Kartą, kai jaučiausi visiškai pavargusi ir man norėjosi tik svajoti apie atostogas, užsukau į vienos kelionių agentūros tinklapį. Ten akį patraukė siūlymas pažaisti, o tuo pačiu ir pasitikrinti, kaip gerai pažįstu pasaulio šalis – „žaisk ir laimėk“ ar kažkas panašaus. Ekrane pasirodė Afrikos žemėlapis su visų jos valstybių kontūrais, tik niekur nebuvo užrašų, nurodančių, kur kokia šalis. Kas keletą sekundžių greta žemėlapio išnirdavo vis kitos valstybės pavadinimas, o žaidėjui (t.y. man) reikėdavo nedelsiant surasti tą šalį žyminčią teritoriją. Dirbant greitai ir tiksliai, per tam tikrą laiką (atrodo, tris minutes) turėjo būti „užpildytas“ visas žemėlapis. Na, o jei padarysi klaidų ar per ilgai svarstysi, tuomet tiesiog nebetilpsi į numatytą laiką, ir … galėsi nebent žaisti iš naujo… Tiesą sakant, tą vakarą tik tai ir tedariau. O kai jau galėjau nesunkiai tilpti į laiko limitą, atsirado azartas ir noras tai padaryti per dar trumpesnį laiką. Šitaip net nepastebėjau, kaip puikiai išmokau tą geografijos pamoką. Ir, svarbiausia – jokio „kalimo“, tik smagiai praleistas laikas!

Šis smagus žaidimas man ir vėl priminė dar iš mokyklinių laikų gerai pažįstamą frazę „žaisdami mokomės“. Prisimenate, juk buvo tokia mokomųjų knygelių serija… Jų esmė – apie sudėtingus dalykus papasakoti ne tik paprastai, bet ir žaismingai, su linksmais pavyzdžiais ir užduotimis, kurias atlikdamas nesijauti nei verčiamas mokytis, nei sunkiai dirbantis. Patiko tuomet ir man, ir mano bendraamžiams, ir mūsų mokytojams tos knygelės. Gal todėl šis „žaisdami mokomės“ taip „prilipo“, kad vėliau jį vis norėdavosi pritaikyti ir kitose srityse. Na, ir galų gale – kodėl gi jo nepavertus į „žaisdami dirbame“ – gal „suveiktų“ taip pat gerai. Kaip manote?

Kur dar mes visi puikiai mokame pritaikyti šį credo? Ogi pirmiausiai – tai auklėdami vaikus. Žaisdami ne tik mokome, bet ir ugdome. Mokytojai ir vaikų darželio auklėtojos gerai moka į žaidimus įdėti ir tam tikrą mokomąjį turinį – kad vaikas nejučia išmoktų, pasidarytų išvadas ir taikytų jas kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog norint, kad viskas vyktų sklandžiai, ir kad niekas nesijaustų nuskriaustas, reikia laikytis visuotinai priimtų taisyklių bei susitarimų – žaidimo metu jų nesilaikantys gauna „baudos taškus“ arba išeina iš „už rato“. Galima tai, žinoma, pasakyti ir tiesiai, bet juk visi kuo puikiausiai įsivaizduojate, kaip vaikai mėgsta nurodymus, paliepimus ir panašius dalykus, ir kaip netoli nuo jų pasipriešinimas – maištavimas ar tylus „nieko nenoriu daryti“. Suaugusiųjų tarpe galioja taip pat tie patys dėsniai – „nuleistos iš viršaus“ instrukcijos ir taisyklės dažnai būna vykdomos tik paviršutiniškai, kai tuo tarpu viduje – atmetamos. Neretai atsitinka ir taip, kad tam tikroje grupėje jos imamos visuotinai ignoruoti ar tampa apkalbų („kaip jiems mes nerūpime“ ir pan.) objektu. Dar biblijinė išmintis juk sakė: „įstatymas gimdo nenorą“. Tuo tarpu žaidimas orientuotas ne į įstatymą, greičiau kaip tik atvirkščiai – į norą.

