Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

gyvenimo stilius

Ar galima laimėti nesipriešinant? (ir nejaugi tai reiškia ne pasiduoti???)

Asta dirba parduotuvėje, prekiaujančioje buitine technika. Ir būtent jai tenka bendrauti su tais pirkėjais, kurie atneša grąžinti neveikiančius ar nevisai veikiančius prietaisus. Todėl Asta visuomet papasakoja vieną kitą stebinantį atvejį. Na, mums atrodo – stebinantį, o jai – grynas vargas… Tokie klietai dažnai ginčijasi, pyksta ir kaltina Astą bei jos parduotuvę. Kartais net nori apgauti, atnešdami jų pačių sugadintus ar senus tokius pačius daiktus. Na, kam tai galėtų patikti? Tačiau Asta žino, kad geriausia gynyba – puolimas, taigi, šia strategija ir naudojasi. Sako, sėkmingai. Bet nervų kainuoja, žinoma, daug… “Gerai, kad bent yra kam pasipasakoti”, – sako ji šeštadienio pavakare, kaip paprastai, pasiplepėjimui susirinkusioms draugėms. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have Comments (2)

Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai! (O gal čia toks pardavimų meno pradžiamokslis? Na, kam pardavimų, o kam apsipirkinėjimo…)

Vasara… Pro atvirą langą girdisi aikštelėje žaidžiančių vaikų balsai. Lyg ir nieko ypatinga – čia jų dažnokai susirenka visas pulkas. Bet netikėtai išgirstu vieną frazę, kuri mane labai sudomina.

–          Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai! – tvirtai pareiškia mergaitės balsas.

„Nieko sau, – pamanau, – žodis „nemokamai“ yra toks galingas, kad net vaikai už jį sutinka mokėti. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have No Comments

Ką pradėjai, tą ir baiki. (Geras pamokymas, tvarkingai viskas, bet…)

Rasa lanko muzikos mokyklą. Jai liko šie ir dar vieneri metai. Tiesa, dabar ji jau nebelaukia nei pamokų, nei perklausų taip, kaip tuomet, kai dar tik buvo pradėjusi mokytis. Greičiau atvirkščiai – skaičiuoja mėnesius, likusius kankintis iki baigimo… Rasa sako, kad ji norėtų dar pramokti šokti, penktadieniais dainuoti gimnazijos chore, kuriame susirenka kone visi klasiokai, ir dar lankyti fotografijos kursus bei vakarinę kalbų mokyklą, nes vilioja žurnalistikos studijos, bet … Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have No Comments

Dar viena pozityvaus mąstymo pamokėlė arba Kaip įžiūrėti, kad “nėr to blogo, kas neišeitų į gera”

Kai prieš kurį laiką su bičiule aptarinėjome jos konfliktą su kirpėja, nepataisomai sugadinusia šukuoseną, kalbėjomės ir apie tai, ką reiškia pozityvus mąstymas. Galiausiai mano bičiulė neapsikentusi tiesiog vidury sakinio mane pertraukė: „Bet juk aš seniai tai žinau, dar močiutė mane mokė – nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Anokia čia išmintis… Reikia tik išvardinti viską, sąžiningai viską – ir blogus, ir gerus dalykus, kuriuos atnešė tas negeras įvykis, o po to geruosius apvedžioti raudonai, kad ryškiau matytųsi“. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have Comments (2)

ŽAISMINGOS pozityvaus mąstymo PAMOKĖLĖS (apie tai, kaip viskas paprasta, kai pradedi…)

Kalbėti apie pozityvų mąstymą dar visai neseniai buvo labai populiaru. Netgi – madinga. „Mąstyk pozityviai“, – sakydavome draugui, besiguodžiančiam dėl kokios nesėkmės. Nors… kaip tai darytume jo vietoje ir neturėdavome jokio supratimo. „Na, o kur tavo pozityvumas“, – ne kartą bandydavo praskaidrinti mums nuotaiką bendradarbiai, kai gaudavome eilinę „neįvykdomą“ užduotį. Atseit, tai paprasta – šypsokis, ir viskas bus gerai. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have Comments (2)

Kas tau svarbiausia? O kas svarbu man? Bet – iš tikrųjų, o visai ne todėl, kad norėtume būti geri ir prisiderinti…

