Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada – jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Ir tikrai taip, jis kalba. Jis kai ką pasako kitiems apie tai, kaip aš jaučiuosi. Ypatingai tada, kai esu atsipalaidavęs ir nekontroliuoju savęs. Jei tai žinau, ir jei labai stengsiuos, galiu išmokti kūną valdyti, ir tada jis pasakys aplinkai visai kitus dalykus nei esantys mano viduje – kitaip sakant, aš išmoksiu vaidinti. Bet net ir šiuo atveju tai, ką kalbės kūnas, bus nulemta mano vidinės būsenos – mano apsisprendimo, valios ir įsitikinimo, kad reikia atrodyti vienaip ar kitaip. Žodžiu, mano išorė priklauso nuo mano vidaus.

Ar mano išorė (kūnas) yra reikalingi tik aplinkiniams – kad jie galėtų geriau mane suprasti? Kvailas klausimas, juk, žinoma, ne, nes mano kūnas reikalingas pirmiausia man pačiam, juk aš jame gyvenu! Gerai, tuomet eikime toliau. Jei kūno kalbos stebėjimas gali suteikti vertingos informacijos tuomet, kai stebime kitą žmogų, tai gal ir savo paties kūno kalbos stebėjimas gali būti kažkaip naudingas? Kitiems jis „išduoda“, kas darosi mano viduje, bet man pačiam… Juk ir taip žinau, kas yra tame mano viduje – ir ką galvoju, ir kaip jaučiuosi, ir ko noriu, ir … visa kita. Ne? Na, bent jau dalis skaitančių šioje vietoje tikriausiai kiek sudvejojo. Žinoti ir suprasti, kas dedasi kiekvieno iš mūsų viduje ne visada paprasta. Jau vien todėl, kad tą vidų sudaro ne vien lengviau pažįstama sąmonės sritis, bet ir daugiau ar mažiau pasislėpusi pasąmonė. O kuri iš šių dalių nulemia kūno kalbą? Greičiausiai, gali tą daryti abi. Juk ir sakome, pvz., „sąmoningai atsisėdau veidu į šviesą“ arba „kažkaip nesąmoningai tarsi patys susigniaužė kumščiai“ ir pan.. taigi, peršasi mintis, kad stebėdami savo kūną, galime gauti informacijos ne tik apie tai, ko norime ir ką galvojame sąmoningai, bet ir apie tai, kokiais pasąmonėje glūdinčiais įsitikinimais vadovaujamės, ir ko iš tikrųjų, net patys sau neprisipažindami, norime.

Tai daryti bus lengva, jei laikysimės požiūrio, kad žmogaus Aš, kurį sudaro jo kūnas, psichika ir siela, yra vientisas. Senosios kultūros dažniausiai tuo tikėjo be išlygų. Sustiprėjus medicinos, biologijos mokslams, tos žmogaus dalys buvo kaip ir atskirtos ir stebimos bei tyrinėjamos atskirai. Vėliau Z.Froidas savo genialia mintimi, kad tarp kūno ir psichikos gali būti ryšys, tarsi vėl iš naujo padarė pradžią vientiso požiūrio į žmogų formavimuisi. Tą mintį vystė kiti. Pvz., vienas jo mokinių K.Jungas pastebėjo, kad kūnas ir dvasia nuolat veikia vienas kitą, lygiai taip, kaip kad sąmonė ir pasąmonė daro įtaką viena kitai. Remdamosi tokiais teiginiais, tarsi ant kokio pamato ėmė formuotis įvairios psichologinės ir psichoterapijos teorijos. Kaip pavyzdys: viena jų – geštalto terapija – pabrėžia visumos (t.y. geštalto – iš vok.k. Gestalt) svarbą, o į žmogų žiūri kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio dalių, susijusių viena su kita taip, kad pasikeitimai vienoje dalyje visuomet lemia pasikeitimus visose kitose dalyse. Geštalte tiek psichologiniai tiek fiziniai procesai yra laikomi tos pačios visumos (asmenybės/organizmo) aspektais: psichologiniai procesai (pvz. konfliktai) matomi kaip aiškiai susiję su fizine išraiška, o fiziniai procesai (pvz. kūno padėtis, raumenų įsitempimas, kvėpavimas, kt.) traktuojami kaip prasmingos asmenybės išraiškos formos.

Taigi, teorijos teorijomis, o praktiškai, taip, kad turėtume realios naudos kasdieniame gyvenime – į kokius kūno ženklus verta išmokti atkreipti dėmesį?

