagalvoti apie sekamdienio, poilsio ir atostogų prasmę ir naudą. Vėliau jų gavau daugiau. Na, jau vien todėl, kad studijavau psichologiją . Bet iš tikrųjų pats gyvenimas, ne studijos, mums pakiša pačius vertingiausius faktus ir reikšmingas užuominas, kurias belieka susieti su kažkada savo pačių padarytais atradimais ar paliktais neatsakytais klausimais. Taip beskaitydama P.Coelho “Alchemiką” kone ryškiausiai įsidėmėjau tą vietą, kurioje aprašoma herojaus naktis pas išminčių pries išvykstant į vienišą kelionę per dykumą. Kelionė turėjo būti sunki ir varginanti. Ir išminčius, ir pats keliautojas tai žinojo. Todėl išminčius sukūrė savo svečiui tokią tarsi ramią šventę, tarsi atgaivą pries mūšį. Tai buvo jaukus stebuklingas vakaras po žvaigždėtu dangumi, kuomet jie abu vaišinosi senu vynu, ypatingai skaniai vakarieniavo ir ilgai šnekučiavosi. Autoriaus žodžiais, tuomet tvyrojo nuotaika, kokia būna tuomet, kai karvedžiai, gerai išmanydami savo karių psichologiją, prieš lemiamą mūšį surengia jiems puotą, taip padėdami atsipalaiduoti, sukaupti jėgas ir nugalėti.

Šventė pries kovą? Gi ne laikas, – pasakytų ne vienas. Bet jeigu žmonės taip darė, vadinasi, kažkam atrodė tai prasminga. Dabar prasminga tai atrodo ir man J. Dirbant savo darbą tenka vesti seminarus, mokymus, paskaitas. Darbas su auditorija yra savotiškas – atrodytų, tereikia bendrauti, o tai juk – smagu. Tačiau kai pabandai, supranti, kad tai kažkokiu būdu atima daugokai jėgų, kur kas daugiau nei iš pašalies atrodo. Tai štai, pastebėjau, kad kur kas geriau sekasi tuomet, jei būnu pailsėjusi ( jokiu būdu ne pervargusi!), laiminga, savim patenkinta ir atsipalaidavusi. Ne nuo perskaitytos literatūros visų pirma priklauso sėkmė, o nuo mano pačios būsenos. Tas pats galioja ir egzamino laikymui. Na, tą atradimą pasidariau dar studijų laikais. Kuo geriausias man tikęs receptas – vakare pries egzaminą “laiku nustok mokytis”. Būsena – štai tas dalykas, kuriuo taip reikia pasirūpinti prieš ką nors pradedant daryti!

Psichologai taip pat kalba apie nusiteikimą, apie poilsio ir darbo (oi – labiau įprasta sakyti “darbo ir poilsio”) režimą. Dar jie kalba apie tai, kad vieni žmonės deda akcentus į veiklos pradžią, kiti akcentuoja finišą. Pirmieji todėl ilgai nepradeda, vis “kaupiasi” ir ruošiasi, bet po to įsijungia į procesą ir juda link finišo lyg savaime. O antrieji pradeda greit, nes jie žino, kad kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau baigsi, o kai ateisi į finišą (kurį jie ir stengiasi pasiekti, nes tai – jų kelionės tikslas), tuomet galėsi gauti atlygį, galėsi pailsėti ir atsipalaiduoti. Nuo tokio požiūrių skirtumo labai priklauso ne tik tai, kaip greit bus atliktas darbas ir koks bus pasiektas rezultatas, bet ir paties žmogaus savijauta, pasitenkinimas veikla.

Artima praktinei psichologijai disciplina, vadinama NLP (neurolingvistinis programavimas), tokias nuostatas bei įsitikinimus, valdančius mūsų elgesį, mintis ir jausmus, vadina metaprogramomis. Dažniausiai tokios metaprogramos būna tarsi suporuotos po dvi viena kitai prieštaraujančias: jei yra juoda, tai bus ir balta. Tarkim, jei egzistuoja požiūris “pirma darbas, po to – poilsis”, tai įmanomas ir jam priešingas įsitikinimas “pirma poilsis, po to – darbas”. Nei viena metaprograma nėra gera ar bloga. Bet mes labai dažnai priprantame prie vienos kurios iš dviejų vartojimo, ir kitą visai pamirštame arba net imame neigti. Sutikę kitaip mąstantį žmogų, ne tik jo nesuprantame, bet ir nenorime suprasti – juk jis mąsto kažkaip “svetimai”, neteisingai. Tuo tarpu tiesa slypi ne “galuose”, o kažkur per vidurį – kaip visuomet. Tad psichologai pataria atkreipti dėmesį į savo įsitikinimus ir peržiūrėti karts nuo karto juos, taip pat įsileisti į savo mintis ir sau neįprastas metaprogramas – juk kartais jos praverčia!

Tai kaip ten su tuo sekmadieniu? Savaitės pabaiga? Poilsis po sunkaus darbo? Tuomet norisi tik ilsėtis, pamaloninti save ir … užtarnautai jaustis pavargusiu J.

Na, jei turėtume du sekmadienius, tai antrasis tikrai būtų jau pradžia – kitos savaitės, kitų darbų. Tada norėtųsi galvoti ir svajoti. Na, dar nedirbti, bet kaupti energiją naujam startui. Lėtai pradėti, nuo meditavimo ir nusiteikimo, o ne paknopstom, vos pramerkus akis padedant dinamitinei kavai, kurios taip reikia po šauniai atšvęsto sekmadienio, kurio prisiminimas tekelia liūdesį, nes kitas sekmadienis dar taip toli, dar neužsidirbtas…

Bet gal ir tas vienintelis sekmadienis gali būti pradžia? Pirmoji savaitės diena, saulės ir šviesos diena – kad visa savaitė būtų pilna energijos ir džiugaus aktyvumo. Pradėsiu savo savaitę nuo švento sekmadienio, – pamanau sau ir, nustūmusi šonan arbatos puodelį, išeinu į tokį baltą, šviesų snieguotą mišką. Ir ten, braidydama po akinančiai spindinčias pusnis, staiga suprantu, kad sekmadienis – tai diena, prasidedanti ne nuo darbų rikiavimo, o nuo saulės šviesos, kuri pati rikiuoja tavo darbus. Tik leisk jai tai daryti, ir vakare jau turėsi paketuką naujos energijos, ant kurio bus užrašyta „šiandien sukaupta – tavo naujai savaitei“…

AŠ ir PSICHOLOGIJA, 2011, kovas

Galime bandyti visus tuos “sunkiuosius” rūšiuoti į atskiras kategorijas, net sugalvodami joms skirtingus pavadinimus, ir po to ieškoti “susišnekėjimo” būdų, geriausiai tinkančių kiekvienai jų, bet taip rizikuotume amžinai užstrigti tarsi kokiam koviniam žaidime – “kaip čia man jį įveikus”. Visa bėda tame, kad jei tik prasideda toks žaidimas, jis paprastai nebūna žaidžiamas tik į vienus vartus. O tai reiškia, kad jei mėginsite nugalėti (būti gudresniais, pastatyti į vietą ir pan.), jus tas kitas, taip pat įsijungęs į žaidimą, mėgins nugalėti (būti gudresniu, pastatyti į vietą ir pan.), taip pat. Veiksmui įsisiūbavus jau gali būti sunku ir atsekti, kurio gi žaidimo “partnerio” didesni nuopelnai kuriant konfliktą – ar to “sunkaus” tipo, išprovokavusio jūsų “kovinę” reakciją, ar jūsų paties.

Na, o jei jau imame svarstyti, kas ir ką išprovokavo konfliktui, tai gal verta užduoti ir dar vieną klausimą: Kas paprastai paskatina (ar išprovokuoja) tuos “sunkaus charakterio” žmones žengti pirmąjį nekonstruktyvų žingsnį konflikto link? Palyginimui įsivaizduokite situaciją: Romas pavogė ir apgadino kaimyno Tado dviratį, paliktą lauke prie savo namo laiptinės durų. Kas kaltas? Žinoma, vagis – tai Romas. Jis ir bus teisiamas bei baudžiamas. Kas išprovokavo vagystę? Gal – Romo polinkis vagiliauti. Bet ar tik? Na, sakykim, dviratis buvo neprirakintas… Jei taip, kai kurie kaimynai jau, žiūrėk, ir mestelės: “pats kaltas, reikėjo saugoti”. O jei dar tas dviratis buvo pastatytas po Romo langu tiesiai ant gėlių lysvės, kurią Romas kuo kruopščiausiai prižiūri? Na, tuomet atsiras kaimynų, kurie būtinai pasakys: “Taip jam ir reikia, tam Tadui, nėra ko po gėlynus važinėti”. Ir galiausiai, gal Tadas, įsigijęs naują brangų dviratį, buvo ėmęs riesti nosį prieš visus kaimynus, o ypač prieš Romą, važinėjantį senutėliu kledaru, ir kiekviena proga vis pasipuikuodavo savo turtu ir savo galimybėmis: “Žiūrėkit, na, argi jis ne puikus? O ir kaina gera – tas tūkstantis litų juk šiais laikais nelabai ką ir bereiškia.”. Ir jei viskas būtų klostęsi tikrai šitaip, tikriausiai dauguma kaimynų jei ne garsiai, tai bent jau širdies gilumoj pasidžiaugtų: “Ot gerai pamokė jį tas vaikis, pamaivą šitą!”.

Taigi, kodėl viskas taip susiklostė, kas labiau kaltas, ir kas “pirmas pradėjo” –– spręskite patys… Ir ne tik šitoj dviračio vagystės situacijoj, bet ir kilus kiekvienam konfliktui. Beje, kaip ir kitą klausimą: kas – provokatorius, o kas – nusikaltėlis, ir kuris iš jų šįkart ir buvo tas „sunkusis“ tipas.

Jei tai atrodo gana painu, gal pradėkim nuo to, kas ir kam atrodo „sunkūs“ žmonės.

