Tam tikra prasme, bent jau retkarčiais visiems mums tenka pavadovauti. Esate didelės įmonės direktorius? Skyriaus vadovas? Savo krepšinio komandos „siela ir galva“? O gal kiemo tvarkymo talkos organizatorius? Galų gale – tiesiog mama ar tėtis, vadovaujantis kasdieniam žaislų sudėliojimo į vietas procesui?

Nesvarbu, kokiam žmonių kolektyvui imatės vadovauti, jei jau to ėmėtės, tampate atsakingu už bent jau du dalykus: rezultatą, kuris bus pasiektas, ir žmones, kurie to rezultato jūsų vadovaujami siekia. Galutinis tikslas dažniausiai būna būtent tam tikras rezultatas, tačiau tai, kaip ir kokį jį pavyks pasiekti, visuomet daugiau ar mažiau priklauso nuo to, kokie žmonės tai daro. Tiksliau – nuo tų žmonių žinių, gebėjimų, įgūdžių, motyvacijos bei nuostatų. Net ir labai kruopščiai renkantis ir priimant į darbą vien „tinkamiausius“ žmones, niekas negali užtikrinti, kad, kurį laiką padirbėję, jie tokiais ir liks. Ir atvirkščiai – visi žinome pavyzdžių, kai neturintis reikiamų kompetencijų žmogus, patekęs pas tinkamą vadovą, įgauna tas kompetencijas ir pasiekia puikių rezultatų. Kaip tik todėl ir pabandykime pasižiūrėti į savo kaip vadovaujančio asmens veiksmus, mėgindami pasiaiškinti, ką gi jie reiškia tų asmenų, kuriems vadovaujate, ugdymo prasme.

Rūpinimasis

Imkim ir į vadovavimą pažiūrėkim kaip į procesą, kurio metu žmogus arba žmonių grupė nukreipiami judėti tam tikra linkme – nuo dabar egzistuojančios būsenos į norimą pasiekti būseną. Lyg ir viskas teisinga. Tačiau kai kuriems vadovams, o ypatingai tiems, kurie yra itin linkę rūpintis kitais, tai neabejotinai reiškia dar ir tai, kad kaip tik jis, t.y. vadovas, be abejo, žino ir geriausią (na, jei ir ne geriausią, tai bent jau – garantuotą!) kelią, vedantį „ten, kur reikia“ – t.y. į siekiamą rezultatą. Iš kur? Nes juk jis „ten jau yra buvęs“, ir todėl gerai žino, kaip ta norima pasiekti būsena atrodo!

Toks rūpestingasis vadovas dažniausiai itin daug dėmesio skiria išoriniams dalykams: įrangai, buities sąlygoms, materialiniam-techniniam aprūpinimui ir pan.. Jis savo vadovaujamiesiems stengiasi sukurti saugią, komfortabilią aplinką ir rūpinasi, kad jie turėtų visa, kas reikalinga, o taip pat – kad nebūtų jokių trukdžių.

Dabar įsivaizduokite rūpinimąsi kaip svarbiausią geram vadovavimui reikalingą dalyką akcentuojantį sodininką-vadovą, globojantį savo pavaldinį: „Štai tau kastuvas, štai kibiras, darbinės pirštinės (jos – būtinos!) ir guminiai batai (nė nemėgink kasti su šitais sportiniais bateliais!), čia yra sodinukai (atkreipk dėmesį, kaip sudėti), o ten – vanduo. Reikia visus susodinti eilėmis, kaip ir štai čia. Iki pietų turėtum baigti – kaip naujokui, laiko bus pats tas. Beje, žada būti saulėta, nepamiršk kepurės – kartą buvau gavęs saulės smūgį, geriau nerizikuok… Jei ko truks, aš būsiu name.“

