Visa tai parašiau žurnalo “AŠ ir PSICHOLOGIJA” balandžio numeriui, taigi, kai dar buvo sniego. Bet šįkart pavasaris atėjo taip staiga, tiksliau – jis prasiveržė su tiek gyvybinės energijos ir taip nesulaikomai, kad… na, tai -  juk vis apie tą patį …

Kai buvau vaikas, pavasariais mėgau žaisti „darau kelius upeliams“. Kasinėdavau pažliugusį sniegą, stumdydavau jį į pašalius taip, kad kieme ar ant kelio tvyrančios balutės galėtų pamažu susijungti, pavirsti upeliais, vis sraunesniais ir sraunesniais, ir galiausiai taptų vos ne upėmis, savo galia ištirpdančiomis pilką košę ir padarančiomis vietos pavasariui ateiti arčiau mano namų. Tiesą sakant tai man labiau patikdavo ne tos nusausintos salelės ir takeliai, už kuriuos mane pagirdavo namiškiai ir kaimynai, bet pats upelių gurgenimas – jie man atrodė tarsi gyvi sutvėrimai, ir todėl primindavo kiemą vasarą, kuomet jis būdavo pilnas visokio čirpimo, dūzgimo ir krebždėjimo. Read more…

Šventas sekmadienis – kas tai: pradžia ar pabaiga?

…Čia kaip ir su tuo daugumai ginčininkų greit numušančiu norą tuščiai peštis retoriniu klausimu: tai kas pirma – višta ar kiaušinis? Lyg ir jokio skirtumo, svarbu tik, kad abu sveiki ir gražūs būtų. Ir vis tik… Kasdienybėje juk neretai būna tikrai sunku susigaudyti, kur kas nors prasideda, o kur – pasibaigia. Na, tarkim, rytas, prabundu. Ir – kas tai – naujos dienos pradžia ar saldaus sapno pabaiga? Kam kaip… Read more…

Sėdžiu prie kompiuterio. Tai yra – esu užsiėmusi. Ir visai nesvarbu, kuo. Svarbiausia, kad man tai – veiksmas, kuriame dabar esu paskendusi. Viskas einasi kuo puikiausiai. Bet kūrybišką tylą nutraukia tokie pažįstami garsai – trekšteli durų užraktas ir „maximinių“ pirkinių maišelių šlamesys nučiužena virtuvės link. Instinktyviai, tarsi norėdama apsaugoti savo teritoją, pasispiriu koja ir su visa ratukine kėde pasiekiu savo kambario duris ir tylutėliai uždarau jas. Read more…

Kažkada seniai, dar studijų laikais, draugai man uždavė įprastą klausimą: „Ką veiksi sekmadienį? Ar turi kokių planų?“. Kaip nekaltai paklausė, taip nekaltai ir atsakiau: „Taip, ketinu pa-nieko-paneveikti“. Kadangi iš tiesų būtent taip ir ketinau praleisti ilgai lauktą laisvadienį. Nebeprisimenu dabar, ką veikiau tuomet išties, bet tąkart taip spontaniškai gimęs žodis-naujadaras įstrigo atmintin ir dar ilgai buvo mėgiamas ir naudojamas. Pa-nieko-paneveikti! Ir kas gali būti šauniau? Galima vienam, arba keliese. Nori – drybsai ant sofutės, susisukęs į šiltą apklotą, gurkšnoji arbatą ir skaitinėji tai šį, tai tą; nori – paspoksai televizorių valandžiukę, arba tiesiog stebi varnas ant kaimynų stogo… Netinka? Na, tuomet persikeli į kitą kampą – truputį pasiuvinėji, truputį papaišai, paieškai lentynose šio bei to, pasimatuoji kokį seniai užmirštą drabužėlį, randi šokoladą ir eini gaminti kokio ypatingo skanėsto skambant geriausiai tos dienos muzikai… Netinka ir tai? Pasirinkite bet ką, kas tik šauna į galvą, ir ko labiausiai norėtumėt kaip tik tą akimirką. Labiausiai. Na, bet tik – nieko tokio, kas reikalautų valios pastangų ar pasiruošimo. Pa-nieko-paneveikimas tuo ir yra ypatingas – jis turi lietis savaime. Ne tu jį veiki – jis tave veikia… Read more…

Esu pikta ir įniršusi. Siuntu. Juk žinote, ką tai reiškia. Bet siuntu inteligentiškai. Taigi, niekam nieko nesakau, ir stengiuosi susitvardyti. Manau, žinote, ką ir tai reiškia… Įtampa kyla. KO GRIEBTIS? Laimei, turiu vieną tokį vaistą – kai mane tarsi kokia nelemtis ištinka šitokia būsena (ar bent mažumėlę į ją panaši), Read more…

Ar prisimenat tą dainelę iš seno, bet nesenstančio, kaip ir visa keturiasdešimtmečių karta, rusiško animacinio filmuko (na, mes tada sakydavom – „multfilmo“)? Ją visais balsais dainavo, bliovė ir giedojo tie keturi – asilas, šuo, katinas ir gaidys – keliaudami gal į Bremeną, gal iš Bremeno, nors iš tiesų, kokia kryptim jie ėjo, tas ne taip svarbu. Svarbiausia žodžiai, o jie maždaug tokie: nieko nėr geriau kaip po pasaulį su draugais klajot keliais keleliais… Prisiminėt? Aš irgi buvau pamiršusi, bet va, gyvenimas priminė. Read more…