Bičiuliais kolegų tarpe dažniausiai tarsi netyčia tampa kažkuo panašūs į mus pačius. Na, pavyzdžiui, visai lengva drauge įsivaizduoti dvi pleputes, mėgstančias ir visad turinčias apie ką pasišnekučiuoti. Lygiai taip pat – gerai organizuotą kelių rimtų, konkrečių, ir dalykiškų kostiumuotų vadybininkų kompaniją, arba – atsipalaidavusių, laisvai bendraujančių „amžinų fantazuotojų“ būrelį, vis nutaikantį progą pafilosofuoti ir kurti naujus planus. O štai tie žmonės, kurie pagal savo asmenybės tipą, temperamentą bei psichologinius prioritetus yra visai priešingi mūsų pačių būdui, kaip tik ir gali pasirodyti mums esą ne savi, sunkiai suprantami, arba, kitaip sakant – tiesiog „sunkūs“. Net jei ir iš pradžių šie skirtumai žavi, ilgesnį laiką dirbant kartu pamažu ima darytis aišku, kad visa, kas žavu, nublanksta prieš tai, jog bendraujant reikia nuolatinių pastangų – nesvarbu, ar prisiderinimui, ar, atvirkščiai – „atsilaikymui“.

Taigi, kai kurie kolektyvo nariai gali mums atrodyti „sunkūs“ bendravime vien todėl, kad yra tiesiog kitokie nei mes, ir todėl jų elgesio, darbo ir šiaip gyvenimo stilius mums bus paprasčiausiai neįprastas ir nepatogus.

Šitai labiau pastebėsime ypač tuomet, kai susidursime su turinčiais itin ryškiai išreikštų charakterio bei asmenybės ypatumų. Na, pavyzdžiui, šiek tiek ekstravertiškas žmogus bus puikus pašnekovas bet kuriam, todėl jis dažniausiai ir mėgiamas aplinkinių. Be to, toks ekstravertiškas darbuotojas neretai tampa bet kurios komandos ar draugijos siela – taigi, be jo sunku įsivaizduoti ir dalykinį darbo grupės susirinkimą, ir neformalų komandos pasibuvimą. Tačiau itin stiprus ekstravertas tų pačių šnekaus ir lengvai bendraujančio žmogaus savybių turės tiek, kad tai jau taps nebe jo privalumu, o greičiau trūkumu. Dėl to tokiam darbuotojui kolegos gali priklijuoti „sunkaus tipo“ etiketę. Ir net kitų ekstravertų tarpe jis gali būti laikomas sudėtingu bendravime žmogumi.

Lygiai taip pat „sunkiu“ gali tapti ir pernelyg jautrus žmogus, ir tas, kuris, atvirkščiai, visai nereiškia emocijų. Kaip ir tas, kuris yra perdėm smulkmeniškas ir pedantiškas, arba tas, kuris gyvena vien vizijose tarsi visai atitrūkęs nuo realybės ir neatkreipia dėmesio ne tik į smulkmenas, bet ir į reikšmingas kasdieninės rutinos detales.

Vadinasi, „susibendrauti“, ypač darbo kolektyve, kur tenka tvarkyti aibę dalykinių reikalų, gali būti sunku ne tik su kitokiais nei patys esame, bet ir su tais, kurie yra itin ryškios, spalvingos, išsiskiriančios asmenybės. Tik gal geriau tuomet juos vadinti ne „sunkiais“, o „ypatingais“ ar „įdomiais“ – tuomet ir bendravimas su jais taps ne sunkus, o įdomus…

Arba – dar geriau, ir, ko gero, teisingiau būtų tuomet ne vadinti kažką kitą sunkiu, o tiesiog pačiam sau prisipažinti, kad „man su juo yra sunku“. Šitaip pasukę problemą kitu kampu, nustosime piktintis ir ieškoti kaltų, o svarbiausia, lengviau priimsime pašnekovus tiesiog tokiais, kokie jie yra – nepriekaištaudami jiems dėl to. Pradėję vis dažniau ir dažniau vadovautis tokiom teigiamom nuostatom kolegų atžvilgiu, netrukus pastebėsite, kad ir jie, ir pats bendravimas jus erzina mažiau, o ir rezultatai aiškiai geresni.

Kita dalis „sunkaus“ būdo žmonių – tai mėgstantys manipuliuoti kitais.Dažniausiai iš jų niekad nežinai, ko tikėtis, todėl laukti imi paties blogiausio. Ir, kaip patirtis rodo, ne be reikalo: dažniausiai, pabendravus su tokiais „manipuliatoriais“, galiausiai pasijunti it musę kandęs, ir net pats nesupranti, kas nutiko – lyg ir normaliai pradėjote pokalbį, o štai pabaigoj arba buvot priverstas pasakyti (gal – padaryti) tai, ko nenorėjote, arba ėmėte jaustis „be kaltės kaltu“ dėl kokios nors situacijos, arba pasijutote besąs „kvailio vietoje“ ir t.t ir pan. Žodžiu, po pokalbio su kai kuriais žmonėmis nuotaika ir savijauta lieka garantuotai sugadinta. Kaip jiems tai pavyksta?

Įsivaizduokite, kad kiekviename iš mūsų yra tarsi ne vienas „aš“, o keletas „vidinių žmogeliukų“. Vieni jų kalba „suaugusiojo“ balsu ir yra konkretūs, dalykiški, atviri ir tiesūs, draugiškai nusiteikę, neslapukaujantys, žino, ko nori, ir kalba apie tai. Greta šio „Suaugusiojo“ kiekviename iš mūsų dar gyvena „Vaikas“, į viską reaguojantis emocingai. Kartais jis būna žaismingas, džiugus, kartais – piktas arba išdykęs, o kartais jis jaučiasi nuskriaustas ir visų apleistas. Taip pat dar yra ir „Tėvas“ – globojantis, patariantis arba nurodinėjantis ir kritikuojantis. Darbe, žinoma, dalykinis bendravimas (iš „Suaugusiojo“ pozicijos) būtų pats priimtiniausias. Ir paprasčiausias. Bet tie kiti žmogeliukai nemiega ir sąmoningai arba ne (o dažniausiai kaip tik būtent taip) irgi ima reikštis ir įsikiša į pokalbį. Jei jie įsiterpia bekalbant tam žmogui, su kuriuo bendraujame, prakalbina ir mūsų pačių „Vaiką“ bei „Tėvą“. Pavyzdžiui, jei pašnekovo „Vaikas“ prabyla į mūsų „Tėvą“, šis atsako imdamas globoti ir guosti arba kritikuoti ir nurodinėti. (Žinoma, gali būti ir atvirščiai.) Visa tai dar būtų nieko – juk kokį vaidmenį tas, su kuriuo kalbamės, mums pasiūlė, tokį ir atliekame. Tačiau manipuliatorius tuo ir skiriasi nuo atvirai bendraujančių, kad vaidmenis, kurių imasi, jis nuolat keičia – tokia jau jo taktika. Todėl netrukus jis jau įjungia į diskusijas ir savo“Tėvą“. Dabar jau mes imame nebesusigaudyti, kas ir kaip, arba – kaip tik susivokiame, kad buvome apdumti, dėl to pasimetame, įsižeidžiame ar imame pykti ir – čia tai jau garantuotai – susierziname. Žodžiu, kai manipuliatorius, pasinaudodamas „Vaiku“, esančiu manyje ar „Tėvu“, taip pat esančiu manyje, padaro savo juodą darbą, aš jaučiuosi blogai, o jis pats – gavęs tai, ko norėjo.

Dabar ir vėl norisi paklausti – ar tie žmonės iš tikrųjų yra „sunkūs“ ar jie tiesiog mums atrodo „sunkūs“? Kadangi kitų pakeisti negalime, o save ir savo reakcijas – taip, pabandykime pagalvoti, kaip turėtume elgtis, kad patys neįsiveltume į konfliktą, kitaip sakant – kaip neužkibti ant mėgėjų pamanipuliuoti užmesto jauko. Jei neturėtume „Vaiko“, reaguojančio emocijomis, ir „Tėvo“, žinančio, kaip viskas turi būti ir už viską prisiimančio atsakomybę, tai ir neužkibtume, nes būtent šios mūsų asmenybės dalys linkusios tai daryti. Įvertinus tai, matyt, geriausia išeitis būtų, susidūrus su manipuliatoriumi, ir norint neįsivelti į konfliktą, „išlaikyti“ tvirtą „Suaugusiojo“ poziciją. Kaip tai padaryti? Štai keletas patarimų:

• Pirmas patarimas – nepamirškite, kad „Suaugusiojo“ dalis žmogui augant susiformuoja vėliausiai, taigi, ji yra pati jauniausia. Kad „Vaikas“ (pati seniausia dalis) ir „Tėvas“ neįsižeistų ir patys neimtų kovoti su savo „Suaugusiuoju“, neignoruokite jų, priešingai – pripažinkite juos.
• Išmokite atpažinti „Vaiką“ savyje ir paklausykite, ką jis sako: kur jo jautriausios vietos? ko jis bijo? kaip jis išreiškia savo emocijas? kas jį džiugina? ko jis nori?
• Išmokite atpažinti savyje „Tėvą“, išgirskite, ką ir kada kalba jis: kokius paliepimus jis dažniausiai duoda? kada jis būna labiausiai nekantrus ir reiklus? kaip tai pasireiškia?
• Būkite jautrūs taip pat ir kitame žmoguje esančiam „Vaikui“, kalbėkitės su juo, pripažinkite jį, reikalui esant ginkite, skatinkite jo kūrybiškumą. Ir prisiminkite, kad jam reikalingas palaikymas – bandydami kritikuoti, nurodinėti, sulauksite „maištaujančio vaiko“ reakcijos.
• Tai, ko mes bijome kitame žmoguje – tai jo „Tėvo“ dalies. Neįmanoma susidraugauti su tuo, ko bijai. Todėl jei matote, kad kitas kalba iš „Tėvo“pozicijos, vistiek stenkitės matyti ir jo „Vaiką“ bei kreiptis į jo „Suaugusįjį“.
• Racionalioji „Suaugusiojo“ dalis dirba lėčiau nei spontaniškoji „Vaiko“ ir ryžtingoji „Tėvo“. Todėl jei reikia – duokite papildomo laiko savo „Suaugusiajam“. Tiesiog suskaičiuokite iki dešimties – taip palauksite, kol jis apdoros informaciją ir jau galės atskirti, kur čia reiškiasi „Vaikas“, kur „Tėvas“, ir kaip yra iš tikrųjų.
• Jei kilus diskusijai dvejojate, geriau susilaikykite. Taip neišleisite neapgalvotų savo „Vaiko“ ir „Tėvo“ reakcijų. Stiprus „Suaugęs“ gali patylėti. Ir jei tik veido išraiška ir poza neparodys, kad tai įniršusio ir visa išmanančio „Tėvo“ tyla, pašnekovas mokės įvertinti „Suaugusiojo“ pastangas.
• Padėkite savo „Suaugusiajam“stiprėti stiprindamas ir aiškiai susidėliodamas savo vertybių sistemą. Be jos jis negalės priimti aiškių sprendimų.