Ir ko gi mes norime? Labai dažnai – duonos ir (arba?) žaidimų! Mamos puikiai žino, kad jei reikia vaiką motyvuoti ką nors padaryti, nebūtina tuoj pat žadėti duoti saldainį – paversk visa tai žaidimu, ir viskas bus gerai. Pavyzdžiui, prikalbinti išgerti neskanius vaistus galima žaidžiant, kad į laivo, kuris ruošiasi išplaukti į Afriką, triumą sunkvežimis atveža krovinį (šaukštelis su vaistais). Laivo kapitonas triumą atidaro (burnytė išsižioja), ir krovinys jau laive – dabar galima ramiai plaukti į kelionę (t.y. galima bėgti žaisti). Ir taip be jokių „žiaurių akcijų“ , paprastai ir net smagiai reikalas sutvarkytas – kad taip šią stebuklingą schemą ir vadovai išmoktų pritaikyti darbe!

Bet gal išmokti panaudoti žaidimo elementus darbe gali būti naudinga ne tik tiems, kas kam nors vadovauja, bet ir kiekvienam dėl savęs paties? Ir ne tik dėl motyvacijos.

Štai nuovargis – dar vienas, po nenoro, darbo (ta blogesniąja prasme) palydovas, kurio beveik neturi žaidimas. Teisingiau – turi, bet kažkokį kitokį… Įsivaizduokit save dvi valandas intensyviai dirbusį, ir – tiek pat laiko žaidusį mėgiamą žaidimą, pavyzdžiui, tenisą. Fizine prasme nuovargis po teniso bus gal ir didesnis, bet grįžęs namo greičiausiai pasakysite „kaip gerai praleidau laiką ir kaip puikiai pailsėjau!“. Na, o kam gi nėra tekę iki išnaktų žaisti kokio azartiško žaidimo, nesvarbu – kompiuterinio ar taip vadinamo stalo žaidimo, loginio ar skirto pirštams pamiklinti, net nesvarbu – vienam ar su kompanija… Na ir palyginkite dabar tą jausmą su kitu – kai irgi ligi vėlumos ruošėtės egzaminui ar rengėte „degančią“ metų ataskaitą.

Taigi, tikriausiai pajutote, kad egzistuoja „šiaip nuovargis“ ir „geras nuovargis“. Arba – „sekinantis nuovargis“ ir „atgaivinantis nuovargis“. Ir jei jau mums daugiau norisi to gerojo… – tai gal tiesiog reikia dirbti taip, lyg žaistum?

O dabar mažas testas. Perskaitykite sakinius ir įrašykite praleistus žodžius: Žaidžiame – nes smagu. Dirbame – nes ……………………………. .

Na, ir ką įrašėte? „Reikia pinigų“? „Visi kažkur dirba“? „Įdomu“? „Tai man teikia džiaugsmą“?

Visi atsakymai teisingi. Tik va, kažin, ar visi vienodą pasitenkinimą tuo, ką veikiame ištisas dienas, parodo?

Jei skaitėte prieš porą metų lietuviškai išleistą knygelę „Žuvis!“ (aut. Stpehen C.Lundin, Harry Paul ir John Christensen), metaforų pagalba nagrinėjančią aktualius nūdienos organizacijų ir jų darbuotojų klausimus, tarp jų, beje, taip pat ir nuovargį, ir siūlančią originalius, bet paprastus tų klausimų sprendimus, gal atkreipėte dėmesį į viena skaičių – pasirodo, kažkas paskaičiavo, kad net 75% savo laiko mes skiriame darbui. Tai ne tik tos 8 valandos kasdien – tai ir kelionė į darbą bei atgal, pasiruošimas darbui, informacijos rinkimas bei mokymasis, galvojimas apie darbo reikalus, o taip pat ir jėgų atstatymas, kad rytoj galėtum vėl dirbti… Trys ketvirčiai – ar neatrodo, kad tai vis tik labai daug, gerokai per daug tam, kad galėtume sau leisti šitiek laiko naudoti taip, „kaip nesinori“?

Paprastai mums gera daryti tai, kas mums patinka, kas įdomu, kas gerai sekasi ir kame matome prasmę. Na, o čia jau kiekvienam savaip. Svarbiausia – tai, kam skiriame didžiąją savo laiko dalį, turėtų ne prieštarauti mūsų asmenybiniams poreikiams, o, kiek įmanoma, tenkinti juos. Tą patį, beje, galėtume pasakyti ir apie žaidimus – kiekvienas žaidimas tik tada gerai atliks savo rolę, jei jis bus mūsų mėgiamas, patinkantis, mielas. Vienam galbūt labiau patiks lenktyniavimas, kitam – kūrybiniai užsiėmimai, galimybė įsijausti į skirtingus vaidmenis, linksmybės ir juokai arba loginių galvosūkių sprendimas.

