Pavasaris šiemet vėluoja. Ypač pajūry. O kad ir saulutės, ir gryno oro vis tik norisi, ieškodama užuovėjos įsitaisau vienos kavinės terasoj ir, gurkšnodama arbatą, bandau skaityti knygą. Bet dėmesys pagauna ką kita – tikrą, su niekuo nesupainiojamą pavasario kvapą…  Apsidairau. Prie gretimo stalelio kaip tik įsitaiso solidi pora – abu tokie gražūs, šviečiantys, abu „odiniai“ – vyras smėlio odos švarku, moteris beveik baltu, ir abu besišypsantys – lyg vienas kitam, lyg visam pasauliui… Padavėja atneša vazelę, ir moteris pamerkia savo alyvų puokštę – tai mat iš kur tas pavasario kvapas… Beskaitydama vis dirsčioju ir grožiuosi: jie neskubėdami gurkšnoja kavą su brendžiu, toliau šypsosi ir tyliai kalbasi.  Net muzika tarsi specialiai jiems parinkta būtų – prancūzas sodriu žemu balsu kažką dainuoja apie moterį ir gėles. Bet daina baigiasi. Moteris nuo gretimo stalelio pakyla ir nueina kavinės vidun. Vyras tuo tarpu išsitraukia telefoną. Tylu, tad negaliu negirdėt: „Labas, brangioji, šiandien negrįšiu, užtruko derybos, ryt bus dar vienas susitikimas… Bučkis dukružei… Ir nepamiršk mano žuvyčių… „…  Kažkas pasirūpina muzika, ir prancūzas sodriu balsu ima dainuoti apie gyvenimą. Moteris baltu švarku grįžta atgal. Vyras paduoda jai taurę, ir jie ilgai žiūri vienas į kitą. Pūsteli vėjelis, vėl iki manęs atnešdamas tą svaigų alyvų kvapą. Pavasaris. Šiaip ar taip – šaltas, bet pavasaris…