Vasara… Pro atvirą langą girdisi aikštelėje žaidžiančių vaikų balsai. Lyg ir nieko ypatinga – čia jų dažnokai susirenka visas pulkas. Bet netikėtai išgirstu vieną frazę, kuri mane labai sudomina.

–          Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai! – tvirtai pareiškia mergaitės balsas.

„Nieko sau, – pamanau, – žodis „nemokamai“ yra toks galingas, kad net vaikai už jį sutinka mokėti.“ Dabar jau pasidaro įdomu ir tai, ką gi jie ten žaidžia, taigi, imu stebėti. Čiuožynę „okupavusios“ kelios mergaitės išpuošė ją pienių žiedais, akmenukais, net kaspinėlių priraišiojo, žodžiu,  įrengė tarsi kokį atrakcionų parko stebuklą, ir ėmė pardavinėti „bilietus“ norintiems ja nučiuožti. Vienas nusileidimas – sraigė (čia aplink jų nesunkiai galima rasti). Pyplių ir net ne visai pyplių prisirinko visa eilutė. Tada, matyt, apsukriosios mergaitės ir sumanė „biznį“ – jei nenori mokėti po sraigę, atnešk dvidešimt, ir gali čiuožinėti nors ir visą dieną. Visai laisvai, mokėti daugiau nereiks, o jei nereiks mokėti – vadinasi, nemokamai…

Niekas iš susirinkusių vaikų nepastebėjo, bent jau garsiai, kad tame „Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai!” yra įsivėlusi loginė klaida. Juk jei nemokamai, tai ir nemoki. Nieko. O jei kažkuo ir kažkiek moki, vadinasi, tai jau ir yra mokama… Iš šono žiūrint, kai nesi tas spindinčiom akutėm ir virpačia širdele stebuklingojo nusileidimo kiemo atrakcionų parke laukiantis situacijos dalyvis, taigi, iš šono žiūrint, viskas atrodo paprasta ir aišku – apgavystė, ir tiek. Bet kai pats tampi nebe žiūrovu, o dalyviu, lygiai taip pat “apkursti” ar “apanki” ir nebematai panašių loginių klaidų. Tarsi tas žodis “nemokamai” būtų toks ryškus – kaip saulė -kad apakintų, ir daugiau nieko nebegalėtum įžiūrėti.

Tokie žodžiai-saulės paprastai mums žada tai, ko labai labai trokštame. Kiekvienam, be abejo, tai gali būti skirtingi dalykai. Na, bet nemokamai! Prieš šitai neatsilaikome daugelis…

Mėgstantys visaip tipologizuoti ir grupuoti žmones psichologai pastebėjo, kad dalis mūsų priklauso vienai grupei, tai yra, yra savo padėties šeimininkai, kiti gi – kitai grupei, kuriuos santykinai galima pavadinti savo padėties vergais. Vienas didžiausių skirtumų tarp šių grupių – požiūryje į dovanas ir visa, ką galima gauti veltui. “Padėties vergai” labai mėgsta viską, ką tik įmanoma, gauti nemokamai. Ir – kuo daugiau. Net tuomet, jei to jiems ir nereikia. “Šeimininkai“ gi yra linkę už viską verčiau mokėti patys. Bet imti tik tai ir tik tada, kai jiems to reikia. Nesupainiokite šios strategijos su “turiu daug, tai galiu mokėti už visus ir viską” (ji kaip tik labiau būdinga “padėties vergams”). Jau greičiau – “šeimininkai” tiesiog vadovaujasi patarle, kad nemokamų pietų nebūna, todėl (juk vistiek reiks mokėti!) jie visad renkasi skaidriausią mokėjimo kelią – kai gerai žino, kiek, už ką ir t.t..

Yra ir kitų bruožų, kuriais skiriasi šie du tipai. Štai, pasirinkimo atsakomybė – vieni linkę ją prisiimti sau, kiti – priskirti aplinkiniams ar pačiai aplinkai. Spėkit, kas kuriems būdinga? Na, o atsakomybę renkantis ir pasiryžimą mokėti pačiam tarsi vaivorykštė lietų saulutei šviečiant lydi savo galios pajautimas.  “Aš galiu” – tai padėties šeimininko pozicija. O su ja yra stipriai susijęs ir dar vienas ryškus šių dviejų grupių skirtumas. Jį supratę tie, kuriems atsisakyti galimybės gauti ką nemokamai atrodė kvaila, dažnai apsigalvoja… Kas gi tai? Nagi savybė pasiduoti manipuliacijoms. Taip vadinamais “aplinkybių vergais” lengva manipuliuoti, tiksliau – jie patys lengvai užkimba ant bet kokio jauko. Tas jaukas gali būti ir naujo produkto reklama, ir nuolaidų akcijos, ir vadinamieji populistiniai politikų šūkiai, ir nuolatiniai besikartojantys, bet niekad netesimi artimųjų pažadai…

Bet grįžkim prie veiksmo kiemo žaidimų aikštelėje. Kol dalis vaikų renka sraiges ir grūda jas į kišenes, du mažiai lieka prie čiuožynės ir ramiai, be spūsties, viens po kito leidžiasi nuo jos mokėdami po sraigę už kiekvieną kartą. Ir taip gal penkis ar šešis kartus – pasimečiau beskaičiuodama… Ne tas svarbiausia. Svarbiausia nutinka vėliau. Prisisraigiavusieji – kas kiek sugebėjo – ima grįžti ir bando derėtis, nes po krūmais nebeliko sraigių. Kas kaip sudera, tas taip čiuožia. “Ai, man jau gana, nusibodo”, – sako vienas tų berniukų, kurie mokėjo “už kiekvieną”. Ir su savo kompanjonu nueina žaisti kito žaidimo. Jie žaidžia toli, ir aš jų nematau, bet, matyt, įdomiai, nes daugumai čiuožinėtojų irgi greitai nusibosta “nemokami” nusileidimai, ir jie patraukia ten link. Tik patys taupiausi, besistengiantys, kad sraigių rinkimas atsipirktų (o gal jie tiesiog beprotiškai mėgsta čiuožinėti?) lieka ant čiuožynės.