Sėdžiu prie kompiuterio. Tai yra – esu užsiėmusi. Ir visai nesvarbu, kuo. Svarbiausia, kad man tai – veiksmas, kuriame dabar esu paskendusi. Viskas einasi kuo puikiausiai. Bet kūrybišką tylą nutraukia tokie pažįstami garsai – trekšteli durų užraktas ir „maximinių“ pirkinių maišelių šlamesys nučiužena virtuvės link. Instinktyviai, tarsi norėdama apsaugoti savo teritoją, pasispiriu koja ir su visa ratukine kėde pasiekiu savo kambario duris ir tylutėliai uždarau jas. Dar kelios minutės… Bandau nepamesti minčių siūlo. O iš virtuvės tuo tarpu atsklinda džiugus: „Žiūrėk, kiek braškių! Salotos, svogūnai… o čia dar šis tas iš parduotuvės į šaldytuvą… visa tai gal reikėtų… Kur tu?! Reikia tavo pagalbos!“. Aš labai mėgstu braškes. Bet… dabar? Akimirką viduje dar vyksta derybos. Pirmas balselis įtikinamai dėsto: „kompiuteris gali palaukti, šitas užsiėmimas – taip pat, o valgomos gėrybės tokiame karštyje – nelabai, tad gal vertėtų tai, ką darau, atidėti valandžiukei“. Antras balselis tuo tarpu atsargiai primena, kad aš dabar esu tiesiog labai užsiėmusi, ir kad kiekvienas gali pabaigti ką pradėjęs. Pats. Pirmasis balselis tuomet bando net papirkinėti: „… tuomet, kai jau ten viskas bus savo vietose… ir kai pati sau čia prie kompiuterio kvepiantį tom braškėm desertą atsinešiu… tuomet mes ir baigsim…“. Tačiau tas antrasis balsas net man pačiai netikėtai užsiožiuoja ir tiek: „ne-a, šįkart ne, jei viską galima atidėti, tai ir braškes taip pat. Palauks!“. „Dabar esu užsiėmus“, – šūkteliu pro uždarytas duris, – „Po to. Vakare.“ Kurį laiką jaučiuos lyg būčiau „negera mergaitė“. Bet tai trunka vos keletą sekundžių, po kurių kuo ramiausiai veikiu toliau ką veikusi… Kai po poros valandų prisimenu braškes ir dirsteliu į laikrodį, susivokiu, kad atėjo vakaras. Taigi, išties laikas padaryti, ką pažadėjau… Keliauju virtuvėn. Ir – spėkit – ką randu? Viskas savo vietose (nesvarbu, kad ne tose, kur aš būčiau padėjusi), uogos nuplautos, dar drėgnos (nesvarbu, kad gerokai drėgnos ir grindys), net lapeliai nuskabyti, visos dailiai į didelius ir mažus dubenėlius sudėliotos (na, aš būčiau į kitus sudėjusi, bet tiek jau to)… Pasiimu ne patį mažiausiąjį braškių indą, įsitaisau patogiai prieš vakaro saulytę ir besmaguriaudama mąstau – apie tinginystę, geras/negeras mergaites ir … delegavimą. Yra toks terminas, dažniausiai vadybos ir vadovavimo psichologijos vadovėliuose naudojamas. „Tinginystė klesti,“ – tariu sau, ir bandau ieškoti paramos liaudies išminty. „Neskubėk, ir …“, – kokia ten patarlė yra? „Neskubėk, ir kas nors už tave padarys“, – užbaigiu savaip ir einu pasidalinti su namiškiais šiuo atradimu. Jie išklauso ir šypsosi. Įdomiausia, kad mes visi savimi patenkinti!

Apie delegavimą prisiminiau ne be reikalo. Juk ne vien įstaigų ir įmonių vadovai turi daug ką nuveikti, bet susiduria su amžina laiko stokos problema. „Norėčiau, bet neturiu tam laiko“, „Oi, nieko nespėju…“, – tuo skundžiasi ir jaunos mamos, ir solidaus amžiaus namų šeimininkės. Deleguoti – tai reiškia atiduoti, perduoti darbą kitiems. Rekomenduojama – ne tik drauge su daline atsakomybe už atlikimo kokybę, bet ir su minimaliai reguliuojama teise pasirinkti, kaip tai geriau padaryti. Deja, dauguma vadovų iš anksto mano, kad niekas nieko nenorės daryti kol nepriversi arba padarys blogai, o greičiausiai – bus ir tai, ir tai. Šitaip manydami jie stengiasi kiek tik įmanoma viską atlikti patys arba kuo griežčiausiai reguliuoti ir kontroliuoti. Įdomiausia yra, kad darbuotojų ketinimai paprastai būna toli gražu ne tokie jau blogi – jie vertina suteikiamą atsakomybę ir tiki, kad jų žinios, patirtis ir entuziazmas leistų jiems kuo puikiausiai atlikti užduotis, jei tik … kontrolė nevirstų kabinėjimusi, o kūrybiškumo neslopintų „daryk, kaip sakiau“ strategija.