Versdami save žaisti „ne savo“ žaidimus, grįšime ten, nuo ko ir pradėjome – tai taps darbu pačia blogiausia prasme, ir net dvigubu, nes reiks ne tik nuveikti, kas priklauso, bet dar ir vaidinti, kad viskas puiku. Panašų jausmą turbūt daugelis pažįsta – jis mus aplanko, kai tenka dalyvauti kokiame nors renginy, kuriame visai nesinori dalyvauti. Grįžti tuomet namo pavargęs labiau nei po juodžiausios darbo dienos, nors – tai juk buvo laisvalaikis, pramoga.

Štai todėl ne tik patį darbą, bet ir visus jo „patobulinimus“, turinčius paversti jį maloniu užsiėmimu vertėtų „prisiderinti“ sau pagal savo asmenybės tipą.

Pastebėta, kad dauguma vadovų pagal savo asmenybės tipą yra būtent tie žmonės, kurie stengiasi greitai priimti reikalingą sprendimą ir jį vykdyti, o tą sprendimą jie siekia priimti vadovaudamiesi objektyviais kriterijais ir apgalvoto teisingumo principu, t.y. mąstymu. Tačiau taip elgiasi toli gražu ne visi žmonės. Dalis jų siekia ne kuo greičiau apsispręsti dėl ko, o verčiau kuo geriau įsigilinti į reikalą, iškelti dar ir dar įvairiausių su tuo dalyku susijusių klausimų ir taip išsiaiškinti visas aplinkybes. Be to, nemaža dalis žmonių net ir priimdami sprendimus vadovaujasi ne tiek išmąstytais, objektyviais kriterijais, kiek subjektyviais savo jausmais, o taip pat įsivaizdavimu, kaip gali jaustis kiti su tuo sprendimu susiję asmenys. Taigi, ir ką mes turim – jau vien pagal čia suminėtas savybes iš viso galimi keturi deriniai, arba – keturi skirtingi žmonių tipai. Kiekvienam tipui būdingi savi lūkesčiai, susiję su darbine veikla. Ir jei dauguma vadovų yra tik vieno iš jų, tai taip jau ir „gaunasi“, kad kuriant vidinę kolektyvo kultūrą (o jai „toną duoda“ dažniausiai kaip tik vadovai), atsižvelgiama tik į dalies darbuotojų poreikius… Labiausiai nutolusių nuo šio vadovauti linkusio tipo žmonių, t.y. tų, kuriems svarbu, kad dirbti būtų tiesiog smagu, kad kasdien būtų galima rasti progų pajuokauti ir papokštauti, kad rutina nekeltų nuobodulio, o šis – nuovargio, – taigi, jų poreikiai kaip tik dažniausiai ir lieka „už borto“, arba – tiesiog nesuprasti.

Taigi, jei jaučiate, kad darbe vyraujanti atmosfera yra jums nepriimtina ar tiesiog slegia, tokiu atveju turbūt nereikia stengtis kuo būtiniausiai „dirbti tokiu stilium, kaip visi“. Nors pabandyti, žinoma – taip… O jei jau nusprendėte „dirbdami žaisti“ ar „žaisdami dirbti“, rinkitės tik tokias žaidimo formas, kurios jums prie širdies.

Nepavargti, dirbti lengvai, smagiai ir linksmai, daryti tai, kas patinka – tai vis asmeniniai mūsų poreikiai. Na o, kažin, ar gali kokią naudingą įtaką pačiam atliekamam darbui padaryti tai, jog dirbsime su malonumu?