Kartą su draugais užsukome pas vieno iš jų bičiulį. Kažkada jau buvau jį mačiusi ir žinojau, kad Vilius – įdomus, kūrybingas ir kupinas entuziazmo žmogus. Jo namuose tuomet praleidome gerą pusdienį, taigi, spėjau ne tik susipažinti, bet ir „paatvirauti“ taip pat ir su jo drauge Rasa, kuri, kaip ir Vilius, tryško energija ir žavėjo įdomiais sumanymais. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have No Comments

Apie vieną labai moterišką konfliktų sprendimo būdą (įtariu, seną kaip pasaulis, bet ir šiandien labai puikiai veikiantį)

Kalbuosi su drauge. Ji pasakoja, kaip jos vyras eilinį kartą priėmė neteisingą (jos manymu) sprendimą. Ir svarbiausia – „pasitaręs“ su ja. „Tartis su mano vyru, – sako ji, – beviltiškas reikalas, jo liežuvis, matyt, geriau prikabintas – nieko jam negaliu įrodyti, nors širdies gilumoj ir būčiau 100%  tikra, kad mano nuomonė teisinga, o jis klysta“.

Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have Comments (3)

Kaip negalvoti apie prapjautą citriną – apie jokią rūgščią citriną, nei mažiausio lašelio, nei truputėlio – negalvoti negalvoti negalvoti…

Kartais įkyrios mintys lenda ir erzina. Na, tada bent jau akivaizdžiai matosi, kad tai – nereikalingas prielipas. Kartais mes patys nusitveriam kokią mintį ir sukinėjam ją pirmyn-atgal, ratu ir vėl iš naujo, tarsi ieškodami kažkokio stebuklo ten, kur jau šimtąsyk buvome ir nieko neradome. Arba atvirkščiai – įsitveriame ką radę ir nebepaleidžiame, vien tik tai ir tematome, o gyvenimas tuo tarpu eina savo keliu toliau ir tolyn… Būna? Man – taip. Kaip ir daugeliui, beje. Todėl dabar ir papasakosiu apie vieno mažylio primintą pamoką. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have Comments (2)

Apie nuotaikų madas (kaip žinia, po ilgoko švenčių ir tarpušvenčio periodo grįžimas prie įprasto ritmo neretam sukelia depresiją – po blizgučių ir spalvų mirgėjimo kasdienybė atrodo neįtikėtinai pilka… )

Neseniai vienas iš ilgokos komandiruotės afrikietiškam užsieny grįžęs bičiulis taip “paprotino” mane, kai jau norėjau paskubomis kirsti gatvę ne perėjos vietoje – sako: “stok, nelėk, patariu labiau pasaugot ir pamylėt save dabar, nes, matau, čia aplink visi pikti ir nervuoti – tokios tad pas jus nuotaikų mados…”. Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have No Comments

Apie svajones (tik nesakykit, kad apie jas negalvojat vieniems metams baigiantis, o kitiems prasidedant…)

Ar turi svajonę?

Skaitydama gerai žinomo šiuolaikinio rašytojo Paulo Coelho „Alchemiką“, gerai įsidėmėjau ne tik jo pagrindinio herojaus, jauno vaikinuko, kelionę beieškant savojo lobio, bet ir arabų pirklio, pas kurį šis jaunuolis beveik metus dirbo, svajonę apie savąją kelionę. Krištolo dirbinių krautuvėlės šeimininkas savo laikinam pagalbininkui papasakoja, jog nuo pat jaunystės labai nori nuvykti į Meką. Tik jam vis esą trūksta arba laiko, arba pinigų. Jis jau seniai viską kuo tiksliausiai apgalvojęs, iki menkiausių smulkmenų, ir taip tiksliai, kad vaizduotėje gali ne tik matyti paveikslus, jo laukiančius šventajame musulmonų mieste, bet ir girdėti garsus, kuriuos skleidžia maldininkų minia, užuosti kvapus, jausti padais kiekvieną akmenėlį beeinant aplink šventą akmenį. Ir kaskart, kai tik pasineria į savo svajonę, jį užplūsta palaima ir ramybė. „Bet aš nesirengiu dabar keliauti į Meką“, – galiausiai atsisveikindamas su iškeliaujančiu jaunuoliu prisipažįsta krištolo pirklys. Nes kaip gi po to, grįžus, reikėtų gyventi? Už ko pasilaikyti? Kur tuomet reikėtų ieškoti priebėgos nuo kasdienių rūpesčių? Read more…

posted by Eglė Masalskienė in gyvenimo stilius and have Comments (2)