Treniravimas

Sąvoką „treniravimas“ dažniausiai mes siejame su sportu. Ir suprantame ją taip: treneris visokeriopai padeda auklėtiniui maksimaliai išnaudoti savo sugebėjimus ir pasiekti aukščiausių rezultatų. Vadovo, užsiimančio savo darbuotojų treniravimu, naudojami metodai taip pat labai primena sporto trenerio elgesio modelį. Toks vadovas-treneris paprastai siekia atrasti ir panaudoti kuo daugiau darbuotojo turimų vidinių resursų ir įveikti treniravimo eigoje kylančius, o gal ir jau seniau buvusius vidinius konfliktus bei pasipriešinimą. Visa tai pasiekiama atidžiai stebint žmones ir teikiant jiems grįžtamąjį ryšį apie jų veiksmus bei koordinuojant kiekvieno atskiro asmens veiksmus su kitų komandos narių elgesiu, jei tai yra komandinis darbas. Tas, kuriam vadovavimas visų pirma reiškia gebėjimą treniruoti kitus, ilgainiui paprastai įgunda ne tik stebėti, kaip jo vadovaujami žmonės atlieka užduotis, bet ir pastebėti, kas ką motyvuoja, kokiu būdu geriausia prie kiekvieno prieiti ir pan.. Tokiu būdu treneris gali duoti ne tik tinkamiausius profesine prasme patarimus, bet ir pateikti juos kiekvienam tarsi individualiai adaptuotus.

O dabar pagalvokime, kaip elgtųsi sodininkas-treneris su savo pagalbininku, turinčiu pasodinti eilę sodinukų. Greičiausiai jis pradėtų nuo pademonstravimo, kaip tai daroma: „Žiūrėk, kaire ranka paimi daigelį štai taip. Po to padarai tokį judesį. Tada užpili žemių. Šitaip. Bandyk pats. Ne, ne taip… o, dabar jau geriau. Gerai, visus kitus sodink lygiai taip pat. Matau, mėgsti dirbti greitai. Bent su pirmaisiais neskubėk, vėliau įgusi, ir eisis greičiau“.

Mokymas

Nors įgūdžių treniravimą kartais taip pat vadiname mokymu, siauresne prasme mokymas paprastai suprantamas kaip pagalba vystant būtent protinės veiklos įgūdžius bei gebėjimus. O mokymo tikslas, kaip taisyklė, yra padėti žmogui padidinti savo kompetenciją ugdant sugebėjimą mąstyti – kryptingai, tam tikra linkme, susijusia su mokymosi sritimi.

Taigi, svarbi mokymo ypatybė, skirianti jį nuo treniravimo, yra tai, kad mokymas visuomet bus nukreiptas į bendrų kognityvinių sugebėjimų vystymą, o ne į konkrečių veiksmų konkrečiose situacijose „atidirbimą“. Todėl vadovas, prioritetą teikiantis mokymui kaip svarbiausiam vadovavimo dalykui, pirmiausiai stengsis savo pavaldinius lavinti padėdamas jiems vystyti tam tikras mąstymo bei elgesio strategijas. Ir greičiausiai jis tai darys mokymosi metu akcentuodamas naujus dalykus ir naują medžiagą (kas būtų, jei padarytum taip), o ne fiksuodamasis ties praeityje jau pasiektais rezultatais. Na, tam tikra prasme tai yra gal kiek „labiau teorija“, kai tuo tarpu treniravimas – „labiau praktika“ ir patirtis…

Mūsų sodininkas, jei būtų vadovas-mokytojas, savo pagalbininkui galėtų pasakyti: „Na, pagalvok, kodėl sodinuką reikia imti kaire ranka? Įsivaizduok, kas būtų, jei jį laikytum dešine… Būtent – dešinės tau reiks laisvos žemėms užpilti, juk tu dešiniarankis, o šiam veiksmui reikalinga stipresnė ir miklesnė ranka. O kodėl paliekam tokius tarpus? Teisingai galvoji – kai kitais metais sodinukai paaugs, … ir t.t. ir pan.“

Mentoringas

Vadovus-mentorius paprastai lietuviškai galėtume vadinti Patarėjais. Ne patarinėtojais, o būtent Patarėjais „iš didžiosios raidės“. Tokius savo gyvenime kone kiekvienas esame turėję, ir dažniausiai, tam tikra prasme, jei jau juos kartą sutinkame, tai „turime“ visam laikui. Net jei nesimatome nuolat, reikalui esant mintyse su tokiu žmogumi galime tarsi pasitarti, ir gana lengvai įsivaizduojame, ką ir kaip tas Patarėjas kiekvienu klausimu mums pasakytų.