Pirmiausiai atkreipkime dėmesį į tai, kad darbas susideda iš proceso, kurį atliekame, ir rezultato, kurį pasiekiame to proceso metu. Na, pavyzdžiui, spausdiname tekstą. Procesas bus pats spausdinimas: kaip susidėlioju dokumentus, kaip nustatau reikiamą šriftą, kaip organizuoju savo judesius – seku akimis rankraštį, tikrinu duomenis dokumentuose, spaudau klaviatūros klavišus ir pan.. Rezultatas – jau surinktas ir atspausdintas tekstas. Jei paklaustume, koks buvo šio darbo tikslas, neabejoju, kad atsakytumėte – atspausdintas tekstas. Bet štai visa tai atliekant susikoncentruoti, t.y. sutelkti dėmesį galima ir ties rezultatu, kurio siekiame, ir ties procesu, kurį atliekame. O, sakykime, žaidžiant tenisą – kas svarbiausia – nugalėti tam tikra taškų persvara ar tiesiog pažaisti? Čia jau galimi įvairūs atsakymai. Ir, ko gero, kuo žaidėjas jaučiasi didesnis „profas“ arba kuo labiau jis nori juo būti, tuo labiau orientuojasi jis į rezultatą. Tuo tarpu tie, kas žaidžia savo malonumui – labiau susitelkia ties pačiu žaidimu, na, bent jau kol nepagauna azartas laimėti… Ir – ar nepastebėjote, kada geriausiai sekasi žaisti – kai siekiate žūt būt laimėti, ar kai mėgaujatės pačiu procesu? Juk kaip dažnai nutinka būtent taip, kad nesiseka kaip tik tada, kai labiausiai reikia, ir kai, atrodo, dedate daugiausiai pastangų. Mat kai pernelyg orientuojamės į rezultatą, įsitempiame, atsiranda baimė (o kas, jei nepavyks) ir padidintas reiklumas sau (privalau, aš turiu tai padaryti, kitaip jausiuos nevykėliu), taigi – greičiau imame „stresuoti“, o tuomet ir rezultatai prastėja, nors stengėmės kaip tik priešingai. Na, o kai susikoncentruojame ties procesu, kitaip sakant, kai mus pagauna ir įtraukia pati veikla taip, kad kartais net užsimirštame, tuomet, nors būdami itin susikaupę, iš tiesų atsipalaiduojame ir nejaučiame įtampos nei streso. Taip tarsi atsidaro mumyse esantys kažkokie paslaptingi vartai, už kurių buvo užsislėpęs kūrybiškumas, fantazija, vidinė energija, ir taip mes įsitraukiame į kūrybą. Ir jei tuomet dreba rankos, tai ne todėl, kad bijome, kad nepasiseks, o todėl, kad netveriame smalsumu, kas gi „gausis“.

Kaipgi procesas bei rezultatas susiję su darbu ir nuostata „žaisdami dirbame“? Jei ką darome tik dėl galutinio rezultato – tai gali būti pinigai, paaukštinimas, pagyrimas ir pan. – vadinasi, stipriai rizikuojame greitai imti dirbti, vien tik dirbti ta ne geriausiąja prasme, be jokio malonumo ir džiaugsmo, be azarto ir energijos, neturint jokio potraukio kurti, dažnai jaučiant stresą ir nerimą, todėl greit pavargstant ir tampant irzliais bei piktais… Siūlydami į darbą „įdėti“ ir truputį žaidimo, iš tiesų siūlome daugiau dėmesio teikti pačiam procesui, paversti jį tokiu, kad pačiam jis būtų priimtinas, įdomus ir smagus. Tuomet patirsime mažiau streso ir tapsime kūrybiškesni – ir, greičiausiai, geriau ir patį darbą atliksime.

Ne gana to, kad taip nejučia ir nepersistengdami pasieksime geresnių rezultatų, mes ir patys tapsime kitokie. Dar kartelį prisiminkime ir įsivaizduokime smagiai žaidžiančius vaikus. Ir greta – priverstine nuobodžia veikla užsiimančius jų „kolegas“. Matote, kaip jie skiriasi? Į kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti? Atskirtumėt juos greitai vienus nuo kitų, abejonių nekiltų. Esminis skirtumas, kuriuo išsiskirtų pirmieji, tai būtų – patrauklumas. Kam darbe tai reikalinga? Pirmiausiai – nagi klientams, juk patys prie kokio darbuotojo norite prieiti? Ir, žinoma, kolegoms, kitų padalinių darbuotojams, galiausiai – vadovams. Neveltui sakoma, kad patraukliems žmonėms ir karjerą lengviau daryti…

Labai greta patrauklumo yra ir entuziazmas. Tai ne tik tai, kas žavi, bet ir tai, kas patraukia  – „noriu to paties“, „noriu daryti tai kartu“, „noriu galvoti taip pat“. Jei esate klientas, darbuotojo entuziazmas jums padės „užsidegti“ noru įsigyti tai, ką jis siūlo. Be to, entuziastingai dirbantys žmonės visuomet atrodo (na, bent jau atrodo) ir profesionalesni.

