“Mano rytas VISADA prasideda nuo kavos.”

“Prieš darbą NEGALIU nepersiversti laikraščių.”

“Kai reikia vykdyti bendras užduotis, galiu dirbti  TIKTAI su kolega X.”

“Kiekvieną popietę TURIU užsukti į Facebook’ą , kitaip … tiesiog bus bloga popietė.”

Gal ir jūs neretai taip pagalvojate? O gal atvirkščiai – jūsų draugas ar pažįstamas mėgsta panašias frazes, o jos jums taip kliūva, kad karts nuo karto vis neištveriate ir draugiškai pasišaipote: “čia tau jau kažkokia manija pasireiškia”… Na, o jei tas kolega dar ir jūsų pavaldinys yra, už kurio darbo rezultatus vienaip ar kitaip atsakote ir jūs, žinoma, labai greitai ima kliūti ne vien posakiai ir nuomonės, bet, svarbiausia, ir patys įpročiais tapę veiksmai – kur tai matyta, kad suaugęs žmogus negalėtų apsieiti be kurio vieno vienintelio bendradarbio, o jau apie “Delfiui” vietoj darbo skirtą laiką iš viso nėra ką sakyti… Šiaip ar taip, žodeliai “visada”, “negaliu be …”, “tiktai” ir pan. jau signalizuoja apie atsiradusį ypatingą ryšį, kurį ir vadiname priklausomybe. Ir dažniausiai, sakydami “priklausomybė”, turime galvoje, kad tai yra kažkoks neigiamas dalykas. Na – žalingas (kvailas, nenaudingas ar pan.) įprotis, ir tiek… Bet ar tikrai? Gal galima į tai pažiūrėti ir kitu kampu?

Kartą gyveno mažas berniukas, ir turėjo jis daugybę žaislų. Mėgo žaisti ir su medinuku Buratinu. Tik va, Buratinas turėjo vieną bjaurų dalyką – ant pilvo, toje vietoje, kur kitos lėlės turi bambas, šiam stirksojo bjaurus varžtas. Nepatiko berniukui jis labai, mat buvo negražus, o ir visur kliūdavo. Kartą neapsikentęs jis nusprendė” išgydyti” savo mieląjį Buratiną ir išrauti tą bjaurastį lauk. Susirado atsuktuvą, pasiguldė medinuką ir išsuko varžtą. Dabar lėlės kūnas atrodė dailus ir lygus, o maža skylutė toje vietoje, kur ką tik buvo varžtelis, iš tiesų tapo vos matoma ir panašia į bambą. Patenkintas berniukas čiupo Buratiną už rankų, jau ketino mestelti jį aukštyn iš džiaugsmo, kad taip gražiai viską sutvakė, ogi žiūri – kad jam užpakalis atkrito…

Šios istorijos moralas – tai, ką mes turime, dažniausiai turime ne be reikalo. Ir net patys, atrodytų, bjauriausi įpročiai, jei jau  jie mums susiformavo, vadinasi, turi kažkokią prasmę – vienaip ar kitaip jie mums padeda spręsti kažkokias problemas, tenkina kažkokius poreikius. Dabar čia nelieskime to, ką dažniausiai vadiname žalingais įpročiais – alkoholio, tabako ar narkotinių medžiagų vartojimo. Geriau paanalizuokime “švelnesnes” priklausomybės formas, ypač tas, kurios, erzindamos aplinkinius, neretai gadina tarpusavio santykius ir “darbinę” aplinką. Greičiausia tai bus kasdieniai, įprasti veiksmai, ilgainiui tapę ritualais, taip pat pažiūros, nuomonės ir įsitikinimai, kurių laikomasi tvirtai įsikibus nepaisant jokių argumentų ir jokiais būdais nenorima keisti. Taip pat tai gali būti emocinis prisirišimas prie tam tikro žmogaus ar priklausomybė nuo kitų – kolegų, vadovų – vertinimų.