Taip vadinami vadovai-mentoriai stengiasi padėti žmogui formuoti savo įsitikinimus, „susidėlioti“ vertybių hierarchiją bei „užsiauginti“ tikėjimą jomis. Tokie vadovai labai dažnai ugdo pavaldinius tiesiog savo pavyzdžiu. Ilgainiui dažniausiai atsitinka taip, kad ateina momentas, kai žmogui tokio išorinio mentoringo jau ir nebereikia – viduje ima rastis tarsi koks vidinis balsas, atstojantis Patarėją. Taip pamažu užauga ir visa kokio nors metodo, teorijos ar įmonės kultūros nešėjų karta – savojo vadovo-mentoriaus pasekėjai.

Grįžkime prie sodininko. Jei jis vadovautų tapdamas mentoriumi, greičiausiai nesistengtų specialiai kažko išmokyti savo pavaldinio. Jis tiesiog sudarytų jam sąlygas nuolat būti šalia ir stebėti jį dirbantį, o dirbdamas jis kalbėtųsi su savo pagalbininku, gal net kiek „pafilosofuotų“, taip išreikšdamas savo pažiūras į daugelį dalykų, daugiau ar mažiau susijusių su sodininkyste. Tarkim, tai galėtų būti pasvarstymai klimato kaitos arba ekologijos temomis, arba – kaip derėtų praktiškiau tvarkyti ūkį ir pan.. Skirdamas užduotis jis galėtų pasakyti, pavyzdžiui: „Sodinkime drauge“ arba „Prisimeni, kaip sodinome vakar? Ot šiandien taip ir daryk“.

Palaikymas

Visi gerai žinome, kaip svarbu kartais ne tiek gauti patarimą ar techninę pagalbą, kiek tiesiog jausti paprastą žmogišką palaikymą – jei manim kas nors tiki ir pasitiki, aš ir pats imu tvirčiau tikėti, kad einu teisingu keliu, ir tas tikėjimas gali užauginti sparnus…

Palaikymas – tai visokeriopas rėmimas to proceso, kurio metu žmogus suvokia ir pripažįsta patį save, savo išskirtinumą, kitaip sakant – savo identitetą. Vadovas-rėmėjas tai daro nuolat „siųsdamas“ savo žmonėms pranešimus (ir žodinius, ir – o tai dar svarbiau! – neverbalinius), reiškiančius maždaug tai: „Jūs esate svarbus, ypatingas, unikalus. Aplinkiniai jus priima. Jūs reikalingas. Jūs galite įnešti savo indėlį į bendrą reikalą“.

Susidūrus su kliūtimis ar padarius klaidų, palaikymas reikštų paskatinimą pačiam susitvarkyti savo jėgomis. O tų jėgų, kaip žinia, giliu vadovo įsitikinimu, juk turima pakankamai…, ir tai – ne iš piršto laužta, o tikra tiesa, nes kitaip būti negali, štai kiek faktų, įrodančių tai: … , …  ir t.t..

Ką pasakytų palaikymą pagrindine savo kaip vadovo funkcija laikantis sodininkas? Greičiausiai kažką panašaus į „Tu gali! Aš tavim pasitikiu. Sakai, nesiseka? Manai, niekada nesugebėsi? Kai kuriems mokiniams įsisavinti tą procesą sekasi greičiau, kai kuriems – lėčiau, kas tiesa, tai tiesa… Bet kad ir lėčiau – tai juk ne blogiau. Vienam irgi nesisekė, panašiai kaip tau, ir ką – dabar jau pora metų kaip savarankiškai sodininkauja. Norėsi – galėsiu supažindinti…“

Dvasinis įkvėpimas

Kam tas dvasinis įkvėpimas, jei vadovauti reikia tokiam žemiškam darbui kaip medžių sodinimas? Na, su medžiais tai dar tiek jau to – gamta, gyvybė ir t.t…., bet jei, pvz., dirbate su statybinių medžiagų pardavėjų komanda? Kur, kam ir koks ten dvasingumas… – atidirbi kaip nors savo pamainą ir tiek…