Be to, bendrauti „Suaugusiojo“ lygmenyje, kaip lygius su lygiu, bus lengviau, jei mokysimės nežiūrėti į kitą asmenį iš aukšto – kaip į „sunkų“, „blogietį“ ar kaip į kažkokį „su defektu“, t.y., jei stengsimės priimti jį tokį, koks yra, ir tiek. Juk nei asmenybės tipas, nei charakteris ar būdas nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog skirtingi. Dėl tokių asmenybės skirtumų net ir tai, kaip suprantame, kas yra tas konfliktas, ir kaip reikia jį spręsti, skiriasi. Štai ekstravertui gali atrodyti, kad kilus nesutarimams, reikia tuoj pat viską išsiaiškinti, t.y. – aptarti, pasišnekėti. „Tik duokite galimybę išsikalbėti – ir viskas bus gerai“, – pasakytų jis. Tuo tarpu tylesniam intravertui tokioj situacijoj galbūt galvoje tėra vienintelė mintis: „Palikite mane vieną, palikite mane ramybėje – dar pora žodžių, ir aš nebeišlaikysiu…“. Taigi, poreikiai skirtingi, ir ne todėl, kad vienas kuris būtų blogesnis ar „piktybiškas“. Ar įmanoma atrasti abiem pusėm priimtiną sprendimą? Ekstravertas galėtų suprasti, kad jo kolega nori „pertraukos“ vis aštėjančioje diskusijoje, o ne „bėga iš įvykio vietos“. Tuo tarpu intravertui derėtų sudaryti galimybę savo pašnekovui išreikšti nuomonę – jis juk to siekia ne todėl, kad nori išlieti pyktį, bet todėl, kad bando rasti išeitį. Gal įmanomas, sakykim, kad ir toks sprendimas – raštu laiške išdėstyti savo mintis, kad visa tai galima būtų ramiai vienumoje perskaityti ir vėliau aptarti?

Tie, kurie yra orientuoti į tikslą ir sprendimus priima remdamiesi visų pirma objektyvumo principu, konfliktą pirmiausiai mato kaip apsikeitimą skirtingomis nuomonėmis, taip pkaip būdą tas nuomones suderinti ir, jei įmanoma, rasti bendrą požiūrį. Jie norėtų, kad ir kita pusė stengtųsi išlaikyti šaltą ir racionalų protą, o labiausiai bijo ir negali pakęsti, kai aiškinantis darbo problemas kažkas negali apsieiti be ašarų… Tuo tarpu tie, kurie spręsti linkę labiau subjektyviai, vadovaudamiesi taip pat ir jausmais bei atsižvelgdami į žmonių, kuriuos liečia aptariami dalykai, emocijas bei būsenas, tie žmonės konfliktą apibūdins kaip apsikeitimą nuomonėmis, kurio metu yra priversti jaustis nemaloniai, dažniausiai, jų manymu, tokios konfliktinės situacijos neapsieina be pykčio, įžeidimų ir nusivylimo. Jie gi norėtų, kad aiškinantis reikalus būtų atsižvelgiama ir į jų asmenybinius poreikius („noriu, kad laikytum mane žmogum – ar supranti, kaip aš turėčiau jaustis?“). Jau vien priėmus šiuos abu požiūrius kaip galimus ir kaip vienodai „pateisinamus“ (jis nėra piktas ir nejautrus žmogus, jis tiesiog „racionalas“; arba – jis nėra nepusiausviras verksnys, ir ašaroja ne tam, kad mane pribaigtų – jis tiesiog jautresnis nei aš), būtų lengviau rasti abiem pusėm priimtiną išeitį.

Na, ir pabaigai norėtųsi priminti toltekų – senovės Meksikos dykumų gyventojų – išmintį:

„Nepriimkite nieko asmeniškai. Jūs neturite nieko bendra su tuo, ką daro kiti. Jų žodžiai ir veiksmai yra jų pačių tikrovės ir vaizdinių projekcija. Būdamas atsparus kitų žmonių nuomonėms ir žingsniams, netapsite bereikalingos kančios auka.“ (Don Miguel Ruiz. Keturios toltekų išmintys)

Jei jau susidūrėte su žmogumi, su kuriuo jums sunku, nemanykite, kad tai „likimo rykštė“ ar kažkokia bausmė jums. Priimkite tai kaip pamoką, kurią išmokęs tapsite truputį dar išmintingesniu, brandesniu, gal – laisvesniu…

Pirmiausiai – nes mes žinome, kad nuo to priklausys mūsų pačių ar vaiko būsena, t.y., gyvenimo kokybė, o antra – mes taip pat žinome, kad ilgai būdamas tam tikroj aplinkoj, net jei ir nenori, po truputį imi prisitaikyti ir … panašėti. Tad kur kas smagiau tuomet, jei atsiduriame ten, kur aplinka verčia mus truputį kilstelt savo galimybių kartelę nei atvirkščiai. Kodėl?

1) Nes mes nenorime atsilikti. Dauguma turime tokį norą. „O kuo aš prastesnis?“, – paklausiame savęs ir tai padeda eiti pirmyn. Grupės nariai taip savo pavyzdžiu motyvuoja patys vieni kitus. Jei tik nebeliktų ko vytis, tuoj nustotume greitai augę, bet juk kai esame grupėje, tai gali nesustoti niekad, nes grupė – tarsi koks amžinas variklis…

2) Kitas klausimas – į kurią pusę nori augti, ir kokiu būdu… Žmonės gyvendami ir veikdami naudojasi įvairiais tokiais tarsi mąstymo šablonais. Na, nuostatom. Ir šitas tam tikras mąstymo būdas paprastai yra perimamas „iš kartos – į kartą“ arba – „iš kaimynų – kaimynams“. Kaip ir „iš draugų – draugams“. Bendrauji, kalbiesi, pradžioj kartais stebiesi, o vėliau pamanai: „gal tikrai?“, ir nejučia imi kalbėti „vietiniu slengu“…

3) Dar svarbu ir tai, ką ir kaip kiti veikia. Ką matom – tą galim kartoti. Taip mokomės. Taip pamažu keičiamės. Todėl verta pasirūpinti, kad artimiausioj aplinkoj visada būtų tai, ką norėtume „nusikopijuoti“. Na, žinoma, tai turėtų mums būti siektina, priimtina ir pan. …

Be abejo, visada bus lengviau, jei pagrindinės mus supančios grupės žmonių vertybės bus panašios – kad galėtum jaustis „savas tarp savų“… Bet jeigu nori keistis, pasirink sau grupę, kurioje būsi, pagal tai, ką galėtum laikyti sau pavyzdžiu.

Tikriausiai daugeliui yra girdėta psichologų nuo praeito šimtmečio vidurio vartojama „referentinės grupės“ sąvoka. Ne bet kokia žmonių grupė, net jei jai formaliai ar neformaliai ir priklausome, jau ir bus mūsų atžvilgiu referentinė. Tokia bus mums tik ta grupė, kurią sudarys mums tikrai reikšmingi žmonės – t.y. tie, į kuriuos mes norėtume lygiuotis, ir kurių nuomonė mums yra svarbi. Gražiai lietuviškai ją galėtume vadinti tiesiog „reikšmingųjų grupe“.

Kam ji mums reikalinga, ta „reikšmingųjų grupė“? Yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos ji atlieka: 1)padeda mums susidaryti savęs pačių vaizdą, t.y., dirba nelyg gyvu veidrodžiu, nes žmogui yra labai svarbu pasilyginti, o lygintis rūpi ne su bet kuo, o su tais, kurie yra panašiausi ar arčiausiai mūsų – vertybėmis, požiūriais, kultūriniais ar elgesio ypatumais, išsilavinimu, galų gale – taip pat ir socialine padėtimi; 2)motyvuoja ir palaiko, tarsi liepia, skatina ir toliau „laikytis tos linijos“, išlikti iš esmės tokiu pačiu, tik dar labiau atitinkančiu reikšmingos grupės pavyzdžiu susidarytą etaloną – juk dažnai kai nebelieka tokios grupės, nebelieka ir prasmės būti apskritai, atsiranda tuštumos ir beprasmybės jausmas. Žinoma, daugeliui mūsų būtų sunku atsakyti į klausimą: „o kas yra tavo referentinė grupė?“ Juk mes turime tiek daug ir įvairių sau reikšmingų žmonių – šeima, giminė, draugai, pomėgių klubų ar profesinių organizacijų nariai ir t.t.. Mes tarsi turime keletą tokių grupių: vienos padeda įsivertinti save pasilyginant su kitais, tarkim, 30-mečiais miesto gyventojais, kitos – su, sakykim, folkloro ansamblių atlikėjais, dar kitos – su savo giminės ar profesijos atstovais. Bet toks pasilyginimas – tai dar ne viskas. Juk svarbiausia – judėti toliau, nesustoti, tobulėti, ir ne lėčiau nei kiti, nes tik besikeičiantis žmogus pritampa prie besikeičiančio pasaulio, kuris kažkodėl keičiasi vis greičiau ir greičiau… Nori išlikti? Privalai pritapti. Nori užimti savo vietą ir toliau? Privalai būti bent jau ne prastesnis už kitus, užimančius panašias vietas. Toks gyvenimas… Iš kur rasti jėgų, o ir noro taip suktis? Ta pati reikšmingųjų grupė jų ir suteikia – jei pats nejudėsi, ji tave „paspirs“ kurlink turėtumei ristis, kitąkart gali ir nesusivokti, o, žiūrėk, jau ir daraisi „toks, koks reikia“ pagal tos grupės reikalavimus atrodytų be ypatingų pastangų, kažkaip savaime. Referentinės grupės – galingas motyvacijos šaltinis.