Sakėme, kūno kalba – tai judesiai, gestai, laikysena, veido mimika, balso charakteristikos. Bet jei jau imame galvoti apie savęs paties, o ne kitų žmonių stebėjimą, tai netrukus pastebėsim, kad tų ženklų yra ir daugiau. Tarkim, pabąla ar išrausta veidas, išmuša karštis, išpila prakaitas, ima šiurpas, nukrečia drebulys, pradeda drebėti rankos, kojos tampa lyg medinės, gniaužia kvapą, išdžiūsta burna, žodžiai stringa gerklėje, nuo „saulės rezginio“ į visą kūną pasklinda maloni šiluma ir pan.. Tai taip pat yra kūno signalai, kuriais jis mums kažką nori pranešti. Galbūt: „žmogau, tu juk jaudiniesi“, „dabar išsigandai“, „šito pasakyti tai tu juk iš tiesų negali“, „dabar tau tapo ramu“ ir t.t..

Yra ir dar daugiau signalų, kuriuos gali pasiųsti kūnas. Pavyzdžiui, skausmas. Bet palaukit, -taip ir norisi sakyti, – skausmas juk jau „iš kitos srities“, jis yra ženklas ne mano minčių, bet kokios nors ligos ar negalavimo, ir jis ne rodo kokias nors mano emocijas, o – atvirkščiai – teikia jas, ir, beje, ne pačias maloniausias, ir apskritai, kai ką skauda, tai reikia eiti pas gydytoją arba vaistininką, nustatyti ligą ir ieškoti vaistų tai ligai gydyti… Kaip tik toks požiūris į skausmą, taip pat ir visus kūno negalavimus sako, kad esame įpratę gana griežtai atriboti, kas – kūno, o kas – sielos. Na, bet jei net ir taip, gerai, kad bent juos pastebime, neignoruojame ir vienaip ar kitaip bandome ieškoti priežasčių.

Ir vis tik kaip dažnai mes pasakome – „skauda…, ai , tai – nuo nervų“. Kad įtampa, streso išgyvenimas turi įtakos fizinei sveikatai – paprastai neabejojame. Yra ir specialus terminas – psichosomatika, kurio supratimas, beje, vis dar labai nevienodai aiškinamas. Bendrais bruožais – psichosomatiniais laikomi tokie sutrikimai, kurių pirminės priežastys, sukėlusios fizinius simptomus, yra psichologinės. Pačia plačiausia prasme – nervinė įtampa, streso išgyvenimas susilpnina imunitetą, ir žmogus ima sirgti, o sustreikuoja pirmiausiai ta jo dalis ar vieta, kuri yra silpniausia. Pvz., jei žmogus turi silpną skrandį, vadinasi, patyrus didelį stresą, skrandis jam ir sustreikuos, o jei kitas turi polinkį aukštam kraujospūdžiui, tai susinervinus būtent kraujospūdis ir sureaguos.

Į patį žodį „psichosomatika“ dažnas ir gydytojas, ir pacientas žiūri nerimtai – „ai, tai (tik) psichosomatika, iš tikrųjų juk nieko (nieko rimto) nėra, poilsis, raminanti arbatėlė – ir praeis“. Juk jei nėra fiziologinių pokyčių, o tik skausmas (sunkumas, niežėjimas ir pan.)… tai nieko ir nėra. „Ir nereikia prisigalvoti“, – taip ir norisi pratęsti. Juk iš tikrųjų daug kam pasidaro gėda, kad jis eina ieškoti ligų, kurių nėra, kai tuo tarpu gydytojai turi tiek darbo, ir yra tikrai rimtai ir sunkiai sergančių. Kurį laiką viskas užsimiršta, o vėliau, žiūrėk skausmas jau ir ne be pagrindo – pasirodo, jau susiformavo ir fiziologiniai pokyčiai. Šitaip su taip vadinamomis psichosomatinėmis ligomis nutinka dažnai. Tai, vadinasi, kūnas vis tik nemelavo, o ir „prisigalvoti“ jis juk nemoka – skausmas visada yra signalas, kad kažkas yra ne taip. Net ir tada, kai tyrimų rezultatai nieko nerodo. Tik klausimas – o negerai – tai kur?

Dar Antikos laikais Hipokratas pastebėjo, kad svarbiau yra „suprasti, kas turi ligą, o ne kuri tai liga yra“.

