Kartais įkyrios mintys lenda ir erzina. Na, tada bent jau akivaizdžiai matosi, kad tai – nereikalingas prielipas. Kartais mes patys nusitveriam kokią mintį ir sukinėjam ją pirmyn-atgal, ratu ir vėl iš naujo, tarsi ieškodami kažkokio stebuklo ten, kur jau šimtąsyk buvome ir nieko neradome. Arba atvirkščiai – įsitveriame ką radę ir nebepaleidžiame, vien tik tai ir tematome, o gyvenimas tuo tarpu eina savo keliu toliau ir tolyn… Būna? Man – taip. Kaip ir daugeliui, beje. Todėl dabar ir papasakosiu apie vieno mažylio primintą pamoką.

„Ar galiu tavęs kai ko paprašyti? Negalvok apie prapjautą citriną. Negalvok apie tai, kokia ji rūgšti. Negalvok apie jokią jokią citriną! Nė lašelio citrinos!“

Tai draugės vaikas parsinešė iš darželio naują žaidimą. Matau, kad jis jau išbandęs jį daug sykių, ir dabar su pasimėgavimu laukia mano reakcijos. „Negaliu“, – sakau jam, – „labai stengiuosi, bet negaliu, man net burnoje rūgštu nuo tos tavo citrinos.“ Jis patenkintas – taip ir turėjo juk būti! Džiaugiasi išmokęs kažką labai gudraus.

O mes su jo mama toliau geriame arbatą, tik kažkodėl abi sutartinai pamanome, kad citrina prie jos tikrai būtų ne pro šalį, taigi, susimirksime, ir prašome mažylio, kad jis mums atneštų keletą griežinėlių iš šaldytuvo…

Neabejoju, kad dauguma šį žaidimą kažkada žaidėte. Jei ne su citrina, tai gal su rožiniu drambliu ar… O tarp kitko, tai galiausiai ar pavyko išmokti negalvoti apie rožinį dramblį? Niekada niekada, nei truputėlio, apie jokį rožinį dramblį?

Neįmanoma? Sakote, jis, tas rožinis dramblys, net jei labai stengiesi negalvoti, vis tiek lyg kokia šmėkla išlenda vaizduotėje, nors tu ką… Kaip ir citrina. Ir visi kiti dalykai, kurių mes labai nenorime ar stengiamės išvengti.

Besišnekučiuodamos su drauge prisimename tuos vaikystės atradimus, kuriuos padarėme žaisdamos šį žaidimą. (Gal tą patį aptikote ir jūs?). Pasirodo, jei nori iš vaizduotės kuo greičiau išvaryt tą pakvaišusį rožinį dramblį, tereikia kuo greičiau ir kuo tiksliau įsivaizduoti ką nors kita – žydrą zuikį, kuo tikriausią riaumojantį liūtą ar suolo kaimyną. Pradžioj tam reikėdavo didelių valios pastangų, bet vėliau, susitelkus į naują paveikslėlį, jau net ir nuo įkyrių draugų balsų, nurodinėjančių, apie ką negalima galvoti, pavykdavo atsiriboti. Tie atradimai tuomet atrodė labai įdomūs, bet ilgainiui jie pasimiršo. Pats laikas imti jais naudotis, – nusprendžiame kaip tik tada, kai šio sprendimo „kaltininkas“ galiausiai atneša perpus perpjautą citriną.

Štai, pavyzdžiui, eilinė frazė: „Kad tik nesusirgčiau…“ – kaip dažnai ji šmėkšteli sušalus, pavaikščiojus šlapiom kojom ar pabuvus tarp čiaudinčių kolegų. Dar gi – tą frazę ištariame sau kaip tik tada, kai turime kokių neatidėliojamų, itin svarbių reikalų ar ruošiamės kur išvykti. Kokį vaizdinį ji sukelia? Na, aišku – visi įmanomi peršalimo požymiai plius jų pasekmės, t.y., sutrikdyta rytdienos dienotvarkė. Netgi TV reklama tokia kažkada buvo rodoma – ligos patalas taip ir atsiveja iki pat durų. Rezultatas: labai dažnai, prabijojus ir pranerimavus visą vakarą, dar po to tą patį ir susapnavus, kaip tik taip ir nutinka, tiksliai taip, kaip kad ir bijojome, jog bus. Tada sakome: „Argi nesakiau? Nujaučiau“. Jei pasinaudotume vaikystės žaidimų atradimais, stengtumėmės tuos dalykus, kurių norime išvengti, jau vaizduotėje pakeisti kitais. Būna, kad taip ir darome – norėdami nuvyti įkyrias mintis, „įlendame“ į knygą, filmą ar kokią veiklą. Bet bus dar geriau, jei nenorimų dalykų vaizdinius pakeisime ne bet kokias kitais, o būtent norimų dalykų vaizdiniais. Tai – vienas iš pozityviosios psichologijos principų: verčiau mąstyti teiginiais (o ne neiginiais). Nustatyta, kad geresnį rezultatą pasiekiame galvodami ar kalbėdami su kitais apie tai, ką norime gauti (turėti, pasiekti, būti), o ne apie tai, ko bijome ar norime išvengti.

Po to pokalbio prie arbatos su citrina įdomumo dėlei atlikau mini-apklausą: pakalbinau keletą kažką ypatinga pasiekusių žmonių, prašydama pakomentuoti, kaip jie tai padarė, apie ką galvojo, kokios mintys, susijusios su tais įvykdytais projektais juos lydėjo, ir pan.. Na, bent jau tie, su kuriais aš kalbėjau, visi kaip vienas tvirtino įsivaizdavę, ir dargi – kuo tiksliausiai, būtent tai, ką norėjo pasiekti. Paprasčiau sakant – svajojo, o ne baiminosi.

Na, o mano draugė po to pokalbio padarė dar geresnį dalyką – kaip mat pritaikė „citrinos dėsnius“ praktikoje. Užuot niurnėjusi, kaip seniau, kad per žiemą ji, kaip visad, pastorėjo ir neįlįs į savo šviesiuosius džinsus, jau nekalbant apie tai, kaip atrodys su maudymosi kostiumėliu, o beniurnėdama toliau kramsnojusi visokius skanėstus (pastorėjau, vis tiek stora, tai koks skirtumas…), dabar ji nusprendė į savo vaizduotę įdėti „savęs lieknos“ vaizdinį. Tą vaizdinį net pavertė realiu paveikslėliu (atspausdinta kelių metų senumo nuotrauka, kurioje ji lieknut lieknutėlė), ir tą paveikslėlį įrėminusi pastatė virtuvėje prie šaldytuvo. Nepamatęs neatsidarysi – tokia buvo jos gudrybė. „Kai tik prieinu ko pasmaguriauti, pamatau save – tokią, kokia noriu būti. Man gražu. Nusišypsau sau. Ir kažkodėl praeina noras valginėti“, – paaiškino savo sumanymą ji. Dar daugiau, ji taip įsitikino, kad orams visai atšilus sėkmingai tilps į tuos šviesiuosius džinsus, kad net nusipirko antrus, visai baltus – tokio paties dydžio. „Bus kaip tik man – pavasariais aš plonėju“, – pasakė ir pridūrė šypsodamasi, – „užsuk kada arbatos su citrina, dabar jos visad turiu – kad primintų, jog apie ką galvosi, tą ir turėsi“.