Profesiniam augimui, žinoma, galioja taip pat tie patys dėsningumai. Todėl verta stengtis būti tarp tų, kurių „profesinis ūgis“ vidutiniškai būtų ne mažesnis nei tavo paties – kad visad būtų ką vytis. Taip pat tarp tų, kurie galvoja įdomiai, ir kurie moka tuo savo galvojimo būdu pasinaudoti, o mes matome, kad tai akivaizdžiai veikia. Na, ir, žinoma, tarp tų, iš kurių yra ko išmokti – pradedant nuo kasdienės veiklos įgūdžių ir baigiant visapusiškom saviugdos technikom.

Darbo kolektyvas galėtų būti pati artimiausia ir dažniausiai matoma tokia „profesinio tobulėjimo aikštelė“. Jei gali rinktis, tokį juk ir renkiesi… O jei jauti, kad savo darbo vietoje jau sustojai, dar blogiau – imi stingti, net jei darbo keisti dėl įvairiausių aplinkybių ir neketini, ieškotis savo augimui palankios aplinkos vis tiek privalai, mažų mažiausiai – bent jau virtualioj erdvėj ar tapus nuolatiniu profesinio leidinio skaitytoju…

Vieną dieną, kai jau visame mieste įsivyravo ruošimosi Kalėdoms nuotaikos, vaikštinėjau po parką ir ieškojau dailių kankorėžių. Žiūrėjau, žinoma, sau po kojomis – ten, kur tikėjausi rasti jų nukritusių. Bet staiga mano žvilgsnį patraukė keista nedidukė ryškiai mėlyna figūrėlė, pėdinanti nuo vieno medžio prie kito, nuo vieno prie kito… „Nieko sau, – pamaniau, – lyg ir varna, bet ko tokia mėlyna…“

„Aš ne vaaarna, oVarrrnas, – lyg supratęs, ką galvoju, paaiškino paukštis, – o mėlynas todėl, kad mano prosenelis buvo psichologas-konsultantas mėlyno kraujo varnų dvare. Va, žiūrėk, paveldėjau šį tą iš jo daiktų.“

Taip taręs paukštis išsitraukė iš po sparno juodą skrybėliuką, akinius apvaliais stiklais ir raudonom kojelėm ir geltoną užrašų knygelę.

„Čia rašausi įdomius atvejus, – paaiškino jis, – nes paveldėjau ir įprotį stebėti, kas kaip gyvena. Kartais ir pakonsultuoju truputį“.

Mane kaip mat užvaldė profesinis smalsumas. Taip mes ėmėme šnekučiuotis.

„O tu ką čia veiki? – paklausė jis manęs.

„Na, ieškau kankorėžių, noriu ką nors gražaus padaryti ir namuose Kalėdų nuotaiką sukurti. Žinai, mes, žmonės, turime tokią šventę“, – paaiškinau jam.

„Žinau. Turite. Visokių švenčių prisižiūrėjau. Na, pro langus, ir šiaip… Nori – papasakosiu, ką mačiau kartą per Kalėdas? Ir ne tik mačiau – aš gi moku ir mintis skaityti, jei ką…“

…Taigi, jis papasakojo man, o aš dabar papasakosiu jums.

Tai štai. Vaizdelis buvo toks:

Mama žino, kad Kalėdos – tai didelė šventė. Todėl būtina švara ir tvarka namuose. Viskas turi būti nauja, balta, ką tik išskalbta, kvepėti muilu ir gaiva. Ji labai myli savo šeimą, todėl linki jai pačių gražiausių Kalėdų, ir stengiasi iš visų jėgų. Mama, žinoma, nori, kad ir kiti šeimos nariai taip pat lauktų Kalėdų ir joms ruoštųsi, todėl ji primygtinai reikalauja susitvarkyti savo kambarius, daiktus, lentynas, spintas ir stalčius. Tarsi koks generolas ji mosuoja šluostėmis į visas puses ir diriguoja paradui.

Tėtis irgi žino, kad Kalėdos – didelė šventė. Jis taip pat žino, kad per dideles šventes žmonės mėgsta pirkti daug dovanų ir šiaip leisti pinigus visokiems nebūtiniems dalykams. Ir jis dar gerai žino, kad po Kalėdų viskas būna kaip buvę. Todėl jis rūpinasi, kad nebūtų be reikalo išlaidaujama. Jis taip pat labai myli savo šeimą, todėl, jei tik galėtų, mielai apsaugotų ją nuo šio nesusipratimo, vadinamo šventiniu šurmuliu. Tėtis mano, kad visi turėtų jam pritarti ir su džiaugsmu prisidėti prie jo sumanytos „švęskime taupiai ir saikingai“ programos, juk ji protinga ir gerai apgalvota.

Broliukas, jaunesnysis šeimos vaikas, jau seniai žino, kas yra Kalėdos, ir kaip ten viskas būna. Žodžiu, esmė – dovanos. Didelės dovanos vaikams, ir mažesnės – visiems kitiems. Brolis jau seniai kuria sąrašus, ką jis norėtų rasti po eglute. Jis vertina tik tai, kas išlieka, ir kuo galima vėliau naudotis, todėl būtų linkęs atsisakyti dekoracijų, vaišių, ėjimo į svečius ir puošnių drabužių. Bet tik ne dovanų! Atvirkščiai, jų galėtų būti daugiau. Ir kiekvieną atostogų dieną. Na, žinoma, dar labai gerai yra atostogos – kad galima būtų ištisas dienas kiurksoti namie ir žaisti su naujais žaislais. Jei tik niekas neverstų eiti į svečius ar sėdėti prie stalo, kai atvažiuoja nematyti dėdės ir tetos.

Sesė taip pat turi savo nuomonę, ką derėtų veikti per Kalėdas. Nagi švęsti! O šventė – tai nesibaigiantis džiaugsmas, šėlimas ir linksmybės. Kur tik norite, tik ne namie. O jei jau namie, tai būtinai su tiek draugų, kiek tik telpa didžiajame kambaryje. Ji mano, kad visi normalūs žmonės švenčia linksmai. Net ir suaugusieji. Todėl, kaip kasmet, įtikinėja tėvus ir senelius išvažiuoti Kalėdų laisvadieniams į svečius pas tolimiausius giminaičius. Juk jie, vaikai, jau dideli, ir tikrai galėtų pabūti vieni. Arba galėtų pasikviesti juos pas save – parodytų miestą, kas vakarą vedžiotų po teatrus ir koncertus… Na, bent jau ji, sesė, tai tikrai nenusiteikusi tūnoti namuose, o jei jau Kalėdos – šeimos šventė, tai visa šeima ir turi leistis ieškoti linksmybių. Todėl sesė nepaleidžia iš rankų renginius pristatančių lankstinukų ir vis kaišioja juos po nosimis visai šeimynai.

Močiutė žino, kad ji geriausiai žino, kaip kas turi būti. Juk ji jau tiek metų ruošia Kalėdų valgius! Tradicijos- šventas dalykas. Kitos šventės gali keistis, bet Kalėdos – niekada. Ekskursijos ir diskotekos – ne, tai ne ta dvasia, tai derėtų palikti kitam laikui. O ruošiantis Kalėdoms ji norėtų išmokyti visą šeimą, kurią taip myli, tų senųjų pyragų, mišrainių ir vyniotinių receptų – kad tradicijos niekada nepaliktų namų. Aguonų pieną spausti, žinoma, dera tik namuose, ir tai – vyrų darbas. O spalvotus sausainukus, kabinamus ant eglutės, kepti reikia su vaikais… Dar reikia paruošti naminius grybus, kisielių ir dar… Aišku, šį tą galima sugalvoti ir naujoviškai. Na, nors kartą per metus namų virtuvė turi virsti tikra eksperimentavimo laboratorija, kurią po švenčių kas nors kaip nors sutvarkys…

Senelis irgi žino viską apie Kalėdas. Tiksliau – jis žino tikriausiai beveik visas istorijas apie tai, ką reiškia Kalėdos, kaip jos švenčiamos, kada tai prasidėjo, ir t.t…. Senelis mano, kad išsilavinusiems žmonėms tai būtina žinoti, todėl mielai dalijasi su visais savo žiniomis. Jis nesiliauja pasakoti, o kai pavargsta, ima klausinėti pats. Juk reikia patikrinti, kaip šeimyna įsidėmėjo, ir ar teisingai jie apie tai galvoja. Prasmingiausiai praleistas Kalėdų laikas būtų, žinoma, žiūrint informacinius filmus ta tema ir skaitant bei aptariant knygas. Apskritai, nereikia laukti nė Kalėdų, tą daryti jau pats laikas ir dabar! Ir tai juk – geriausias pasiruošimas joms. Šeimyna turėtų džiaugtis turėdama tokį senelį, kuris netingi suorganizuoti prasmingų teminių vakarų. O pasiruošti jiems kiekvienas galėtų!

Taip veiksmas vyko visą savaitę iki Kalėdų. O kai galiausiai visi susirinko prie eglutės šventinei vakarienei… jų veidabuvo štai tokie

Mama buvo pavargusi ir nelaiminga, nes nespėjo sutvarkyti virtuvės po močiutės eksperimentų su bruknėmis ir pieno putėsiais. Be to, ji pyko, kad vaikai labai atsainiai žiūrėjo į tvarkos reikalus savo kambariuose. O apie senelį su tėčiu jau nėra ką sakyti – jie ne tik pripėdavo visą kambarį nešdami eglutę, bet stumdami televizorių į geriau matomą vietą nutraukė girliandą, kuri taip gražiai derėjo prie užuolaidų.

