Kai gavau  pasiūlymą paruošti straipsnį apie atostogas, apsidžiaugiau – juk rašyti apie atostogas beveik taip pat puiku kaip atostogauti J ! Tačiau kai po poros valandų atkeliavo patikslinimas, jog tai turėtų būti būtent atostogų planavimo tema, staiga pajutau, kaip to smagaus nusiteikimo kreivė ėmė leistis žemyn… Kas atsitiko, – pamaniau, – juk nesuplanuotų atostogų būti iš viso negali, jos paprasčiausiai taip niekada ir neprasidėtų… Bet, šiaip ar taip, šitas emocinis “subangavimas” davė dingstį kaip tik į tai truputėlį ir pasigilinti.Pirmiausiai paklausinėjau savo pažįstamų, kas jiems ateina į galvą išgirdus žodį “atostogos”. Pabandykite tai padaryti ir jūs. Štai kokį vaizdą, rinkdama įvairių žmonių asociacijas, kurias sukeldavo atostogų sąvoka, susidariau aš: atostogos – tai yra laisvė, poilsis, ramybė, atsipalaidavimas, mėgstami užsiėmimai, daug laisvo laiko, romantika, nauji įspūdžiai, nuotykiai, kelionės ir t.t…. Ir – kad nors kas būtų užsiminęs apie planus… Nei vienas! Planavimas daugeliui mūsų pirmiausiai siejasi su darbu, būtinais atlikti reikalais, o atostogos… – juk tai visiškai kitas dalykas. Bet šią spontanišką asociacijų dėlionę kol kas atidėkime į šalį.

Dabar noriu papasakoti vieną savo paskutinių atostogų gabaliuką. Tiksliau – labai ryškų jo paliktą įspūdį. Veiksmo vieta – Papua Naujoji Gvinėja, bet ne tai čia svarbiausia.

…Diena nuo pat ryto buvo itin „stringanti“ planavimo ir laiko valdymo prasme. (Tiesa, vėlavimas ir minučių virtimas valandomis – įprastas dalykas kone visuose šiltuose ir „atsipalaidavusiuose“ kraštuose, į kuriuos kažkokia nesuprantama jėga taip ir traukia egzotikos ieškančius vakariečius) Taigi, vakare, nedidele motorine valtele grįžus į krantą po dienos, praleistos jūroje, tikėjomės sėsti į mūsų laukiantį (tikrai žinojome – laukiantį – nes šeimininkas plaukė su mumis) automobilį ir grįžti į savo laikinus namus pavakarieniauti ir praleisti ramaus vakaro. Automobilis stovėjo kur paliktas, tas tiesa. Bet jis, tarsi paklusdamas to krašto papročiams ir likimo įnoriui „paprotinti“ organizuotuosius vakariečius, paprasčiausiai neužsivedė… Tuojau viskas bus sutvarkyta, – buvo pasakyta mums. Beliko ir vėl laukti. Vakaras gražus – saulėlydis, ramybė, prie vandens žaidžiantys vietiniai vaikai… Atrodytų, atsipalaiduok, ir stebėk gyvenimą. Bet ne – nedidelei mūsų kompanijai norisi žinoti, kaip atrodo mūsų vakarienė už 20 km nuo čia, kada mes ją gausime, ir, žinoma, kas, kur ir kaip taiso tą nelemtą automobilį, nes jis kažkur pradindo drauge su savo šeimininku, pažadėjusiu tuoj grįžti. Valanda, antra… Mums trūksta žodžių (juk žinote, kad kartasi taip būna), todėl nelabai ir kalbamės. Idėja grįžti pėstute atmetama be jokių diskusijų. Galiausiai, neturėdama ką veikti, nueinu išsimaudyti. Beplaukiodama vis dirsteliu į krante sėdinčius bendrakeleivius, ir štai jie man ima moti. Pasirodo, mūsų gelbėti atvažiavo automobilio šeimininko telefonu informuotas svečių namų, kuriuose apsistojome, virėjas – visagalis virėjas, sugebėjęs net pakoreguoti autobuso maršrutą! Persirenginėti paskubomis tiesiog tingiu, tik susirenku daiktus, užsivynioju didelį rankšluostį, užsimetu marškinėlius, ir paskui savo kompaniją nueinu į autobusą. Dairausi prietemoj – čia jau sėdi ir keletas vietinių. Pasijuntu tokia panaši į juos: vietoj sijono – rankšluostis, basa (lyg tyčia, šlepetės liko užmirštos nardymo centre). Ir pasidaro begalo ramu ir gera – tik dabar, nors esam čia jau keletą dienų, iš tikrųjų atsipalaiduoju, susilieju su aplinka ir galiausiai priimu jos siūlomą gyvenimo ritmą. Bevažiuojant ir visai sutemsta, įlipa dar daugiau po darbo dienos į savo kaimelius grįžtančių tamsiaodžių basakojų didžiulėm pasipūtusiom šukuosenom, dauguma jų kramto dantis raudonai dažančią žolę (silpną narkotiką), padedančią palaikyti „happy“ būseną. Aš susirandu savąjį Dirol‘ą, patogiai atsiremiu galva į lango stiklą ir pamirštu viską, kas yra ne čia…

