Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

pagautos nuotaikos

Patiko… todėl dalinuosi

Portia Nelson

Autobiografija iš penkių skyrių

1. Einu gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš į ją įkrentu.

Visiškai pasimetu. Apima neviltis.

Tai ne mano kaltė.

Užtrunka amžinybę, kol išsikapanoju.

2. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Deduosi, kad jos nematau.

Vėl įkrentu.

Negaliu patikėti, kas esu toje pačioje vietoje.

Bet tai – ne mano kaltė.

Ir šįkart prireikia daug laiko, kad išsikapanočiau.

3. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė. Aš ją matau.

Ir vėl įkrentu… Tai įprotis.

Mano akys atmerktos.

Žinau, kur esu.

Tai – mano kaltė.

Akimirksniu išsikapanoju.

4. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš ją apeinu.

5. Einu kita gatve.

————————————————–

Galbūt tai – mano biografija, galbūt – tavo… arba kaimyno ;).  Jei kaimyno – visa tai, garantuotai, matyti labai gerai. Juk taip paprasta!  Jei tavo – o tu mano draugas – mes tikriausiai abu nieko nematome, o jei aš pamatau – man nesmagu, ir bijau tau pasakyti. Kol netenku kantrybės… O jei mano? Tuomet – mano laimė, jei atsiranda draugas, kaimynas, praeivis ar koks įvykis… kas nors, kas  papurto – kad pramerkčiau akis, ir kas pakiša mintį, jog ten už kampo, visai šalia, yra ir kita gatvė, vedanti į tą pačią pusę…

posted by Eglė Masalskienė in pagautos nuotaikos and have No Comments

Kėkštai sugrįžo :)

Prieš keletą dienų sugrįžo nežinia kur visą vasarą bastęsi kėkštai. Dabar jie vėl malasi vos ne tiesiai prieš nosį visur aplinkui – kad tik būtų pastebėti. Ot pamaivos… Juk žino, matyt, kokie gražūs tie jų ryškiai mėlyni sparnai – nėra ko nė lyginti nei su varnom, nei su žvirbliais, kurių čia pilni kiemai. Smagu juos stebėti. Bet ne ką mažiau smagu stebėti ir juos stebinčius :). Įdomiausia, kad žmonės, žiūrėdami į juos, ima šypsotis ir kuo aiškiausiai gėrisi jais taip, kad net patys gražūs pasidaro – lyg būtų veidrodžiai, atspindintys tą turkio mėlynumo ir raudonai rusvos spalvos margumą. „Mama! Spalvotas paukštis!“ –  maža mergaitė didelėm didelėm akim rodo mamai kėkštą, nutūpusį tiesiai prie jų, – „Kaip gražu…“  „Man irgi gražu“, – sako mama ir išskleidžia didelį tokio pat mėlynumo skėtį, – „žiūrėk, kokį nusipirkau, patinka?“   „Patinka. Ar tai tie paukščiai atnešė mėlyną madą?“

Man irgi patinka. Spalvoti paukščiai. Ir visa kita. Ypač rudenį.

posted by Eglė Masalskienė in pagautos nuotaikos and have No Comments

Improvizacijos: svetimom temom – savais žodžiais – savos nuotaikos – taip jos ir ateina

Vienąkart netyčia užkliuvau už nepažįstamo žmogaus žodžių. Na, tai nutiko facebook’e, kur visko pasitaiko ;), ir tai buvo eilėraštis. Per pusvalandį sudėliojau savaip. Matyt, ne tokia jau svetima tema pasitaikė :)… (O kam gi ji svetima?) Pratęskite ir jūs, jei ne čia, tai kažkur kitur, jei ne apie tai, tai apie kažką kita – tai, kas jums rūpi... Na, o atspirties taškas – štai nuo ko tai prasidėjo: Read more…

posted by Eglė Masalskienė in pagautos nuotaikos and have Comments (3)

Pavasaris, alyvos, Palanga…

Pavasaris šiemet vėluoja. Ypač pajūry. O kad ir saulutės, ir gryno oro vis tik norisi, ieškodama užuovėjos įsitaisau vienos kavinės terasoj ir, gurkšnodama arbatą, bandau skaityti knygą. Bet dėmesys pagauna ką kita – tikrą, su niekuo nesupainiojamą pavasario kvapą…  Apsidairau. Prie gretimo stalelio kaip tik įsitaiso solidi pora – abu tokie gražūs, šviečiantys, abu „odiniai“ – vyras smėlio odos švarku, moteris beveik baltu, ir abu besišypsantys – lyg vienas kitam, lyg visam pasauliui… Padavėja atneša vazelę, ir moteris pamerkia savo alyvų puokštę – tai mat iš kur tas pavasario kvapas… Beskaitydama vis dirsčioju ir grožiuosi: jie neskubėdami gurkšnoja kavą su brendžiu, toliau šypsosi ir tyliai kalbasi.  Net muzika tarsi specialiai jiems parinkta būtų – prancūzas sodriu žemu balsu kažką dainuoja apie moterį ir gėles. Bet daina baigiasi. Moteris nuo gretimo stalelio pakyla ir nueina kavinės vidun. Vyras tuo tarpu išsitraukia telefoną. Tylu, tad negaliu negirdėt: „Labas, brangioji, šiandien negrįšiu, užtruko derybos, ryt bus dar vienas susitikimas… Bučkis dukružei… Ir nepamiršk mano žuvyčių… „…  Kažkas pasirūpina muzika, ir prancūzas sodriu balsu ima dainuoti apie gyvenimą. Moteris baltu švarku grįžta atgal. Vyras paduoda jai taurę, ir jie ilgai žiūri vienas į kitą. Pūsteli vėjelis, vėl iki manęs atnešdamas tą svaigų alyvų kvapą. Pavasaris. Šiaip ar taip – šaltas, bet pavasaris…

posted by Eglė Masalskienė in pagautos nuotaikos and have Comments (2)