Tėtis irgi buvo piktas, nes aplink matė tiek daug nereikalingų naujų daiktų… O dar ryt suplanuota išvyka į miestą…

Brolis buvo surūgęs. Nes negavo, ko norėjo. Pamanykit, dideliausia eglė – tai normalu, o naujausias lėktuvo modelis – per daug! Na, kur teisybė?

Sesė irgi nebuvo labai laiminga. Ir vėl sėdėjimas namuose. Ištisas tris dienas! Vienintelė pramoga – pasivaikščioti po miestą. Vidurdienį, lyg jie visi mažiukai būtų. Televizorius ir vaišės… Liūdesys, ir tiek.

Močiutė manė tiek daug nuveikusi, bet… jai taip sunkiai sekėsi prisiprašyti į pagalbą kuriant naujus patiekalus, kad ji jautėsi neįvertinta. Ir kodėl niekas nenori išmokti viso to, ką ji galėtų išmokyti?

Senelis piktinosi, jog jaunimas taip sumaterialėjęs, kad nebesugeba pažvelgti giliau ir pamatyti Kalėdų prasmės. O senais laikais…

Žodžiu, kai Varrrnas pažvelgė pro langą, jis pamatė kaip tik tai.

„Tuk tuk“, – tuomet pabeldė jis į stiklą. – „Ei, ar manot, kai tai ir yra Šventė? Jūs visi taip gerai žinojot, kaip turi būti, ir taip stengėtės padaryti, kad viskas būtų pagal jus, kad pamiršot, jog kiti gali turėti kitokių norų.“

„O tu kas toks?“ – pasiteiravo senelis, kuris turėjo viską žinoti, bet apie tokį varną nebuvo dar skaitęs.

„Kalėdinis Varrnas, – prisistatė šis, – turintis galių daryt stebuklus. Todėl aš jums padovanosiu dar vieną prieškalėdinę dieną, taip sakant, atsuksiu laiką atgal. Bandykit iš naujo, ir Šventinė nuotaika gal ateis pas jus“

Varnas savo pažadą išpildė. Laikas atsisuko atgal, ir šeimynai reikėjo laukti Kalėdų iš naujo. Bet dabar jau visi buvo „protingesni“.

Mama rūpinosi sužinoti, kas ko norėtų, ir kam ko reikia. Žinoma, ji nieko netvarkė ir nevalė, tiesiog numojo ranka. „Spėsiu vėliau“,- įtikinėjo save ji. Tėtis didvyriškai sutiko vaikščioti po parduotuves ir pats savo rankom tempė pirkinius dideliausiais krepšiais. Jis net susiėmė ir leido rinktis dovanas ir nesiūlė jų keisti. Brolis supratingai išbraukė iš savo pageidaujamų dovanų sąrašo naujausią lėktuvo modelį – atsiduso ir atidėjo tai geresniems laikams. Sesė… Na, ji palaidojo savo norus švęsti linksmai ir triukšmingai. „Būsiu kaip reikia, – murmėjo ji sau po nosim, – ateis Nauji Metai, va, tada… ir atsigriebsiu“. Močiutė neteko vilties išmokyti jaunimą gaminti tradicinius ir naujoviškus patiekalus. Ji net pasiūlė pirkti kūčiukus ir aguonų pieną prekybos centre. Jei jau jie taip nori… Senelis vietoj istorinių ir dokumentinių filmų parnešė namo keletą naujausių komedijų. „Tegu bus taip – žiūrėsim,“ – nusprendė jis.

Kai visi susėdo Kalėdų vakarienės, jie atrodė štai taip:

Na, jie nebuvo pikti. Bet jie buvo tikrai pavargę, ir tikrai nelaimingi. Brolis norėjo greičiau dingti į savo kambarį ir pažaisti su pernykšte Kalėdų dovana. Sesė laukė nesulaukė, kada galės pakilti nuo stalo ir paskambinti draugėms išlieti širdį. Mama mąstė, kad geriausia tai būtų pasinėrus į namų dizaino žurnalą – nors ten akis į grožį paganyti. Tėtis apskritai vengė galvoti, nes žinojo, kad tada ims pykti ant savęs paties. Močiutė nutilo ir paskendo savo vaikystės prisiminimuose. O senelis jau buvo bekyląs eiti prie savo kompiuterio, kai kaip tik tuo metu į langą vėl pabeldė Mėlynas Varrrnas.

„Karrr karrr, – karktelėjo jis, – kąąą, ar jau čia dabar šventinė nuotaiką, ką? Ėmėt rūpintis kitais, betgi kur savo norus padėjot? Pamiršot? Ne, nepamiršot, tik užkišot. Argi galima taip? Duodu jums dar vieną šansą.“

Ir jis vėl atsuko laiką atgal…

Šeimyna, išvarginta dviejų kartų taip nesėkmingai ieškant šventinės nuotaikos, daugiau nedėjo jokių pastangų padaryti ką itin įspūdinga. Niekas niekam nieko nenurodinėjo, neprašinėjo, ir net pageidavimų nesakė. Taip pat ir nesistengė įtikti. Kiekvienas užsiėmė savimi, ar kuo pats norėjo.

Mama tylutėliai tvarkėsi savo kambaryje ir svetainėje. Tėtis skaičiavo ir skaičiavo kažin ką. Močiutė pati viena išsiruošė į turgų, o po to okupavo virtuvę. Senelis visą pusdienį studijavo senuosius raštus. Brolis svajojo atsigulęs po eglute. Sesė pasipuošė ir išlėkė į miestą.

Bet pavakare visiems nusibodo būti vieniems, ir jie ėmė galvoti apie šventinę vakarienę. Mat visi jos pasiilgo. Brolis pirmas įsliūkino į virtuvę pas Močiutę, ir pasisiūlė padėti jai šį tą padaryti. Tėtis, gerai apskaičiavęs, kiek kas kainuos, pasikalbino Senelį į miestą ieškoti dovanų. Sesė grįžo nešina girliandomis, ir parodė jas mamai, o tuomet jos abi tylutėliai paskubomis ėmė puošti kambarį…

Kai visi susėdo vakarieniauti, buvo jau vėlu, ir Varrnas jau senokai laukė už lango. Bet niekas jo nepastebėjo. O jis ir nepabeldė.

„Nebuvo reikalo, – taip paaiškino man jis. – Šventė galiausiai atėjo pas juos – jie išsaugojo savo norus, o po to padėjo juos išpildyti kitiems. Jūs, psichologai, tai dabar vadinate asertyviu elgesiu. O man tai atrodo patikimas būdas sukurti džiaugsmą ir būti laimingais.“ Jie atrodė štai taip:

AŠ ir PSICHOLOGIJA, 2010 gruodis

Keleto “personalistčių” mintis sudėjome į “Aš ir psichologija” žurmalą – taip gavosi visai rimtas straipsnis. Tikiuosi, gal kam padės priimti sprendimą… O išvados? Štai ir jos:

Jei ketinate surengti savo kolektyve Kalėdų vakarėlį, nepamirškite, jog:

• toks renginys organizacijai – tai ne išlaidos, o investicija, ir investuojama yra į geresnius ryšius tarp kolegų, mikroklimato gerinimą, darbuotojų motyvaciją, lojalumą įmonei ir pan..
• kaip ir su bet kokia investicija, ji turi būti protinga ir apskaičiuota. Daugiau – tai nereiškia geriau. Per brangus renginys gali sukelti net priešingą efektą: jei atlyginimas beveik minimalus, o puotai skiriama daug, kils labai prieštaringų minčių, kam viso to reikia…
• kiekviena investicija nuo išlaidavimo skiriasi tuo, kad turi tikslą – žinokite, ko siekiate planuojamu renginiu.
• tradicijos padeda sukurti organizacijos kultūrą, tai – jos dalis. Tačiau nepamirškite, kad tradicijos yra pasikartojantis dalykas, kuris bet kokiom sąlygom turi būti saugomas. Jei visada darėte Kalėdų vakarėlius (o gal keliones ar rengėte dovanas), ir jie visiems tapo svarbiu dalyku, darykite kas benutiktų. Geriau tegu keičiasi kaina, maršrutas, vieta, bet ne pats faktas, kad tai vyksta ir toliau.
• Kalėdų šventės renginys – tai padėka darbuotojams už visų metų darbą ir atsidavimą. Kad padėka būtų nuoširdi, tiesiog širdyse turi būti nuostata „mes norime padovanoti jums džiaugsmą už tai, kad buvote kartu“. Tačiau jei šios nuostatos nebus jaučiama kasdienybėje, dovana/padėka gali būti nepriimta, nes bus suprasta kaip nenuoširdi.
• kai perkame dovanas draugams, paprastai stengiamės įsivaizduoti, kas jiems patiktų – juk ne sau perkame… Taip ir su Kalėdų vakarėliais – jei tai dovana darbuotojams, vertėtų apsiklausinėti ir sužinoti jų nuomonę tuo klausimu. Priešingu atveju gali gautis kaip tam priežodyje: „perku degtinę ir dar pijokus samdau…“ – vadovai jausis padarę gerą darbą ir išleidę daug pinigų, o darbuotojai – verčiami iš pareigos dalyvauti ten, kur jie nenorėtų būti. Demotyvacija ir veltui išmesti pinigai – bene blogiausias tokio vakarėlio rezultatas.
• Kalėdų laikotarpis – ypatingas, nes paprastai visą gruodį vyksta įvairūs renginiai vaikams ir šeimai, visur reikia dalyvauti, ruoštis, ieškoti dovanų draugams ir giminėms… ir tiesiog fiziškai nebelieka nei laiko, nei jėgų dar vienam vakarėliui. O jei dar ir darbe reikia parengti metines ataskaitas… Todėl pagalvokite apie tinkamą laiką ar šventės formą.
• taip pat pagalvokite apie grupių, kurioms bus rengiama šventė, „sukomplektavimą“. Tai aktualu labai didelėms organizacijoms. Taip vadinami korporatyviniai renginiai, kuriuose dalyvauja keli šimtai darbuotojų, ne visada yra geriausia išeitis. Ypač jei darbuotojų grupių (pamainos, cechai ir pan….) yra daug, ir jos labai skirtingos savo interesais, tradicijomis, vertybėmis… Dažnai juk net ir dalyvauti visi negali, belieka pasiųsti tik atstovus, o kiti darosi šventę savarankiškai „susimetę“. Kaip išeitis galėtų būti atskiri jaukūs vakarėliai padaliniams, pamainoms, skyriams.
• ir svarbiausia – nepamirškite, kad tokio renginio organizavimas yra didelis ir atsakingas darbas, kurį kažkas turi nuveikti. Net jei kolektyvas įtraukiamas, ir dirba visa kūrybinė grupė, tie atsakingieji (paprastai tai būna personalo skyriaus žmonės) atsipalaiduoja tik šventei pasibaigus…