Jau minėtas psichoanalizės pradininkas Z.Froidas psichosomatinių reiškinių prigimtį aiškino taip: nemalonus ir nepriimtinas asmenybei jausmas ar noras yra išstumiamas į nesąmoningą sritį, ir išgyvenamas ne kaip jausmas, o kaip fizinis simptomas. Taigi, tas „negerai“, kurio reikia ieškoti psichosomatinių ligų atvejais, ir kuris yra fizinių simptomų sukėlėjas, greičiausiai slepiasi pasąmonėje jausmų ir norų pavidalu. Jei tik galėtume tuos jausmus ir norus „išjungti“, dingtų ir simptomai. Deja, išjungti negalime, jie ir taip jau yra slopinami, kaip tik todėl ir reiškiasi ne tiesiogiai, o per fizinius simptomus. Bet gerai pagalvoję, tikrai galime sugalvoti kokį kitą būdą – pavyzdžiui, juos pakeisti kitokiais jausmais ir norais. Juk nuo ko priklauso, ko aš noriu? Nagi nuo to, ką aš vertinu. Niekada nenorėsiu to, kas man nėra svarbu. O nuo ko priklauso, kaip aš jaučiuosi, tarkim, kai nuo ryto dargana? Nuo mano požiūrio į darganotą orą, nuo prisiminimų, susijusių su dargana, nuo mano įsitikinimo, koks oras vadinamas blogu, o koks geru. Pačių jausmų ir norų pakeisti negalime, ir prisimenamų faktų negalime pakeisti taip pat, bet galime keisti savo požiūrius ir įsitikinimus. Tas „negerai“ yra ne su pasąmone, ir ne jausmai ar norai yra „negeri“ (kaip tik dėl to, kad mes taip manome, jie juk ir slepiasi), tas „negerai“ yra mūsų įsitikinimuose.

Teoriškai viskas labai gražiai susidėlioja, o praktiškai? Kaip gi sužinoti, kuris tas mano įsitikinimas yra „neteisingas“?

Grįžkime atgal, nuo ko ir pradėjome – prie mokymosi stebėti savo kūno kalbą, įskaitant visus jos signalus, taip pat ir skausmą ar kitus fizinio negalavimo simptomus. Stebėti ir interpretuoti.

Matyt, dėl to, kad ligų nemažėja, nors medicina išranda vis naujų ir vis efektyvesnių kovos su jom būdų, nuolat atsiranda įvairių daugiau ar mažiau keistų ir neretai sunkiai moksliškai pagrindžiamų teorijų ir mokymų, kaip tapti sveikesniu. Žiūrint labai pragmatiškai, net jei ir negali ko paaiškinti, bet jei veikia – kodėl gi ne? Juo labiau, jei ir žalos niekam nedaro.

Taigi, kai kurios teorijos sako, kad net ne dalis, o visos ligos yra psichosomatinės kilmės. Ir jei tik įgusi nuolat stebėti tai, ką kalba tavo kūnas ir interpretuoti tuos signalus, tavo sveikata išties bus tavo rankose. Tiksliau – tavo valioje. O interpretuoti galima, nes tam tikri „neteisingi‘ įsitikinimai „išlenda“ ne bet kokių atsitiktinių, o tam tikrų simptomų pagalba. Kitaip sakant, šios teorijos sako, kad ne dėl bet kokio streso suserga tiesiog silpniausia žmogaus vieta, o kad tam tikras slaptas vidinis konfliktas „išlenda“ tam tikrų fizinių negalavimų pavidalu. Tarkim, anot Lizos Burbo (Lise Bourbeau), Kanadoje įkūrusios mokyklą „Klausykis savo kūno“ ir dirbančios ne tik su klientais, bet ir su psichologais, besimokančiais jos metodo, pūlingo uždegimo priežastis – visuomet užslopintas pyktis, kuris, savo ruožtu, gimdo nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Tai, kokioje vietoje susiformavo pūlinys, gali padėti nustatyti, su kokia gyvenimo sritimi susijęs šis užgniaužiamas pyktis (kojos – jomis mes turėtume tvirtai stovėti ant materialaus pagrindo; rankos – jomis mes bendraujame, pirštai – jais kažką laikome, įsikimbame, taip pat dirbame darbus; veidas – jį rodome kitiems ir t.t.) O štai niežulys kyla tuomet, kai žmogus kažko labai stipriai nori, bet neleidžia sau to noro realizuoti (pvz., bijodamas įžeisti ar supykdyti kitą), taip pat tuomet, kai žmogus jaučiasi tarsi įvarytas į kampą – tuomet jis tampa labai nekantrus ir sudirgęs. Net slogos priežastis, pasirodo, gali būti ne peršalimas, ir ne čiaudintis kolega, o tai, kad pasijutai pasimetęs, besąs visiškai susipainiojęs kažkokioj situacijoj, nematai sprendimo ir pasiklydai tarp nereikšmingų smulkmenų. Tai yra, kai situacija „blogai kvepia“ – pas laikas susirgti sloga ir „pasiplauti“…