Prisimindama šį epizodą, galvoju: juk jo niekaip nebūtų buvę, jei išvykos organizatorius būtų viską „vakarietiškai teisingai“ sustygavęs arba jei mes būtume nusisamdę organizuotesnę ir geriau mokančią planuoti kompaniją…

Toliau begalvodama imu lyginti šiuos įspūdžius su ryškiausiais ir smagiausiais prisiminimais iš paauglystės bei vaikystės laikų. Ir randu vieną panašumą. Neabejoju, kad dauguma esate patyrę kaip tik tai – tiesiog mintimis grįžkite tuos keliasdešimt ar keliolika metų atgal, ir rasite. Anuomet juk, ypač pasakodami draugams, labiausiai pabrėždavome tai , kas nutiko. Netikėtumai, nenumatytos kliūtys, kurias reikėdavo, greitai susiorientavus, įveikti arba tiesiog išgyventi, visada kažkodėl atsirasdavo „pirmam plane“. Ir, manau, ne tik todėl, kad pasirodytume, kokie mes šaunūs. Juk kaip tik tai ir patiems „sujudindavo“ kraują ir smegenis – taip mokėmės patirti nuotykius ir jų teikiamą džiaugsmą bei pamokas. Tik vėliau, jau suaugę, išmokome sakyti „reikia adrenalino“ ir kurti planus, kaip ir kur čia jo gavus. Taip į pirmą vietą vietoj nuotykių įsibrovė prisiminimai apie tai, kas buvo numatyta ir sėkmingai įgyvendinta. Na, nebūtinai vien tik dėl adrenalino… Tarkim , visiškas atsipalaidavimas – o kada jį patirdavome vaikystėje? Tada, kai tiesiog tapdavo gera, kai užsiėmimas pasirodydavo besąs begalo įdomus, kai aplika (žaislai, filmas, pasakojantis balsas…) tarsi užburdavo ir įtraukdavo į save. Vėliau, kai išmokome planuoti, supratome, kad mums nebūtina laukti likimo dovanų, kai netikėtai taps gera ar įdomu – dabar mes patys ėmėmės atsakomybės numatyti, kaip, kada ir kur tai gauti. Bet dovana juk tuo ir nuostabi, kad ją gauni tiesiog šiaip ir netikėtai.

Beje, apie likimo dovanas… Negaliu nepapasakoti dar vieno, vėlgi tų pačių atostogų epizodo.

…Jau iš pat ryto žinome: šiandien žvejojame. Tiksliau – suplanavome ir susitarėme, kad tai darysime. Bet, kaip šioje saloje įprasta, tai automobilis vėluoja, tai kokio kabliuko, ritės ar masalo trūksta… Žodžiu, prasitrainioję pora valandų tai vienur, tai kitur, galiausiai sulipame į laivelį, kuris nuplukdo… na, visai ne ten, kur mūsų žvejybos mėgėjams reikia. Laivelį vairuojantys papuasai, lyg nė nebūtų girdėję apie jau gal tris kartus išsakytus pageidavimus, pasiūlo praleisti dieną puikioje miniatiūrinėje balto smėlio salelėje su trim palmėm – vaizdas kaip iš paveiksliuko – čia esą ir pasimaudyti galima, ir saule pasimėgauti, ir kokią vieną kitą žuvelę nuo kranto (gal) pasigauti. Vistik įtikiname juos, kad mums reikia tikros žvejybos – jūroje, ten, kur žuvys didelės, ir kad norime tikrai žuvų, o ne pikniko. Stebiu bendrakeleivius – kam juokinga, kad su čionykščiais vis nesusišnekam, o kam jau ir piktumas ima kauptis… Įtampa tai vienam, tai kitam veide pamažu auga. Taip beieškant tinkamos užmesti meškerėms vietos, užeina liūtis, kaip tyčia, stipresnė, šaltesnė ir ilgesnė nei kitomis dienomis. Tas lietus, ko gero, visiškai tiesiogine prasme kai kam ir perpildė kantrybės taurę… Laivelis be stogo (o juk turėjo būti ne toks!), taigi, peršlampame kiaurai, ir, nepaisant to, kad esame tropikuose, imame svajoti jau ne apie žuvis, o apie saulę ir šilumą. Dar pakeiksnodami – kas juokais, kas su nuoširdžiu pasipiktinimu – vietinių organizacinius sugebėjimus: ir išvežk tu man turistus į jūrą žinodamas savo krašto klimato ypatumus laiveliu be stogo… Galiausiai, tarsi kokioj burbulinėj vonioj sušilę ir atsipalaidavę vienos salos sekliam pakrantės vandeny, iš tikrųjų užmetame meškeres. Pagaliau! Bandome laimę septyniese. Na, dabar jau turėtų viskas būti gerai. Ir, kaip jums atrodo, kam sekasi? Vietiniam berniukui, visąlaik tylutėliai sėdėjusiam, ir porai mūsiškių – kaip tik tiems, kas mažiausiai erzinosi dėl visų nesklandumų, ir kaip tik tiems, kam ne taip jau baisiai tų žuvų ir norėjosi… Entuziastingiausi žvejybos plano iniciatoriai tąkart liko be laimikio, nors jiems jis labiausiai rūpėjo. O šiaip tai pagautos žuvys buvo tikrai įspūdingos – gražios ir ryškiaspalvės tarsi akvariumo žuvytės, tik gerokai didesnės.