Taigi, jei jau sutiksime, kad priklausomybės nėra vien neigiamas dalykas, o turi ir “pliusų”, gana nesunkiai galėsime išvardinti tų galimų “pliusų” visai nemažai (ypač jei turėsime galvoje savo pačių įpročius): gera nuotaika, energijos ir entuziazmo “dozė”, pasitikėjimo savimi padidėjimas, vidinė ramybė, susikaupimas ir t.t    ir t.t   …  NLP (psichoterapijos kryptis, taikoma taip pat ir versle siekiant kuo efektyviau panaudoti žmogiškuosius resursus) turi tokią sąvoką – inkaras. Tai tam tikras stiprus, dažniausiai nuo sąmonės visai nepriklausantis ryšys tarp žmogaus vidinės būsenos ir išorinių stimulų. Daugeliu atvejų toks ryšys susiformuoja savaime, bet taip pat jį galima ir specialiai sukurti ar susikurti. Šitaip tarsi nuleidžiame inkarą kaip tik ten, kur slypi mūsų stiprybė, pasitikėjimas, gera nuotaika ar dar kokia reikalinga būsena, ir paliekame jį, taip pasižymėdami reikiamą vietą. Kai prireikia minėtos būsenos, sugrįžtame prie inkaro, išsikeliame jį, o jis mums iš gelmių iškelia ir gabalėlį tos mums labai reikalingos būsenos. Arba galite įsivaizduoti kitaip – inkaras mus tiesiog laiko pririšęs prie kažkokios mums reikalingos būsenos. Tokiu simboliniu inkaru gali tapti kone bet kas. Na, sakykim, “Delfio” naujienos prieš pradedant darbus: jei atsiverčiau, pamačiau, perskaičiau – tai mane iškart tarsi nukelia į būseną, kurią galbūt galėtume pavadinti “esu visiškai pasiruošęs aktyviai veiklai” arba kaip nors kitaip, čia jau kiekvienam kam kaip. Kitas pavyzdys – na, kas gi nėra turėjęs kokio mielo ar svarbaus daikto-talismano, pavyzdžiui, ypatingo žalio (juodo, raudono, auksinio…) parkerio, kuris labiau nei kokia kita rašymo priemonė įkvepia darbui reikalingų jėgų, kūrybiškumo ir šiaip jau nusiteikimo. O svarbiausia – jūs puikiai žinote, kad rašant juo jums tiesiog sekasi! Net kai parkeris sulūžo, jo ilgai negalėjote išmesti, tarsi bijodamas, kad drauge neišmestumėt ir savo sėkmės… Gal kam visa tai atrodo kvaila? Bet gi jeigu PADEDA! Svarbu tik, ar niekam – nei sau pačiam, nei kitiems – nekliudo…

Mano močiutė labai mėgo kavą. Ir ne šiaip sau tiesiog mėgo – ji negalėjo net įsivaizduoti, kad be kavos įmanoma gyventi! Prisimenu, kaip kartą ji atvyko pas mus ilgesniam laikui, ir ryte, kai tėvai jau buvo išėję į darbą, o man buvo leista ta proga neiti į darželį, ėmė kažko ieškoti virtuvėje. Iš pradžių ramiai atsidarė vieną spintelę, vėliau – kitą, po to jau kiek nervingai ėmė stumdyti indelius lentynose aiškiai kažko nerasdama, kol galiausiai, jau atrodydama visai piktai (o to šiaip niekuomet nenutikdavo mano močiutei), paklausė, kur mama laiko kavą. Kai paskambinau mamai į darbą ir išsiaiškinau, kad kavos mes neturime, močiutei iš nevilties nusviro rankos: “tai kaip gi dabar – sumuštiniai sutepti, o kavos nėra?”. Tą vakarą pirmąkart gyvenime išgirdau žodį “kofemanija” – tai reiškė, kad močiutė NEGALI GYVENTI BE kavos.

Kitaip sakant, tikriausiai mano močiutė “buvo priklausoma” nuo kavos. Ir ta priklausomybė buvo jau “antrojo laipsnio” – kai kava ne tik tarsi inkaras gali suteikti jėgų ir geros nuotaikos visai dienai, bet  ir sudaro pačiam žmogui tam tikrų nepatogumų, nes jos, pasirodo, REIKIA visuomet turėti.

Šitaip turintys įprotį prieš darbo dieną perversti laikraščius bjauriai jaučiasi, jei tik paštas kuriądien vėluoja. Nutrūkus ryšiui, viskas iš rankų gali kristi tam, kas neįsivaizduoja nei dienos be interneto. O išėjus iš darbo dievinamam kolegai, norisi irgi viską mesti ir eiti jei ne jam iš paskos, tai bent jau kažkur kitur, tik ne likti čia vietoje.

Beje, apie prisirišimą prie tam tikrų žmonių… Gal dar prisimenate istorijų apie Trolius Mumius herojų Snusmumriką – tą labiau už viską pasaulyje laisvę ir lūpinės armonikėlės melodijas mylintį keliautoją? Tai štai ką jis kartą pasakė vienam miško padarėliui, svajojusiam būti nors kiek panašiu į jį  ir ėmusiam reikšti jam begalinę pagarbą: “Niekuomet nebūsi tikrai laisvas, jei kuo nors pernelyg žavėsiesi”.

Taigi, kartais nutinka taip, kad įprotis arba nuomonės turėjimas tampa toks stiprus, jog ne mes jį, o jis mus ima valdyti, po truputį reikalaudamas vis daugiau dėmesio, energijos ar laiko – taip tampame savo įpročių, virtusių manijomis, vergais. Kad taip nenutiktų, geriau būtų išmokti frazes “aš negaliu be …”  išmokti performuluoti į, pavyzdžiui, “aš mėgstu …”, “man patinka …”, “man būna gera, kai …” ir pan.. Tiesiog vien tam, kad perdaug neprisirištum, ir kad būtum pakankamai laisvas gyventi ir su savo “inkaru”, ir be jo: yra – gerai, nėra – nereikia.

