Vienąkart netyčia užkliuvau už nepažįstamo žmogaus žodžių. Na, tai nutiko facebook’e, kur visko pasitaiko ;), ir tai buvo eilėraštis. Per pusvalandį sudėliojau savaip. Matyt, ne tokia jau svetima tema pasitaikė :)… (O kam gi ji svetima?) Pratęskite ir jūs, jei ne čia, tai kažkur kitur, jei ne apie tai, tai apie kažką kita – tai, kas jums rūpi... Na, o atspirties taškas – štai nuo ko tai prasidėjo:

Nusipiešim sau gražų pasaulį —
Tokį mažą, kad tilptų tik du.
Nusipieškime kelią į nežinią —
Aukštą tiltą tarp jūros salų.

Vienoje nusipieškime vasarą –
Mišką palmių, sūpuokles tarp jų.
Kitoje nusipieškime žiemą —
Su Kalėdom, laiškais nuo draugų.

O aplink nusipieškime tylą.
Kad nebūtų beprasmių kalbų
Apie tai ko, negalim nupiešti,
Ir kokių nebeturim spalvų.

(Mindaugas Stapulionis)

Per pusvalandį sudėliojau savaip. Matyt, ne tokia jau svetima tema :))… O kam jis svetima? Pratęskite…

Nusipieškim – galbūt, nespalvotai,
ir gal net truputėlį juokingai,
juk svarbiausia, kad mudviem padėtų
tas eskizas pabūti laimingais.

Ir nereikia, kad tai būtų drobė,
bus gana kreidele ant asfalto,
ar – norėčiau – ant pajūrio smėlio,
vėjo pustomo, lengvo ir balto…

…nusipiešiu ir savo mažytį
pasaulėlį be kalto / nekalto,
čia tam kartui, jei nieko neliktų
po lietaus ant to šlapio asfalto…