Ilgai to egzotiško laimikio nepamiršiu, kaip ir pamokos, kad likimas apdovanoja ne visad tuos, kas įnirtingiausiai siekia tikslo. O įdomiausia visa tai prisimenant dabar man atrodo tai, kad tie, kas labiausiai norėjo realizuoti planą „žvejyba jūroje – visi po didelę žuvį“, buvo kaip tik puikūs verslininkai ir vadovai, mokantys numatyti, suplanuoti, ir tuos planus įgyvendinti. Jie buvo įpratę visada siekti numatyto rezultato ir jį būtinai pasiekti. Ir jiems sekėsi, o kai nesisekdavo, jie tiesiog įdėdavo daugiau pastangų, ir galiausiai vis tiek pasisekdavo.

Dauguma vadovų yra orientuoti į rezultatą, arba, kitaip sakant, jiems svarbiau yra pastatyti nei statyti, išauginti nei auginti ir pan.. Pamažu jie įpranta šia savo nuostata vadovautis ir kitose gyvenimo sferose, ne tik darbe, todėl ir atostogų metu stengiasi kuo daugiau pamatyti, išgirsti, aplankyti, o jei kalbėsime apie žuvis – tai pagauti. Dar geriau – kuo daugiau per tam tikrą laiko vienetą, nes intensyvumas – rezultato „draugas“. Net ir atostogaujant tikriems „rezultatininkams“ galioja šūkis: „nei minutės beprasmio laiko leidimo!“. O jei kas galvoja kitaip, rizikuoja likti mažų mažiausiai nesuprastas.

Aš ne prieš rezultatą. Tik noriu priminti, kad… na, lazda turi du galus. Tie, kas pernelyg stipriai akcentuojasi ties vienu, dažnai nė nepastebi kito, o tas irgi gali būti įdomus. Juk be rezultato dar yra ir procesas! Siekdami rezultato, galvojame apie tai, koks jis bus arba skaičiuojame, kokį jau turime sukaupę, t.y. žiūrime arba pirmyn, arba atgal. O koncentruodamiesi ties procesu, esame „čia ir dabar“ – tai kaip tik tai, apie ką dabar labai madinga kalbėti. Ir, ko gero, ne be reikalo, nes išmokę derinti abu šiuos dalykus, drauge išmokstame dirbti ir ilstis, bėgti ir sustoti, galų gale – jaudintis ir nurimti. Gal tai ir yra kelias harmonijos link? Na, o jei atostogos skirtos kaip tik poilsiui bei pusiausvyrai atgauti, tai gal tai ir galėtų būti pats tinkamiausias laikas pamėginti apsieiti be rezultatų? Juk, galiausiai, ar tikrai taip jau svarbu, kiek kilometrų bus nuvažiuota ir kiek objektų apžiūrėta? Gal kartais verčiau tiesiog atsipalaiduoti ir pajusti to krašto, kuriuo keliaujate, dvasią? Įspūdžių skaičius tuomet gali būti ir mažesnis, bet – keista ta kelionių matematika – jų tikrai bus daugiau J