Patarimai einantiems į organizacijos vakarėlį:

• Nepainiokite organizacijos vakarėlio su draugų vakarėliais. Atsipalaiduoti galima, bet – su saiku.
• Dalyvaukite – rengėjai to tikisi iš jūsų. Jūsų noras ateiti – jau didelis jų triūso pripažinimas, o juk kiekvienas nori būti įvertintas…
• Būkite aktyvus – prisidėkite prie ruošimo, dalyvaukite komandinėse užduotyse. Jūs turite progą „pasikelti reitingus“, atskleisti savo sugebėjimus ir sudaryti įspūdį.
• Išnaudokite galimybes susipažinti su naujais žmonėmis bei geriau pažinti rečiau sutinkamus kolegas. Pasistenkite, kad ir jūs taptumėte pažįstamu kitiems.
• Stebėkite žmones. Ypač jei esate naujokas kolektyve – geresnės progos gali tekti laukti gerą pusmetį.
• Jei jums nepatinka renginys, pagalvokite, ką, būdamas organizatoriumi, darytumėte kitaip. Pasisiūlykite kitąkart prisidėti prie organizatorių komandos.

Taigi – stresuoju? Pirmoji pagalba sau – atsakyti į klausimus:

“O kaip aš dabar jaučiuosi, ir kokios mintys sukasi mano galvoje?”,

“Ką galėčiau daryti, jei ne ši, stresinė, būsena – ką ji atima iš manęs?”,

“Kaip elgtis, ką veikti stresas verčia mane – ką gaunu ir ką pasieksiu jam paklusdamas?”.

Pasirodo, kaip ir visas kitas problemas, taip ir streso problemą galima išspręsti tik tuomet, jei apie ją galvojame ar/ir kalbame. Asmeniniame gyvenime kiekvienas su savo problemomis tvarkomės patys. Ir tai yra gerai – jei tos problemos yra tik asmeninės. Šeimoje dažniausiai mama ar tėtis padeda savo vaikams, kol jie dar maži, tvarkytis su jiems iškilusiomis bėdomis, nes vaikų problemas jie laiko šeimos problemomis. Ir tai taip pat yra gerai, nes gera jausti, kad tu ir tavo savijauta kažkam rūpi – vadinasi, aplinka, kurioje esi, yra saugi ir draugiška, kitaip sakant, palanki augti. Na, o kaip gi su stresu darbe – tai kiekvieno asmeninė problema (juk esame suaugę!) ar ne? Ar kažkas kitas, išskyrus patį “stresuojantį”, gali, o gal net ir turi, užsiimti šių problemų sprendimu?

Jei paklaustumėte bet kurį savo kolegą arba šiaip pažįstamą, ar stresas ir darbas yra kaip nors susiję dalykai, neabejotinai gautumėte teigiamą atsakymą. Na, o jei dar pasiteirautumėte, ar jiems norėtųsi, kad streso darbe būtų mažiau, greičiausiai taip pat išgirstumėte: “žinoma, kad taip!”. Šitaip atrodo šis reikalas žiūrint iš vienos – darbuotojų – pusės. Jei pasidomėtume, kaip tai atrodo vadovams, darbdaviams, turbūt taip pat vargiai rastume nors vieną, kuris tik ir svajotų, kad jo darbuotojai patirtų kuo daugiau stresinių situacijų. Taigi, puiku, kai požiūriai sutampa, bent jau dėl pačios problemos pripažinimo – “na, yra mūsų darbe stresų, ir būtų gerai, kad mūsų žmonės patirtų jų mažiau”.

Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros tinklapyje (www.osha.vdi.lt) skelbiamais duomenimis, stresas darbe yra antroji pagal dažnumą po nugaros skausmų Europos Sąjungoje sutinkama su darbu susijusi sveikatos problema. Ją nurodė 28 proc. apklaustų darbuotojų. Remiantis tais pačiais tyrimais teigiama, jog stresą darbe dažniausiai sukelia tokie psichologiniai bei socialiniai veiksniai kaip darbo organizavimas ir valdymas – tai, pavyzdžiui, dideli reikalavimai atliekamam darbui ir maža darbo kontrolė, bauginimai ir net smurtas darbe, itin greitas darbo tempas, daug besikeičiančių ir iš anksto nenumatomų aplinkybių, sutrikę tarpasmeniniai santykiai kolektyve, tam tikri asmenybiniai atskirų darbuotojų ypatumai ir pan..

Ypač daug stresų patiria tie darbuotojai, kurių darbas reikalauja nuolatinio bendravimo su klientais – juk „klientas visada teisus“…, nors, kaip mes visi žinome, taip būna toli gražu ne visada. Į šią padidintos rizikos grupę patenka klientų aptarnavimo specialistai, bendraujantys su klientai tiesiogiai (administratoriai, padavėjai, barmenai, stiuardesės…) ar telefonu, taip pat pardavėjai bei konsultantai, dirbantys salonuose, ir, žinoma, pardavimo vadybininkai, vykdantys taip vadinamą aktyvųjį pardavimą. Ne šiaip sau juk pardavimo vadybininkai yra ta darbuotojų kategorija, kuriai poreikis jaučiamas nuolat – tai pastebėtume vien peržvelgę darbą siūlančius skelbimus.

Be abejo, fizikiniai veiksniai, tokie kaip, pavyzdžiui, triukšmas ir temperatūra, irgi gali būti streso darbe priežastimi.

Jau minėtų tyrimų metu nustatyta ir tai, kad stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų, dėl kurių netenkama darbingumo dviems ar daugiau savaičių. 1999 m. statistika rodo, kad Europos Sąjungos valstybėms kasmet tai kainuoja mažiausiai 20 milijardų eurų. Kokie gi tie sveikatos sutrikimai? Nurodoma, kad stresas darbe gali sukelti depresiją, nerimą, nervingumą, nuovargį ir širdies ligas. Užfiksuota, kad jis taip pat labai ženkliai įtakoja darbo našumą, kūrybingumą ir konkurencingumą. Nepriklausomai nuo įmonės dydžio stresas darbe gali paveikti bet kurį įmonės ar skyriaus darbuotoją.

Pats stresas, žinoma, nėra liga, bet, jei jis intensyvus ir patiriamas tam tikrą laiką, ilgainiui gali sukelti tam tikrus psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus. Pavyzdžiui, darbuotojui daromas tam tikras spaudimas gali paskatinti jį dirbti geriau bei suteikti jam pasitenkinimą vėliau, kuomet ambicingi tikslai jau bus įgyvendinti. Bet jei reikalavimai ir spaudimas bus pernelyg dideli, jie sukels tik stresą – nei padidėjusio darbingumo, nei vėliau pasitenkinimo darbo rezultatais nebus. Tai, žinoma, nenaudinga nei darbuotojams, nei, pačioms įmonėms.

Kaip visa tai vyksta? Pirmiausiai stresinė būsena sukelia nepasitenkinimą. O šis gali prasiveržti padidėjusiu nerimu, įtampa, dirglumu, net atsirandančiu bodėjimusi atliekamu darbu. Ilgą laiką besitęsianti tokia būsena daro poveikį ne tik darbuotojų psichologinei būsenai ir fizinei sveikatai, bet ir ir elgesiui. O tuomet jau streso pasekmės gali pasireikšti ne tik produktyvumo lygmens sumažėjimu, bet ir, pavyzdžiui, pravaikštomis, padrika, sunkiau nei paprastai suprantama kalba, valgymo ir miego sutrikimais, padidėjusiu tabako ir alkoholio vartojimu, taip pat ir, žinoma, padidėjusiu konfliktiškumu ir t.t.. Savo ruožtu, tokie vieno komandos nario elgesio pasikeitimai negali neturėti įtakos kitų komandos narių elgesiui ir savijautai, o taip pat ir daringumui.

Taigi, dėl visų šių priežasčių Europos Komisijos komunikatas dėl naujosios sveikatos ir saugos darbe strategijos kaip vieną iš tikslų numato būtent streso darbe prevenciją.

Visi šie deklaruojami gražūs tikslai, žinoma, yra labai geri. Tačiau tiems, kas „gyvena ir dirba“ arčiausiai stresų pilnos darbinės aplinkos, tai yra ir darbuotojams, ir jų vadovams, norėtųsi, kad tokie ir panašūs pareiškimai neliktų vien tik formaliais nurodymais ar rekomendacijom. Natūralu, kad pirmiausiai kyla klausimas – „o ką aš galiu padaryti?“. Juk aišku, kad specialiai stresų jokioje darbovietėje niekas nekuria. Kita vertus, nei viena įmonė nėra „šiltnamis gležniems augalams“, kurios pagrindinis ir vienintelis tikslas būtų kuo geresnių sąlygų savo darbuotojams sukūrimas. Taigi, nuo ko pradėti ir ką realiai galima padaryti? Pabandykime pasižiūrėti.

