Rasa lanko muzikos mokyklą. Jai liko šie ir dar vieneri metai. Tiesa, dabar ji jau nebelaukia nei pamokų, nei perklausų taip, kaip tuomet, kai dar tik buvo pradėjusi mokytis. Greičiau atvirkščiai – skaičiuoja mėnesius, likusius kankintis iki baigimo… Rasa sako, kad ji norėtų dar pramokti šokti, penktadieniais dainuoti gimnazijos chore, kuriame susirenka kone visi klasiokai, ir dar lankyti fotografijos kursus bei vakarinę kalbų mokyklą, nes vilioja žurnalistikos studijos, bet … visiems tiems dalykam nebelieka laiko. Jei ne ta muzika (o juk norint groti jei ne tobulai, tai bent labai gerai, reikia daug dirbti kiekvieną dieną), taigi, jei ne ta muzika – kiek visko būtų galima  nuveikti! „Tai kam taip stengies? – klausiu jos. – Jei nesiruoši nei tapti muzikante, nei būti muzikos mokytoja – tai kam?“. „Baigsiu, – griežtai ir kone piktokai nukerta Rasa. – Jei jau pradėjau… O be to, ir kas čia beliko – tik vieneri metai. Būtų gaila mesti. Ir negražu kažkaip. O jei jau ką darau, stengiuos daryt gerai.“

Pažįstu ir dar vieną Rasą. Ji jau seniai, prieš porą dešimtmečių, baigė savąją muzikos mokyklą. Kai susitinkam, prisiminusi jaunesniąją, bet tokią pat užsispyrusią jos bendravardę, pasiteirauju, ar dažnai ji dabar skambina pianinu. „Nebepažįstu net natų“, – prisipažįsta ši. – Bet atkaklumo tai išmokau, žinoma.“

Atkaklumas, užsispyrimas – šios charakterio savybės padeda pasiekti viską, praeiti kiaurai, nugalėti bet kokias užtvaras… „Svarbu tik žinoti, ar už tų užtvarų kažkas vertinga tavęs laukia, – juokaudamas pertraukia mane senas pažįstamas, kai imu liaupsinti tuos asmenybės bruožus, – nes kitaip energijos  išnaudosi daug, o be nieko liksi“. Ir jis papasakoja, kaip auklėjo savo vaikus: nuo pat mažens juos lavino, bet neleisdavo per daug laiko skirti tiems užsiėmimams, su kuriais šie nesiejo savo ateities. Net jei tai būdavo ir labai jiems miela bei smagi veikla. Pasakė treneris, kad sūnus ar dukra nebus nei žvaigždė, nei žvaigždelė, nors daugmaž gerų rezultatų pasiekti ir gali – vadinasi, tas sportas lai lieka tik kaip poilsio ir pramogų forma trumpam laisvalaikiui. Ir jokių sistemingų treniruočių! „Paprasčiausiai tėviškai uždraudžiau. Paaiškinau, kad reikia viską daryti kryptingai – jei matai tikslą, link kurio eini, tai eik, jei nematai, arba jei jis menkokas – suk iš to kelio kuo anksčiau nešvaistydamas veltui nei laiko, nei jėgų.“ Na, šių dienų moksleivių supratimu, draudimai – gal ir nelabai demokratiškas auklėjimas, bet dabar ne apie tai…

Veikti kryptingai… Ką gi tai reiškia?

Yra tokia taip vadinama 3K taisyklė. Ji sako, kad bet kokios veiklos rezultatą lemia:

1.Kiekybė,

2.Kryptingumas ir

3.Kokybė.

Gali dirbti labai daug, suktis kaip vijurkas, be poilsio bėgioti nuo ryto iki vakaro, bet jei dirbsi tai, ko nereikia (arba – ne tai, ką labiausiai apsimoka), labai didelių rezultatų nesitikėk. Net ir tuo atveju, jei išmoktum atlikti viską itin gerai.

Kaip pavyzdį, paimkime boksininko „veiklą“. Tie, kas smūgiuoja daug ir dažnai, turi daugiau šansų nugalėti nei tie, kas tai daro mažiau ir rečiau, jei visi kiti jų „veiklos rodikliai“ bus vienodi. Tai – kiekybė. Tačiau besidomintys boksu gerai žino, kad kai kurie smūgiai gali būti lemtingi, jei bus tiksliai nutaikyti į tam tikras vietas. Todėl, norint laimėti, apsimoka ne tiek kuo daugiau mosuoti rankomis, kiek žinoti, kur reikia pataikyti. Tai ir bus kryptingumas. Na, o po to jau belieka šlifuoti kiekvieną judesį iki tobulumo, apskaičiuojant smūgio jėgą, tikslumą ir t.t. – tai bus kokybė.

Mes esam įpratę (o gal įpratinti) naudotis patarlėmis ir priežodžiais, sakančiais: „daugiau dirbsi – daugiau turėsi“, „ką darai – daryk gerai“ ir pan., skatinančiais kreipti dėmesį į pirmąjį ir į trečiąjį K, t.y., į kiekybę ir kokybę. Tą stebuklingąjį kryptingumą, turintį padėti nesiblaškyti ir neišbarstyti energijos, dažnai nepelnytai pamirštame, o jo trūkumą kompensuojame vėlgi stengdamiesi dirbti daugiau ir geriau. Gal dėl to paskui ir jaučiamės „nusivarę nuo kojų“ (juk tiek bėgiota!), „nesuprasti ir neįvertinti“ (o juk taip tobulai padarėme!) ir „apgauti“ (kur teisybė – anas dirba mažiau, o turi daugiau!).

Kai vėl susitikau Rasą jaunesniąją ir jau ketinau jai papasakoti apie 3K, galinčius padėti jai  kryptingai siekti taip trokštamos žurnalistinės karjeros,  ji pati nė neklausiama kaip mat pradėjo kalbėti apie savo muzikos pamokas. „Lankau ir baigsiu, bet – viskas! – daugiau ta kryptim jokių papildomų pastangų! Tik tiek, kiek smagu ir malonu.“ Nesitveriu smalsumu, todėl paklausiu, kas gi nutiko, kad ji taip apsisprendė. „Nagi buvau su draugais miške, visi eina keliu, o aš – kad įdomiau būtų – išsukau į takelį, maniau, nukirsiu gerą kampą. Bet einu einu ir – stop, kelias baigėsi, priešais – tvora. Teko suktis atgal, grįžti į kelią ir paknopstom vytis draugus. Va tada ir toptelėjo galvon, kad ta mano muzikos mokykla šitokia tvora ir baigsis, jei daugiau niekuo nesirūpinsiu. Kaip toj patarlėj – nemesk kelio dėl takelio. O mano kelias  – ne muzika. Ji bus tik pasivaikščiojimų keliukas. Tai va.“