Be visų čia išvardintų „dirbkime žaisdami“ privalumų, yra ir vienas to viso trūkumas… Taip galima ir „užsižaisti“, kaip kad užsižaidžia, viską aplink pamiršdami vaikai. O užsižaidę galite pamiršti laiku išeiti namo, papietauti ar padaryti parūkymo pertraukėlę. Be to, galite taip įsijausti į šį procesą, kad imsite apie rytdienos darbus galvoti jau vakare… Jei tai negąsdina, tuomet imkitės galvoti, kaip visą šį sumanymą įgyvendinti. Minėta knyga „Žuvis!“ („Fish!“) gali truputį padėti, bet kuo puikiausiai galite pradėti jau dabar.

Štai keletas žaidimų, kuriuos galite išmėginti net ir vienas:

„Kas greičiau?“                                        Lenktyniauti galima su daug kuo. Geriausia – pačiam su savimi: ryte per valandą sutvarkiau 8 bylas, po pietų – jau 10, kiek per valandą suspėsiu rytoj?

„Dėlionė“                                                 Nepamainomas žaidimas, kai reikia ką nors sutvarkyti. Svarbiausia – pasigėrėti tuo, kaip sudėliojai, ir kaip idealiai tai dera tarpusavyje (kaip gerai pataikei) – geriau nei būti negali.

„Pokalbis su žaisliuku“       Neretai ant darbo stalo darbuotojai turi pasidėję įvairių mielų niekučių. Pašnekinkite juos. Sugalvokite vardus, jei jie jų dar neturi. Įsivaizduokite, kad jie – geriausi jūsų patarėjai visais klausimais. Pasikalbėkite mintyse su jais iškilus sunkumams, ar – kai norite kuo pasigirti. Kai kada, galbūt, galite kreiptis ir balsu…

„Šiandien būsiu…fėja“       Arba – bitė, Kalėdų Senelis ar dar kas… Svarbu pasirinkti teigiamus herojus. O tuomet – visose situacijose ir darykite – kaip jie. Na, jei jau fėja, tai bet kokią problemą sprendžiant galite tverti stebuklus!

„Slėpynės“                                               O čia jau tuo atveju, jei kas (koks dokumentas) pasislėpė nuo jūsų. Pasislėpė, o ne dingo, ar užkišote kur nors!

„Slėpynės II“                                                                Kai reikia, pavyzdžiui, parašyti tekstą, ties kuriuo būtina susikaupti. Tuomet norisi „pasislėpti“ nuo kitų darbų. Įtraukite į žaidimą ir kolegas, tuomet galėsite naudoti „sutartinius“ žodžius, kurie, beje, puikiai padeda formuoti komandinį jausmą. Galėsite kolegei pasakyti: „Einu slėptis pusvalandžiui, gal galėtum atsiliepti, jei kas skambins mano telefonu?“

O čia dar keletas žaidimų, kuriuos žaisti turėtumėt jau su kolektyvu:

„Gongas“                                                 Kai kas nuveikia ką itin svarbaus, ar kai išsprendžia ypatingą problemą, turi teisę paskambinti varpeliu ar kaip kitaip įdomiu garsu pranešti apie savo „žygdarbį“. Šia priemone, žinoma, reikia pasirūpinti iš anksto, o „skambinimo“ taisykles aptarti visiems drauge.

„Ordinų dalinimas“                                 Dienos gale apdovanokite kiekvienas kurį nors vieną savo kolegų – „už drąsą“, „už pasiaukojimą“ ir pan.. Nominacijos kasdien gali būti kitokios, puiki tema aptarimui prie rytinės kavos. O ordinus atstoti gali įvairiausi dalykai – nuo pieštinių popierinių gėlyčių iki šokoladukų.

„Beždžionės dalinimas“     Kaip ir „Ordinų dalinimas, tik atvirkščiai – „Beždžionė“ bus duodama norint pasakyti, pavyzdžiui, „neišsidirbinėk“, „nustok“ ir pan.. Ir teikti reikėtų ją ne gale dienos, visiems matant, o iškart kai tik atsirado toks reikalas. Vis geriau nei išsiplūsti…

„Nevilčių puodas“                                   Sumeskite ten visi susikaupusias savo „bėdas“. Popietinės arbatos metu gal kas ryšis ištraukti, ir, žinoma, padėti išspręsti.

„Nusišypsok man!“                                  Tinka žaisti ir su klientais. Tai reiškia – pradedant pokalbį su nauju klientu, pirmiausiai pagalvoti „Nusišypsok man“ ir toliau daryti viską, kad taip ir nutiktų.