Kai prieš kurį laiką su bičiule aptarinėjome jos konfliktą su kirpėja, nepataisomai sugadinusia šukuoseną, kalbėjomės ir apie tai, ką reiškia pozityvus mąstymas. Galiausiai mano bičiulė neapsikentusi tiesiog vidury sakinio mane pertraukė: „Bet juk aš seniai tai žinau, dar močiutė mane mokė – nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Anokia čia išmintis… Reikia tik išvardinti viską, sąžiningai viską – ir blogus, ir gerus dalykus, kuriuos atnešė tas negeras įvykis, o po to geruosius apvedžioti raudonai, kad ryškiau matytųsi“.

„Ar dažnai tu tai darai?“, – paklausiau jos.

„Na, su tuo sąrašu tai neee, – susiraukė bičiulė, – bet visada primenu sau: nėr to bloga… Jei labai paieškočiau, juk rasčiau ir dabar kažką gero, žinoma…“

Pasiūlau jai pažaisti tą seną močiutės žaidimą dabar pat. Ji ima vardinti, kas nutiko dėl to, kad kirpėja nukirpo kreivai, per trumpai, ir dar nudažė ne ta spalva. Dėl visa ko aš viską užrašau, ir štai ką turime po kelių minučių: susinervinau, praleidau kirpykloje daug laiko; nespėjau grįžti namo išleisti vaikų į ekskursiją, kaip buvau žadėjusi; buvau priversta nusikirpti baisiai trumpai; dar aprėkiau vyrą be reikalo… „Na, bet gerai tas, – galiausiai prisiminusi, jog reikia rasti ir ką teigiama, sako ji, – kad trumpučiai plaukai, visi sako, man tinka, o ir prižiūrėti paprasčiau.“ Dabar beliktų nuspalvinti tuos paskutinius, jau teigiamus pastebėjimus, ir pasikabinti sąrašėlį ant sienos. Bet aš pasiūlau bičiulei išbandyti vieną pozityvaus mąstymo techniką, labai panašią į šį žaidimą, taigi, tęsiame toliau.

Paprašau jos padaryti antrą sąrašėlį – išvardinti, o kas būtų buvę, jei to nebūtų nutikę, ir kirpėja viską būtų padariusi iš karto „teisingai“. O taip, viskas būtų buvę gerai, kaip ir buvo numatyta: ji būtų grįžusi namo laiku ir geros nuotaikos; atrodytų puikiai, kaip visada; būtų paruošusi vaikams priešpiečius ir padėjusi susiruošti išvykai, o po to ramiai praleidusi popietę be jokių nereikalingų kivirčų. Peržiūrėjusi šį sąrašą, bičiulė iš naujo ima piktintis: „tai matai, kiek ji man sugadino!“

Nesiginčiju, tik užduodu trečią klausimą: kas neįvyko dėl to, kad kirpėja nukirpo kreivai, per trumpai, ir nudažė ne ta spalva. Taigi – ko nėra (ir nebuvo) dėl to incidento… Mano pašnekovė ilgai tyli, gūžteli pečiais. Galiausiai sako: „Na, šiaip jau tai nėra jokios tragedijos ir neįvyko nieko baisaus. Nėra įprastos šukuosenos, ir tiek. Nebuvo laiko vaikams, bet nebuvo ir ginčų su jais dėl to, ką rengtis ir pan. – gal jie dar labiau būtų suerzinę. Dar nebuvo progos kolegėms darbe eilinį kartą pasakyti, kad esu labai konservatyvi ir jau 10 metų nekeičiu stiliaus – o, tikrai, štai šito komentaro ir nebuvo! Dar nebuvo tradicinio laiką ėdančio ir figūrą gadinančio šeštadieninio spoksojimo į televizorių bevalginėjant visokius saldumynus, nes norėdama užsimiršti ėmiausi seniai atidėliojamų buities darbų. Dar…“ Suprantu, kad bičiulė jau „pagavo kablį“, taigi, leidžiu jai klabėti, tik nebeužrašinėju jau visko. Kai ji baigia vardinti, atrodo jau daug linksmesnė nei pokalbio pradžioje.

„Yra dar vienas – ketvirtas – klausimas“, – sakau jai, ir klausiu, – o ko nebūtų (niekada taip ir nebūtų) nutikę, jei to nebūtų atsitikę?“. Ji kurį laiką galvoja, bet netrukus ima juoktis ir sako: „Aš gi niekada nebūčiau taip trumpai nusikirpusi, niekada nebūčiau išdrįsusi, ir kolegės amžinai kartotų, kad esu beviltiškai konservatyvi, ir jos būtų teisios! O jei gyvenimas privertė išdrįsti keisti stilių, tai gal ir dar ką išdrįsiu pakeisti. Be to, dar ilgai nebūčiau pagalvojusi, kad mano vaikai jau savarankiški ir gali patys susitvarkyti, kai reikia. Iš tikrųjų tai aš ne praradau laiko, o atradau, nes nustojau perdėtai rūpintis jais. O dėl to, kad aprėkiau vyrą… aš gi kitaip, ko gero, ir nebūčiau pasakiusi, ką iš tiesų manau apie jo ketinimą pirkti šunį. Gal reikėjo ir mandagiau, bet, šiaip ar tai, tikslas pasiektas – šuo atidėtas bent metams. Ir dar – vargu ar mes šiaip būtume kada pasikalbėję apie pozityvų mąstymą, o aš taip ir nebūčiau išmokusi šitos paprastos, bet stebuklingai veikiančios mąstymo technikos. Manau, pravers – ypač šiais laikais.“

„Pravers, – pažadu jai, – jei naudosi…“ Man tai praverčia. Pamėginkite ir jūs.