Kažkoks budistų išminčius sakė, kad iš visko gali kažko išmokti. Taigi, šįryt gavau gėlės pamoką. Ji visa dabar, ta mano kalnų žibuoklė, apsipylusi žiedais – pačiame žydėjime… Bet kai kurie žiedeliai, iš arti gerai pažiūrėjus, ima darytis jau nebe pirmos jaunystės grožio. Saugoti juos? Juk iš toli – gražu. O gal nuskinti ir numesti? Kelias dienas saugojau. Bet kai šiandien neapsikentusi nukirpau tuos, kurie jau visai sudžiūvę, spėkit, ką radau po apačia? Kreivai susisukusius, išsiklaipiusius, negalėjusius normaliai išsiskleisti naujus žiedelius. Dabar skinu viską, kas jau nėra super grožio, ir tai „atsiperka“ naujais pumpurais. Va ir galvoju – juk kartais išties mums sunku išmesti, atsisakyti kažko, liautis ką darius, kas jau nebereikalinga… o po apačia laukia savo valandos kažkas kita.