Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

pasakos – ne pasakos

Prisiminimų šiluma arba PASAKA APIE LAPĘ IR PRINCĄ

Vaikštau po didelį prekybos centrą, kraunuosi į vežimėlį salotas, jogurtus ir ryžius, ir staiga girdžiu: „ … šiandien mūsų parduotuvėje jūs galite įsigyti Antoine de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas“ tik už septynis litus devyniasdešimt devynis centus. Pasinaudokite proga…“ ir t.t…. ir t.t…. Pirmiausiai pasidaro juokinga, po to net kiek pasipiktinu tokia savo mėgstamiausios knygelės „akcija“, bet galiausiai suveikia praktiško pirkėjo instinktas, ir netrukus aš jau ieškau knygų krūvoje tos, kuri man taip sušildo sielą. Štai! Pasiimu ją. „Dabar turėsiu savo“, – pamanau. Nes jau gerai ir neprisimenu, kiek kartų pirkau šią knygelę, bet vis kažkaip keistai gaunasi man su ja – ji yra tokia žavi, kad vos tik įsigijusi būtinai užsimanau kam nors padovanoti…

Bet visų keisčiausias dalykas nutiko visai neseniai – na štai, pamažu mane užplūsta prisiminimai, ir aš jau vaikštai ne tarp skalbiklių, kempinių ir maišų šiukšlėms prikrautų lentynų, o Read more…

posted by Eglė Masalskienė in pasakos - ne pasakos and have No Comments

Kaip Šeimyna Kalėdų Šventę kūrė…

Vieną dieną, kai jau visame mieste įsivyravo ruošimosi Kalėdoms nuotaikos, vaikštinėjau po parką ir ieškojau dailių kankorėžių. Žiūrėjau, žinoma, sau po kojomis – ten, kur tikėjausi rasti jų nukritusių. Bet staiga mano žvilgsnį patraukė keista nedidukė ryškiai mėlyna figūrėlė, pėdinanti nuo vieno medžio prie kito, nuo vieno prie kito… „Nieko sau, – pamaniau, – lyg ir varna, bet ko tokia mėlyna…“ Read more…

posted by Eglė Masalskienė in pasakos - ne pasakos and have Comments (4)

Apie paukštį, patarimus ir kur juos dėti

Seniai seniai gyveno vienam kaime senis. Kartą, beeidamas iš savo laukų po darbo namo jis pamatė pakelės krūmokšniuose įstrigusį ir vijokliuose įsipainiojusį gražų nediduką paukštį. Senis kaip tik apie vakarienę svajojo, tad kaip mat sumetė, jog tai galėtų būti puikus kepsnys. Išpainiojo paukštį, pasikišo po ranka, ir nešasi namo. Tik staiga girdi – paukštis žmogaus balsu prašneko.

„Paleisk mane, seni, – ėmė prašyti jis, – aš esu mažas, menka tau vakarienė iš manęs bus, geriau aš tau tris vertingus patarimus duosiu“.

Pagalvojo pagalvojo senis, ir nusprendė, kad protingi patarimai būtų gerai, o jei paukštis kalbėt moka, tai neprastas, matyt, yra, tad sutiko. „Gerai, klok“, – tarė jis, ir paleido paukštį.

„Pirmas patarimas: niekada netikėk aklai, koks autoritetas tau ką besakytų – visada galvok ir savo galva. Ar geras patarimas, seni?“

„Na, gal ir geras, bet tai nieko ypatinga, aš irgi taip savo vaikams sakau.“

„Gerai… Antras patarimas: visada žinok savo galimybių ribas, ir įvertink jas prieš ką bedarydamas. Ar geras šitas patarimas, seni?“

„Geras, geras…, – senis jau nuliūdo, kad nieko ypatinga neišgirdo.

„O trečias patarimas: jei ką gero kam padarei – niekada nesigailėk to“. Pasakė paukštis taip, ir nuskrido. Užlėkė jis ant šakos aukštai, ir ten saugiai tupėdamas ėmė juoktis iš senio: – „Kvaily tu kvaily, paleidai mane, o galėjai ir vakarienę turėt, ir dar turtingiausiu apylinkėj tapti… Aš gi savo skilvyje nešioju dideliausią brangakmenį… Kvaily tu kvaily…“

Persmelkė senį baisus netekimo jausmas. Jis ir taip jau buvo bepradedąs graužtis, kad už seniai žinomus patarimus paukštį paleido… Įširdo jis ant savęs ir ant paukščio, ir ėmė iš to piktumo paukštelį vytis, į medį aukštyn lipti, grasindamas pagauti jį ir sprandą nusukti. Bet paukštis tik plast – vis aukščiau, vis aukščiau… , ten, kur šakelės visai jau plonytės… Senis – iš paskos…

Triokšt! Neišlaikė šaka sunkaus senio, ir nukrito jis žemyn. Guli ant žemės, dejuoja, vos kvapą atgauti gali. Čia paukštis nusileido prie pat senio ausies ir sako jam: „Atsimeni, pirmas patarimas koks buvo? Netikėk, jei kas ką sako, pagalvok pats. Na, kaip gi aš galėčiau turėt didelį brangakmenį skilvyje – aš gi toks mažas! Ir neskraido paukščiai su sunkias akmenim savo viduje, sparneliai nepakeltų… O antras patarimas – atsimeni? Įvertink savo galimybių ribas. O tu? Sunkus gi esi, bet lipai į viršūnę, kur tik mažas paukštelis tegali išsilaikyti. Trečias patarimas… Sakiau, niekada nesigailėk, jei kam ką gero padarei. Man gyvybę dovanojai, gera padarei. Ačiū tau už tai. Bet netrukus pasigailėjai… dėl netikros naudos… Ir dar sakei – žinomi tau tie patarimai, nieko ypatinga. Juk svarbu ne žinoti, svarbu jais naudotis – tik tada jie atneša naudą ir ypatingais pavirsta.

posted by Eglė Masalskienė in pasakos - ne pasakos and have No Comments