Visų problemų sprendimo pradžia – tai jų pastebėjimas ir užfiksavimas. Kada gi mes paprastai pastebime, kad stresas yra? Kaip pavyzdį galime prisiminti ir savo paties būsenas, susijusias su stresais. Dažniausiai, deja, šias būsenas ir savyje, ir kituose pastebime jau tada, kai jos būna gerokai „ūgtelėjusios“. O juk stiprios stresinės būsenos, kurias lengviausia pastebėti, neatsiranda iš niekur. Jos tarsi auga – nuo nerimo (kurį patys savyje dažnai neigiame, užslopiname, o kituose – tiesiog visai nepastebime), kol tampa įtampa (tada stresą savyje ir kituose, jeigu tik, žinoma, jais domimės, jau pastebime ir galbūt bandome ieškoti būdų jam spręsti), ir kol galiausiai virsta išsekimu (jis jau gerai pastebimas, net ir tuomet, jei neskiriame tam didelio dėmesio, tik, deja, tada viską atstatyti jau būna labai sunku).

Taigi, pirmiausiai atsiranda nerimas, jis glūdi mūsų viduje ir išoriškai yra beveik nematomas. Nematomas tol, kol neprakalbiname žmogaus ir nepaskatiname jo išsikalbėti ar tiesiog balsiai galvoti. Tai, ką galėtume tuomet išgirsti, būtų abejonės, „blogos nuojautos“, „įkyrios, užsiciklinančios mintys“, nuolatinis savęs raginimas kažką įrodyti ar patvirtinti ir pan.. Dažnai stresą „pagavus“ šioje jo augimo fazėje užtektų vien draugiško pokalbio su kolega ar darbuotoju, tiesiog palaikymo ir išklausymo.

Po to, jei nerimo, sąmoningai ir specialiai dedant pastangas arba ne, nesumažina nei pats jį patiriantis žmogus, nei jį supanti aplinka, tuomet atsiranda įtampa, kuri jau pasireiškia pokyčiais kūne. Kokiais pokyčiais? Įtampą pradedame jausti nuolat įsitempusiuose raumenyse, sustingusiuose sąnariuose. Atsipalaiduoti tampa vis sunkiau, tai reikia tiesiog liepti sau padaryti sąmoningai. Bet po kurio laiko pastebime, kad, pvz., rankos ar kojos ir vėl įsitempusios. Lygiai taip pat įtampa gali sukaustyti žandikaulius, kai kalbame lyg pro sukąstus dantis, kaktą ar kaklą (tuomet vien nuo šios įtampos gali imti skaudėti galvą), taip pat ir skrandį, žarnyną bei kitų vidaus organų raumenis. Odos reakcijos, tokios kaip raudimas, išblyškimas, prakaitavimas, taip pat gali reikšti, kad jaučiame įtampą. Natūralus noras šioje streso stadijoje – kaip nors sumažinti įtampą. Todėl net nejučiomis ieškome įvairiausių atsipalaidavimo formų – einame į sporto klubus, pasineriame į hobi, skaitome lengvai dėmesį „užkariaujančias“ knygas, ieškome raminančios aplinkos, klausome mėgiamos muzikos ir t.t. Kalbant apie darbuotojų stresines būsenas, įmonės daug gali nuveikti, padėdamos savo darbuotojams atsikratyti įtampos: nuo skatinimo lankytis tuose pačiuose sporto klubuose iki darbo aplinkos sutvarkymo (poilsio kambariai, augalai, spalvos, muzika, galiausiai, net kvapai ir pan.). Deja, sumažinti įtampą – tai dar nereiškia išspręsti stresinę situaciją. Dingus įtampai, po kurio laiko nerimas vėl sugrįš, jei jo priežastis liks „neiškalbėta“. Taigi, jei norite tik slopinti įtampą, susitaikykite su tuo, kad tai reiks daryti nuolat… Kaip kad nuolat turi būti šienaujama žolė, jei tikitės turėti dailią pievelę.

Na, o jei ignoravote ne tik nerimą, bet ir įtampą, trečioji stresinės būsenos stadija gali pasireikšti įvairiais pokyčiais visame organizme. Kitaip sakant, tada imame sirgti. Dažnai tokie negalavimai vadinami psichosomatiniais – simptomai yra, o priežasties lyg ir nerandama, fizinių pokyčių taip pat. Bet numoti lengva ranka, kaip į nerimtą dalyką, nevertėtų. Mat anksčiau ar vėliau tokie negalavimai tampa „kuo normaliausiomis“ ligomis – su visomis jų pasekmėmis. Jei savo stresą „aptikote“ tik šioje fazėje, pasidžiaukite, kad jį pastebėjote bent jau dabar – galiausiai galite sau leisti skirti daugiau dėmesio sau pradedant mokymusi atpažinti ir mažinti įtampą ir baigiant nerimo priežasčių išsiaiškinimu. Ką daryti galima darbuotojų atžvilgiu? Tiks viskas, kas mažina įtampą, ir kas atskleidžia nerimo priežastis. Svarbu tik, kad pats žmogus suprastų, kad tvarkytis su stresais pirmiausiai turi jis pats. Įmonė, kaip organizatorius, ir kaip tam tikra prasme suinteresuotoji pusė (juk darbdavys nori turėti sveikus ir laimingus darbuotojus!) gali užsiimti šio darbuotojų gebėjimo ugdymu. Tai specialių renginių – kursų, paskaitų bei seminarų, relaksacijos užsiėmimų, supervizijos grupių dirbantiems panašų, su tokiomis pačiomis stresinėmis situacijomis susijusį darbą, organizavimas ir t.t. Nors juos paminėjome tik dabar, kaip giliausią ir stipriausią priemonę, padedančią tarsi įgyti imunitetą prieš stresą keliančias situacijas, bet iš tikrųjų šios priemonės, kaip prevencijos priemonė, būtų efektyvios jau iš pat pradžių, ne vien tik pastebėjus įsisenėjusias streso pasekmes. Nes stresą juk kelia ne pati situacija, kurią vadiname stresine, o tai, kaip mes tą situaciją suvokiame, tai yra, mūsų mintys ir jausmai, susiję su ta minėta situacija. Išmokti tvarkyti savo mintis ir jausmus, kad jie mums padėtų, o ne kliudytų – tai jau nemažas darbas, kuriam reikia atskiro dėmesio, laiko ir gal net vietos. Kodėl gi, jei įmonei rūpi darbuotojų psichinė ir fizinė sveikata, ta vieta negalėtų tapti pati įmonė?

Iki šiol apie stresą kalbėjome tik kaip apie neigiamą dalyką. Bet daugelis gali imti prieštarauti – juk tam tikra dozė streso padeda! Neretas mėgsta tas būsenas, kai pasijunta „įspraustas į kampą“ – jis tiesiog jaučiasi atgijęs. Kurį laiką žmogus tokioje būsenoje gali net miegoti mažiau ir išlikti tokiu pat darbingu. Galiausiai, ilgą laiką pernelyg ramiai gyvendami, pamažu apsnūstume ir „apkerpėtume“…

Vadinasi, stresas turi ir savų „pliusų“, ir „minusų“.. Dažniausiai pabrėžiama streso neigiama pusė. Todėl, kad įtampa, nerimas mums labiau siejasi su neigiamomis emocijomis. Tačiau stresas neretai gali daryti ir teigiamą įtaką: jis padeda sukaupti jėgas siekiant gerų rezultatų, jo poveikio metu žmogus išnaudoja daugiau savo turimų potencialių sugebėjimų nei veikdamas ramiomis aplinkybėmis. Juk tokiais atvejais net sakoma: „iki tol net neįtariau, kad galiu tai padaryti, bet – padariau“. Pagaliau juk būtent stresinėmis situacijomis (arba, – sakome – adrenalinu) mus vilioja vadinamosios „ekstremaliosios“ laisvalaikio leidimo formos – kalnų slidinėjimas, šuoliai parašiutu ir pan..

Vis tik intensyvus stresas gali turėti ir žalingų pasekmių – tiek mūsų elgesiui, o tuo pačiu ir veiklos rezultatams bei tarpasmeniniams santykiams, tiek sveikatai. Pasekmės gali būti trumpalaikės, ilgalaikės arba nebeatitaisomos. Kada stresas tampa jau pavojingai intensyvus, priklauso ne tik nuo pačios stresą keliančios situacijos, bet ir nuo jį išgyvenančio žmogaus asmenybinių savybių ir įpročių – vienam tokia pati įtampos dozė bus jau gąsdinanti, o kitam – tik stimuliuojanti.

Ir vis tik pavojingiausias yra ne intensyvus, bet ilgai trunkantis stresas. Tai reiškia, kad nors ir nedidelis, bet nuolatinis nerimas, susierzinimas, kad ir nedideli, bet būdami „įkyrūs“ ir sekinantys, daro didesnę žalą nei vienkartinis, net ir labai stiprus stresas. Vaizdžiai tariant, tuomet energija tik eikvojama, nors ir po truputį, bet niekuomet neatstatoma. Toks nuolatinis stresas pavojingas dar ir todėl, kad mes esame linkę jo nepastebėti arba sumenkiname jo poveikį („ai, nieko čia tokio, būna ir blogiau“ ir pan.). Stiprus stresas eikvoja daug energijos, bet jam pasibaigus, ši energija natūraliai atsistato, o kad ir silpnas, bet nuolatinis stresas, eikvoja nedaug energijos, bet, kadangi jis ilgai nesiliauja, energija nebeturi kada natūraliai atsistatyti, todėl ateina laikas, kai jos tiesiog nebelieka. Kas gi atsitinka, kai energija, skirta šiam reikalui, išsenka? Be energijos gyventi negalime, todėl ją pradedame imti iš „kitų rezervų“ – skirtų atminčiai (tuomet prastėja atmintis), skirtų imuniteto palaikymui (tada mažėja atsparumas ligoms) ir t.t. …

Dažnai stresai pavojingi ne tiek patys savaime, kiek dėl to, kad kai kurie streso (tiksliau – įtampos) mažinimo būdai gali tapti žalingais įpročiais. Tokie žaligi įpročiai – tai pirmiausiai nesaikingas alkoholio ar maisto vartojimas, taip pat rūkymas ir pan.. Tačiau net ir iš pažiūros nekalta ”rutininė” veikla, pvz. dulkių šluostinėsimas, stalčių su dokumentais tvarkymas ar ataskaitų lentelių bei diagramų preciziškas dailinimas, jei ji naudojama stresui slopinti, ir jei šis stresas darbe bus nuolatinis, gali tapti žalingu įpročiu, mažinančiu darbo produktyvumą, keliančiu nesutarimus su kolegomis ir skatinančiu vadovo nepasitenkinimą. Arba – kitas pavyzdys – streso mažinimas einant apsipirkti. Emocinė būsena lyg ir pagerėja, bet tuoj pat gali kilti naujas stresas, nes, pasirodo, buvo išleista daugiau pinigų nei buvo numatyta.