Taip intensyviai agituoju už atostogas „ne dėl rezultato“ tik todėl, kad šis straipsnis yra skirtas vadovams. Iš tiesų tai, kaip ir kitose gyvenimo sferose, be harmoningos abiejų šių dalykų (rezultato ir proceso) dermės – nieko gero. Juk ne veltui yra toks posakis: jei vizijos be veiksmo – tai (tik) fantazijos, tai veiksmas neturint vizijos – kažkas panašaus į košmarą. („Vision without action is like a daydream; action without vision is like nightmare.“) Truputį perfrazuojant – atostogos vien pasinėrus į procesą ir nežiūrint toliau nei tik „čia ir dabar“, gali virsti tikru košmaru, kurį, beje, irgi ilgai prisiminsite… Na, jei niekas kitas nepasirūpins kelionių bilietais, nakvyne, draudimu ir pan.. Daug kuo tikrai gali pasirūpinti kiti, tarkim, kelionių agentūros darbuotojai, bet yra dalykų, kuriuos galite nusimatyti ir susiplanuoti tik patys. Ir tai – ne vien sąrašas daiktų, kurių jums gali prireikti. Kur kas svarbiau už asmeninį bagažą yra pati atostogų vizija, kitaip sakant, žinojimas, kokių atostogų norite ir ko iš jų norite. Nes, anot išmintingojo katino iš „Alisa stebuklų šalyje“ – jei nežinai, ko nori, tai koks skirtumas, ką gausi.

Kad būtų paprasčiau, galite tiesiog užduoti sau tris klausimus apie artėjančias atostogas:

KUR? SU KUO? ir KOKIU RITMU?

KUR

Tik neklauskite savęs, kur norėtumėte nukeliauti… Nes, jei jau kalbame apie atostogas, tai ir kalbame apie… atostogas. O atostogos – tai nebūtinai kelionės.

Taigi – vieta, kur jūs norite pabūti. Ne, jums tiesiog reikia ten!

1. Įsivaizduokite ją. Kokia ji? Kas svarbiausia tame paveiksle? Šiluma? Saulė? Žaluma? Ar šurmulys ir judėjimas? O gal rafinuota ir išpuoselėta aplinka? Knygos, skanus maistas ar komfortas? Tai gali būti saulėtas pajūris, snieguoti kalnai, judrus didmiestis, smėlio dykuma ar kaimo sadyba. Leiskite sau galvoti ir įsivaizduoti pačiam. Užmirškite, kur leido atostogas kolegos ir ką jums patarė draugai, užmirškite net viliojančius paskutinės minutės pasiūlymus ir spalvingas reklamas. Tai taip pat gali būti jūsų sodas ar namai. Ar dar kažkokia kita vieta. Galiausiai tai gali būti tiesiog jauki sofa, automobilio salonas ar laivo denis. Žmonės nėra vienodi, ir jiems reikia skirtingų dalykų. Lygiai kaip ir jums kitais metais gal reikės visai ko kita.

2. Po to pagalvokite konkrečiau – kur iš tikrųjų ta vieta gali būti, kur ji yra. Pasitikrinkite -paskaitykite apie tai, susiraskite nuotraukų ar atsiliepimų. Jei tai yra čia pat – nueikite ten. Atsisėskite, palieskite. Ar vis dar tai atrodo kaip tik tai, ko jums labiausiai reikia?

3. Jei taip, pamatykite save toje aplinkoje. Tarsi nuotraukoje… Ar atrodote laimingas?

Pagalvokite, kiek laiko čia būsite. Ir – kas jumyse pasikeis, ką jums duos ši aplinka. Ar jums būtent šito kaip tik dabar ir trūksta?

4. Galiausiai įvertinkite savo realias galimybes toje įsivaizduotoje vietoje praleisti atostogas. Neretai sakome: „kaip norėčiau…, bet juk tai neįmanoma!“. Jei į galvą atėjo būtent tokia mintis, įvardinkite, kas galėtų būti kliūtis. Ar tikrai tai yra reali kliūtis? (Šitą klausimą verta užduoti sau mažiausiai tris kartus, jei dar turite laiko –ir kitą dieną) Pagalvokite, kur kitur galėtumėte gauti tai, ką – esate tikras (juk jau turėjote apie tai pagalvoti) – suteiktų būtent ši vieta?

SU KUO

Kartai žmonės sako, kad atostogas jie leidžia vieni – turėdami galvoje, kad atostogauja be šeimos ar artimų draugų. Tačiau jei jie vistik turi kažkokią kompaniją, nesvarbu, ar tai bus atsitiktiniai bendrakeleiviai (nuo kurių neįmanoma pabėgti, nes, pvz., keliaujama vienu autobusu), ar pomėgių klubo bendraminčiai, šiaip ar taip, tai – atostogų kompanija.