Interpretuoti kūno siunčiamus signalus gali labai padėti nuo senų senovės patarlių, priežodžių pavidalu kaupta liaudies patirtis. Juk neveltui sakoma, pvz., „sulinko nuo sunkaus gyvenimo svorio“ – jei nugaros skausmas neleidžia išsitiesti, žmogus galbūt jaučiasi užsivertęs ant pečių per daug, jam atrodo, kad jis neša ir už save, ir už kitus, kad nieks jam nepadeda ir kad yra išnaudojamas. Kitas priežodis – „iš pykčio gumbas išaugo“ – tai vėl nuoroda į arba pūlinio susiformavimą, arba į auglio atsiradimą.

Kad galėtume interpretuoti, pirmiausiai mes turėtume norėti pastebėti, ir džiaugtis pastebėję kūno siunčiamus signalus, o ne išsigąsti ir imti grumtis su realia ar dar tik įsivaizduojama liga. Kai kovoji, visada kažkas pralaimi. O juk fizinis simptomas – tai tavo paties sau duotas ženklas, kad laikas kiek pasitvarkyti savo įsitikinimų archyve. Tarkim, pajutai sunkumą ar net skausmą ties skrandžiu. Spontaniškai gali kilti mintys „na ir vėl, ir visai ne laiku, dar tas susirinkimas, kaip reiks ištvert iki darbo pabaigos ir pan.“. Geriau būtų pirmiausiai padėkoti savo kūnui, kad atsiuntė tą signalą, kurio tu dar nesupranti, bet labai nori suprasti, o po to pakalbinti jį (skausmą, sunkumo jausmą), stengdamasis išsiaiškinti, kodėl jis atėjo ir ką jis tau nori pasakyti. Galbūt tuos atsakymus išgirsi kaip tarsi savaime kilusias mintis. Pabandyk atreaguoti į jas ir stebėk, ar keičiasi savijauta. Visai tikėtina, kad staiga pajusi, jog labai nenori pasisakyti susirinkime ir manai, kad nesugebėsi suvaldyti situacijos, ir jei taip nutiks, tau bus gėda. „Geriau būtų tau ten neiti“, – gali pasakyti tas nemalonus jausmas skrandyje. Kokiu stebuklingu būdu atėjo tas atsakymas? Iš tiesų, nieko stebuklingo – kai nori pažvelgti tiesiai į savo pasąmonę, ji slepiasi, o kai kreipeisi „aplinkiniu“ keliu kalbindamas savo jausmą skrandžio srityje, pasąmonė atsipalaidavo, panašiai kaip kad įvyksta sapnuojant. Kartais vien įsisąmoninimo užtenka, kad nemalonus simptomas praeitų. Jei ne – reikia „kalbėtis“ su juo toliau. Pvz., „Klausyk, visada galvojau, kad jei nesuvaldai situacijos, tai yra gėdingas dalykas. Pabandysiu pakeisti šį savo požiūrį. Iš tiesų, juk kartais būna neįmanoma visko numatyti, ir … nieko bloga, jei įvykiai klostosi ne taip, kaip numačiau“.

Jei toks kalbėjimosi pačiam su savimi būdas jums atrodo nepriimtinas, tuomet galite tiesiog užduoti sau keletą klausimų, kaip pataria jau minėta Liza Burbo:

1*Kokiais epitetais geriausiai apibūdinti tai, ką aš jaučiu?

Atsakymas į šį klausimą parodys jūsų santykį į žmogų ar situaciją, kurie išprovokavo problemą.

2*Ko man neleidžia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymas padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

3*Ką mane verčia daryti ši liga (nemalonūs pojūčiai)?

Atsakymus pradėkite žodeliu „ne“. Atsakymas taip pat padės nustatyti, kokie norai yra blokuojami.

4*Jei aš leisčiau sau realizuoti šiuos norus, kaip pasikeistų mano gyvenimas?

Atsakymas padės nustatyti poreikius, kuriuos šiuo metu blokuoja kažkokie klaidingi įsitikinimai.

5*Jei tik aš leisčiau sau būti … (įrašykite atsakymą į prieš tai buvusį klausimą), kas baisaus ar kas nepriimtina nutiktų mano gyvenime?

Atsakymas padės suprasti, koks požiūris (įsitikinimas) blokuoja tavo norus ir poreikius, taip sukeldamas fizinius simptomus ir problemas.

Jei tuos klausimus susirašysite ant mažo spalvoto lapelio, o jį įsimesite į tą darbo stalo stalčių, kuriame laikote visokias piliules „atsargai“, gal pravers…

Pačiolio žurnalas