Taigi, ignoruoti stresą – negerai, užsiimti vien įtampos mažinimu – geriau, bet dažnai to nepakanka. Būtų geriausia, žinoma, jei išsiaiškinus nerimą keliančias priežastis būtų galima jas panaikinti – nebeliktų dėl ko ir stresuoti. Bet tai, deja, ne visada įmanoma. Lieka dar vienas būdas, ir turbūt pats patikimiausias, nes tuomet galime išlikti nepriklausomi nuo situacijos – tai išmokti keisti savo požiūrį į tai, kas grasinasi sukelti stresą. Nes juk būtent požiūris ir valdo mūsų mintis ir jausmus.

kasdien nuo 8.00 iki 17.00) minute. MĖGAUKITĖS viskuo, ką darote. Prieš imdamasis

bet kokio naujo darbo ar veiklos, įžvelkite jame tai, kas jus jame žavi. Dirbdamas

teikiantį pasitenkinimą darbą, tapsite optimistu: pergalę jums reikš ne kokio reikalo

atlikimas ar užbaigimas, o pati veikla. Šitaip veikdamas, netrukus pajusite, kad laikas,

kurį skyrėte užduočiai atlikti – tai ne sugaištas, ir ne prarastas laikas, o – atvirkščiai –

2.NEeikvokite laiko SAVIGRAUŽAI dėl savo nesėkmių. Juk nemanote, kad kaltinti save

dėl to, ko nepadarėte, nors galėjote padaryti – tai pats geriausias laiko praleidimo būdas…

Jei manote, kad negalite sau leisti pamiršti savo klaidų, surašykite jas lape popieriaus ir

saugokite svarbių dokumentų stalčiuje. Šitaip „sutaupysite“ ne tik laiko, bet ir vietos

kitoms mintims.

3.Lavinkite SAVISTABĄ – sugebėjimą analizuoti savo įpročius. Tik tuomet galėsite

atsikratyti tų, kurie jums yra nenaudingi arba jau nebenaudingi, pvz. gal dar turite įprotį

perskaičiuoti kalkuliatoriumi tai, ką apskaičiavo kompiuteris… Jei neįmanoma atsisakyti

daug laiko be naudos „suėdančių“ įpročių, visuomet galite patobulinti juos. Pavyzdžiui,

jei daug keliaujate, nuolat turėkite kišenėje keletą nedidelių kortelių, kad galėtumėte bet

kada užsirašyti savo pastebėjimus ar mintis, atėjusias į galvą. Juk esate pastebėję, kad

dažnai geriausios mintys ateina pačiu netikėčiausiu metu…

4.Ar mėgstate viršvalandžius? Ne? Tuomet DARBE – DIRBKITE… Daugelis pasiliekančių dirbti po darbo valandų, jei tik jie tam neturi kitų priežasčių (bando asmenines problemas „užkasti“ darbiniais rūpesčiais, stengiasi įsiteikti vadovybei pasirodydami itin stropūs ir pan…), paprasčiausiai nedirba darbui skirtomis valandomis. Ką jie veikia? Pirmiausiai užsiimkite savistaba ir paskaičiuokite, kiek realaus laiko darbui darbe skiriate Jūs. Gali būti, kad nustebsite radę tokį neišnaudotą rezervą…Dalį žmonių, ypač dirbančių „sėslų“ darbą su dokumentais ar prie kompiuterio, po pietų apninka snaudulys. Jei jis Jums yra nereikalingas ir norite jo išvengti, valgykite lengvesnius pietus: taip vienu šūviu nušausite net du zuikius – atliksite daugiau darbų ir susikursite geresnį savo įvaizdį (energingas, vikrus ir „geros formos“ darbuotojas šansų turi visuomet daugiau).

5.Dar kiek apie savistabą – paanalizuokite savo skaitymo ir darbo su informacija įpročius.

Ne visa informacija, plūstanti į mus, yra reikalinga ir naudinga, kaip atrodo iš pirmo

žvilgsnio. Kartais gali užtekti perskaityti TIK ANTRAŠTES.

6.Planuodami darbus „rūšiuokite“ juos PAGAL SVARBĄ, ir pasitikėkite savo

sugebėjimu tai padaryti. Nuolat sau priminkite, kad svarbiausiems darbams, kurių tėra

penktadalis, laiko visada yra. (Prisiminkite Pareto dėsnį (20 / 80)). Jei projektas didelis ir

sudėtingas, išsiaiškinkite, kas sudaro jo esminę dalį. Nuo jos ir pradėkite, nes gerai ją

atlikus, visa kita tebus smulkmenos, prie kurių gali ir nebereikėti ilgai vargti.

7.Atsitiktinumai šiaip sau neatsitinka… Tikriausiai prisimenate patarlę „Kur trumpa, ten ir

trūksta“. Todėl iš anksto „rezervuokite“ laiko PAPILDOMIEMS ir NENUMATYTIEMS

darbams.

8.Gerai žinote, kad pasirengimas užduoties atlikimui svarbu – ir dalykinis (ką, kaip

darysiu), ir psichologinis (nusiteikimas darbui). Jei norite taupyti jo sąskaita, dar kartą

perskaitykite punktą Nr.7. Taigi, skirkite laiko ir SUSIKAUPIMUI bei APTARIMUI.

Kiek? Intravertams jo reikia daugiau susikaupti, ekstravertams – aptarti.

9.Norėdami racionaliau, tai yra protingiau ir maloniau naudotis turimu laiku, atsižvelkite

ir į kitas savo INDIVIDUALIAS savybes: dažniausiai „perlaužti“ savo prigimtį kainuoja

daugiau nei verta.

10.Nepasiduokite iliuzijai, kad esate priverstas gaišti laiką ko nors belaukdamas

(viršininko priimamajame, automobilių kamštyje prie šviesoforo, vėluojančio autobuso,

Sodroje už inspektoriaus kabineto durų…). Gaištate tik pats, savo noru. Jei tenka luktelėti,

PRIIMKITE tai kaip “PADOVANOTĄ LAIKĄ” ir skirkite jį atsipalaidavimui,

planavimui, apgalvojimui…

11.Jei nusprendėte, kad Jums reikia pertraukėlės, ILSĖKITĖS ir leiskite sau

atsipalaiduoti, gal net nieko neveikti. Poilsio dienomis stenkitės negalvoti apie darbo

reikalus, nebent jei pripažinsite sau (ir šeimos nariams), kad šiandien bus darbo diena

(pusdienis).

12.Kartkartėmis apmąstykite savo gyvenimo (kuris susideda iš „nuo 8.00 iki 17.00“ +

nuo „17.00 iki 8.00“) TIKSLUS. Pasižymėkite juos. Jei nežinai, kur nori nueiti, tai nueisi

kaip tik nežinia kur. Laikas nuo laiko pasitikrinkite, ar judate tinkama linkme. Net ir

atlikdamas smulkias užduotis nepamirškite savo ilgalaikių tikslų.

13.Susitaikykite su tuo, jog tam tikra jūsų laiko dalis neišvengiamai bus skirta dalykams,

kurių jūs negalite kontroliuoti, ir dėl to nepergyvenkite. IŠMINTINGAS skiriasi nuo

protingo tuo , kad moka atskirti tai, ką gali pakeisti (ir ima veikti) nuo to, ko negali

pakeisti (ir neeikvoja tam jėgų).

14.Išmokite ATIDĖTI, bet NEATIDĖLIOTI. Kartais geriau neversti savęs daryti tai, kas „nesidaro“. „Atidėti“ nuo „atidėlioti“ skiriasi tuo, kad turi aiškias ribas bei terminus, be to, Jūs galite įvardinti priežastis, kodėl reikia atidėti, ir netgi paaiškinti motyvus.

15.Įpraskite LAIKU BAIGTI darbus. Tikriausiai pagalvojote, kad tai reiškia „sutilpti į terminus“. Taip, bet ne vien tik tai. Neretai daug sunkiau būna pajusti tą ribą, kai reikia tiesiog nutraukti darbą, nes tolesnis jo „dailinimas“ tėra neracionalus laiko eikvojimas. Perfekcionizmas gali būti ne ką mažiau pavojingas nei aplaidumas…

15.Deleguokite, konsultuokitės su specialistais, tikrinkitės gautą informaciją, aiškinkitės nesklandumus ir … neatiminėkite kitų žmonių laiko. Nuo BENDRAVIMO KONSTRUKTYVUMO priklauso ne tik Jūsų turimo laiko kiekis, bet ir jo kokybė.

Jei pastaruoju metu Jūs vis pagalvojate, kad taip neturite laiko, kad net nėra kada pavalgyti, ir jei tai Jums nepatinka, pasidarykite arbatos ir, ją begurkšnodamas, surašykite ant lapelio, ką prisimenate iš čia perskaitytų 15 punktų. Įvertinkite, ar tai būdinga Jūsų darbo ir gyvenimo stiliui. Po to perskaitykite viską dar kartą atkreipdami dėmesį į tai, ko iškart neprisiminėte. O šiais dalykai kiek vadovaujatės? Jei taip bemąstant arbatos dar liko, prirašykite savo sugalvotą 16-ą punktą. Sėkmės!