1. Pagalvokite, ką jūs norėtumėt matyti kartu? Su kuo mielai dalintumėtės visais atostogų laikotarpio džiaugsmais ir rūpesčiais (ir savo, ir jų, žinoma, taip pat)?

2. Kodėl jūs juos norite turėti šalia? Dėl bendrų pomėgių? Todėl, kas su jais smagu? O gal – iš įpročio?

3. Ar tiems žmonėms ta aplinka, kurią pasirinkote, taip pat reikalinga? Ar juos gerai pažįstate? O gal tai nėra svarbu? Arba – gal kaip tik norite juos pažinti įviliodamas į savo aplinką? Ar jiems patiks būti čia? Ar jie norės būti su jumis? Kodėl turėtų? Pasistenkite įsivaizduoti tuos žmones toje vietoje, greta savęs. Kaip jie atrodo? Ar jiems čia gerai?

4. Jei pasirinkti žmonės niekaip “nesižiūri” jūsų pasirinktoje vietoje, pagalvokite, kodėl. Ką būtumėte linkęs verčiau keisti – vietą ar kompaniją?

KOKIU RITMU

O dabar “fotografiją” paverskite “filmuku”. Tegu vyksta įsivaizduojamas veiksmas: rytas, diena, vakaras… Juk ne vien nuo aplinkos priklausys jūsų būsena ir pasitenkinimas, bet ir nuo to, ką (ir kaip) veiksite.

1. Pagalvokite, kas jums bus svarbiausia: miegas, neskubėjimas, o gal – greitis ir kvapą gniaužiantys užsiėmimai? Svarbu ne tik tai, ką ketinate veikti, kuo užsiimti, bet ir pats veiksmo tempas, dienotvarkės griežtumas. Taip pat – ir kas ją sudarys: ar jūs pats, ar kažkas kitas turėtų užimti iniciatoriaus bei organizatoreiaus rolę.

2. Ką tuo metu veiks tie, su kuo norėtumėt būti kartu? Ar jiems tai patiks? Kaip jūs tai suderinsite? Kas prie ko taikysis? Galų gale – ką jie apie tai galvoja jau dabar?

3. Ar jūsų nusimatytas pageidaujamas atostogų ritmas derės su pasirinkta vieta? Tarkim, jei ketinate leistis į kelionių agentūros organizuojamą kelionę autobusu, ir tuo pat metu svajojate apie ilgą miegą rytais, gali būti neįmanoma tai suderinti…

4. Ir galiausiai pagalvokite apie tai, kas jums šįkart yra svarbiausia: kur būsite, su kuo ar – ką veiksite.

Dar keletas patarimų:

*Jei norite kažką turėti garantuotai (pvz., bilietus, nakvynę ir pan.), šiuos dalykus susiplanuokite, o esant galimybei ir įsigykite ar užsisakykite verčiau iki atostogų nei joms jau prasidėjus. Ypač jei atostogos jums siejasi pirmiausiai su atsipalaidavimu, ramybe ir poilsiu.

*Leiskite planuoti kitiems – taip išmoksite pasitikėti ir šį tą deleguoti (kas, beja, vadovams neretai būna problema). Pasidalinkite, kas bus atsakingas už kurį laikotarpį (po dieną, kelias ar po jos dalį). Ne taip jau blogai kartais atiduoti vadžias į kitas rankas. Kartu juk pereis ir atsakomybė, taigi, galėsite iš tikrųjų visiškai nieko negalvoti. Na, nebent jus persekioja baimė, kad be jūsų niekas nieko dorai nepadarys… Bet čia jau kita problema.

*Jei planuodami paliksite „laisvus“ tarpus, atsiras vietos ir improvizacija. O ji juk (čia jau kiekvienam pagal save) – kam nesąmonė, o kam – smagūs nuotykiai… Laisvas laikas nebūtinai bus skirtas nieko neveikimui, tiesiog tuo metu imsitės to, kas tik jums ar jūsų kompanijai tuomet šaus į galvą. Arba – ką pasiūlys aplinkybės.

*Jei kažkas nevyksta taip, kaip buvote numatę, niekados nepamirškite, kad likimas, na, bent jau per atostogas, visada jums yra palankus, kitaip tiesiog nebūna, ir jis jums tokiu būdu atsargiai ir subtiliai duoda pamokas. Laikas, kai nereikia dirbti – tai juk laikas, kai galite mokytis. Kitaip, netradiciškai, bet – garantuotai.

Pačiolis. Vadovo pasaulis