Iš tiesų, vadovų, manančių, kad jiems lemta būti darbuotojų dvasinio įkvėpimo šaltiniu, pasitaiko rečiau nei, tarkim, tų, kurie pirmiausiai stengiasi mokyti ir treniruoti. Vadovas-įkvėpėjas (arba – „uždegantis“ vadovas) yra kiek daugiau nei šiaip geras globėjas, treneris, mokytojas, mentorius ir rėmėjas. Toks įkvepiantis vadovas mokės prisiliesti prie tokių dalykų kaip gebėjimas įžvelgti prasmę, misija, dvasingumas. Jis ne tik palaikys kitą žmogų, bet ir stengsis, kad jį supanti atmosfera bei jo paties išgyvenimai sudarytų sąlygas jam suvokti svarbiausius egzistencinius dalykus ir rasti atsakymus į amžinus klausimus – kas yra jis pats ir jo siela, taip pat kokia jo misija šioje žemėje ir pan..

Ar galėtų tokiu vadovu būti savo pavaldiniams ir mokiniams sodininkas? Žinoma taip, nors ir ne kiekvienas. Na, bent jau tas, kuris sako: „Kai sodini medį, net jei tai ir būtų jau 101-as sodinukas tą dieną, būtinai drauge su žemėm užberk truputį meilės – augalėlis kitaip augs. Tik pagalvok – po 10 metų čia žydės didžiulis sodas!“.

Na, ar aptikote, ką pats, kai imatės vadovauti, labiausiai mėgstate daryti? O kaip dėl kolegų?

Lygindami save ir kitus, tikriausiai pastebėjote, kad visi mes nors ir turime labiau ir mažiau mėgstamus elgesio (taip pat ir vadovavimo) modelius, kasdieniniam darbe taikom ne vieną, o keletą jų, gal net ir visus čia aprašytuosius. Ir tai puiku – nes kiekvienas iš čia paminėtų vadovavimo (ar – ugdymo) būdų yra savaip reikšmingas ir, be abejo, reikalingas. Svarbu tik atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas šių būdų duoda skirtingą rezultatą. Todėl ir metodą vertėtų rinktis atsižvelgiant į tai, kokį efektą norima pasiekti. Pavyzdžiui, vien susitelkus ties pasirūpinimu aplinka ir įgūdžių treniravimu, nereikėtų tikėtis, kad nauji darbuotojai perims organizacijos deklaruojamas vertybes. Ir atvirkščiai – sakykim, vien mokant strateginių dalykų ir teoriškai analizuojant įvairias įmanomas situacijas, bet neskiriant reikiamai laiko treniravimui, vargu, ar įgūdžiai susiformuos labai greitai, ir ar darbuotojo pasiekti rezultatai bus tokie, kokių tikimasi.

O ką daryti vadovui, norinčiam naudotis ne tik keletu jo pamėgtų vadovavimo būdų, bet ir įvaldyti visus šiuos darbuotojų ugdymo metodus?

Atsakymas būtų toks: darykite viską tą patį ir savo paties atžvilgiu.

Pirmiausiai – pasirūpinkite savimi ir savo noru tobulėti (raskite sau ta tema literatūros, užsirašykite į bendraminčių klubą ir pan.). Po to imkite treniruotis (tiesiog bandykite, kiekvienąkart duodamas sau grįžtamąjį ryšį – kaip pavyko). Taip pat mokykitės vis naujų elgesio strategijų, įpraskite galvoti apie tai ir analizuoti, pasvarstykite, kas būtų, jei pasielgtumėte vienaip ar kitaip… Susikurkite savo idealą arba raskite jo atitikmenį iš pažįstamų ar žinomų žmonių tarpo, kad galėtumėte sekti juo ir retkarčiais mintyse tarsi užduoti jam klausimus („O tu kaip pasielgtum?“ ir pan.). Be to, nepamirškite palaikyti savęs – pagirkite save, pasidžiaukite kiekviena sėkme, o net ir nesėkmės atveju – nenustokite mylėti savęs ir nepasiduokite savigraužai. Ir galiausiai – o tai yra labai svarbu – kartais skirkite laiko pamąstymams apie tai, dėl ko visa tai darote…