Kol priklausomybės sudaromi nepatogumai tėra visai mažyčiai lyginant su jos teikiamais privalumais, viskas klostosi visai neblogai. Tačiau situacija darosi vis labiau įtempta tuomet, kai  tampa nebeįmanoma arba pavojinga turėti tai, nuo ko esi priklausomas. Sakykim, naujoje darbo vietoje nėra galimybių laisvai asmeninėms reikmėms naudotis internetu. Arba – gydytojai uždraudė gerti kavą… Pirma reakcija : “Viskas! Gyvenimo pabaiga!”. O kas toliau? Toliau – galima ieškoti savo prisirišimo objekto pakaitalo. Vietoj interneto panaršymo “atrandame” laikraščius, arba trumpas anglų kalbos pamokėles, arba kasdien po truputį imame skaityti kokią knygą apie vadybą – šiaip ar taip, tai yra 15-20 minučių “žinių dozė” prieš darbo dieną… Na, o vietoj kavos, kaip netrukus paaiškėja, galima gerti žolelių arbatą arba tiesiog vandenį, svarbu, kad tik tą patį mėgiamą puodelį galėtum mlaikyti rankoje.

Netrukus pastebėsime, kad kuo mažiau esame prisirišę prie ko nors arba kuo labiau sąmoningai tą priklausomybę suvokiame ir galime analizuoti, ieškodamas atsakymo, kokias vidines problemas ji sprendžia, tuo lengviau galime prisitaikyti pakaitalus,  ir tuo labiau valdome situaciją.

Tokio pakaitalo galime būti priversti ieškoti ne tik tada, kai priklausomybė ima kenkti mums patiems, bet ir tada, kai ji nebepatinka ar net kenkia aplinkiniams. O juk labai dažnai tik tuomet, kai atsiranda problemų su kitais žmonėmis, mes ir pastebime, kad esame liguistai prie kažko prisirišę. Teisingiau – mums apie tai kiti pasako arba netiesiogiai, užuominomis, leidžia suprasti…  Ir jeigu labai jau norisi išsaugoti gerus santykius su tais kitais arba jiems patikti, tuomet bandome kažką pakeisti savo elgesyje.

O jei ne? Jei  geri santykiai nėra svarbiausias dalykas – kaip tada? Juk neretai mes ne tik kad jokiu būdu nenorime atsisakyti savo įpročių, bet net ir savotiškai didžiuojamės jais: “Matai, koks aš! Aš – tai ne tu, aš tai – šitoks!” (suprask – rafinuotesnis, elegantiškesnis, geresnis ir visoks “–esnis”).  Jei taip, tuomet kuo labiau žmogus įkalbinėjamas, prašomas ar net imama jo reikalauti, tuo labiau jis laikosi įsitvėręs savo pozicijos, ir tuo aršiau ją gina – “Tai visai nėra  kvailas įprotis!” (o tuo pat metu galvoja: „Jis amžinai kabinėjasi – pats kvailys!”).

Kaip kad priklausomybių “šeimininkams” norisi sakyti “negaliu apsieiti be … ”, taip neretai jų kolegoms ar vadovams kyla “tos pačios rūšies”, bet tarsi atvirkštinių minčių – “NEGALIU PAKĘSTI, KAI …”. Ne be reikalo sakome “tos pačios rūšies”. Juk iš esmės, jei jau kalbame apie priklausomybę kaip apie kažkokį stiprų ryšį, visai nėra svarbu, ar tu būtinai ko labai geidi, ar – atvirkščiai – labai ko nekenti.  Ir vienu, ir kitu atveju turime galiausiai pripažinti, kad tas noro ar baimės/neapykantos objektas valdo mūsų emocijas ir net veiksmus tampydamas lyg lėlę už virvučių. Kaip kad teigia budizmas, iš tikrųjų laisvės nesuteikia nei vienas, nei kitas kraštutinumas, nes ir noras, ir nenoras vienodai daro mus priklausomais.

Taigi, kartais, pavyzdžiui, tokia manija ko nors nepakęsti, pasirodo, iš tiesų ir būna tikroji nesutarimo su darbuotoju, kaltinamu būtais ir nebūtais dalykais, priežastimi. Na, sakykim, administratorė kasryt, vos įjungusi kompiuterį, pirmiausiai atsiverčia savo dienos horoskopą. Vadovas pastebi tai. Jis negali pakęsti “tokių nesąmonių kaip kažkokios astrologijos”, todėl ima nervintis,  kol galiausiai vienąkart išrėžia savo nuomonę pavadindamas administratorę “maniake” ir pareikalauja liautis. Na, ir kas gi čia jums atrodo labiau priklausomas?

Tokiais atvejais neretai problema glūdi pačiame matančiame tą problemą.

Kažkada seniai knygoje apie rytietišką  mediciną perskaičiau: viskas, ką jūs pastebite kituose, yra ir ir jumyse pačiame, tik kitu masteliu, na, gal tik užuomazga. Jei norite, kad ta užuomazga neišaugtų į didelę problemą, pastebėjęs, kad kažkas jus ima piktinti, nervinti ar šiaip labai nepatinka, pasinaudokite šiuo aplinkos atsiųstu ženklus ir susitvarkykite savo požiūrį į tai, kas jums ėmė kliūti… Na, tikėti tuo ar ne – jums patiems spręsti.