Argi sunku atiduoti darbą kitam? Juk ne pyragą… Iš pirmo žvilgsnio tai – labai elementaru. Bet – esu tikra – ir geros mamos, ir rūpestingos namų šeimininkės, ir reiklūs vadovai žino, kad viskas toli gražu ne taip jau paprasta… O tai, kas mums dažniausiai pakiša koją, yra noras, kad viskas būtų atlikta tobulai ir įsitikinimas, kad tai aš iš visų čia esančių geriausiai žinau, kaip viskas turėtų būti padaryta. Iš paskos eina ir šių dalykų „draugai“: baimė, kad sugadins ir nerimas, kad pridarys papildomų rūpesčių. Būna, atsiranda ir slaptas kirminukas „O ką, jei tai kaip tik visiems labiau patiks? Kaip aš atrodysiu tada?“. Štai todėl delegavimas yra sunkoka užduotis pačiam deleguotojui.

Kodėl mano tvarka yra pati geriausia? Ne, tai ne tas klausimas, į kurį vertėtų ieškoti atsakymo. Juk mes visi puikiai žinome, jog nėra svarbu, ar ji geriausia, ar ne, svarbu, jog ji yra tiesiog mano – mano valdoma, mano kontroliuojama. O kadangi veiksmas vyksta mano teritorijoje (įmonėje, skyriuje, virtuvėje…), aš ir noriu laikyti vadžias savo rankose. Šitas aplinkos kontrolės jausmas dažnai mums yra toks svarbus, kad mes aukojame vardan jo daugybę laiko, apleidžiame kitus mums įdomius dalykus ir netgi imame menkinti aplink esančius žmones, jų galimybes, o drauge – ir santykus su jais. Lengviausias būdas kontroliuoti ir valdyti situaciją – tai viską pasidaryti pačiam! Ir mes instinktyviai nueiname tuo lengviausiu keliu. Gera būti savarankišku, kai viską gali pasidaryti pats. Bet, kaip ir visad – lazda turi du galus…

Negana to, dažnai dar juk norime padaryti tai ne tik patys, bet ir tobulai. Atsakingai žiūrime juk į kiekvieną reikalą… O tobulai – tai reiškia įdedant maksimum kiek tik gali būti panaudota laiko, energijos, dėmesio ir širdies. „Ką darai, daryk gerai!“ Bet, jūsų žiniai, ir šita lazda turi du galus…[F1]

Garsus britų vaikų psichoanalitikas Donnaldas W.Winnicottas yra pasiūlęs terminą „pakankamai gera mama“. Knygos „Vaikai, šeima ir išorinis pasaulis“ autorius teigia, kad moteriai visai nebūtina ir net nepatartina stengtis tapti idealia mama. Užtenka būti pakankamai gera. Nes vaikui svarbiausia (ir sveikiausia), kad jis jaustųsi mylimas ir reikalingas, o ne dievinamas. O juk galėtume šiuo „pakankamai geru“ patarimu pasinaudoti ir kitais atvejais. Tiesiog paklauskime savęs dažniau: „ar tai būtina?“, „kas nutiks, jei to nepadarysiu?“, „ką aš galėčiau veikti, jei to nedaryčiau taip ilgai?“… Ar vis dar norite daryti pats ir daryti tobulai tai, kas visai nėra būtina?

Beje, tai nereiškia kitus apkrauti darbais. Tai reiškia leisti jiems pasijusti naudingais. Ne tik jie be jūsų negali. Ir jūs be jų – taip pat. O gal norėtumėte, kad būtų atvirkščiai? Norėtumėte, kad jie be jūsų negalėtų, o jūs be jų – laisvai? Na, tokiu atveju jūsų jau niekas neišgelbės… Psichologai čia kalbėtų apie paslėptą menkavertiškumo jausmą, kompensacijos mechanizmus ir panašius dalykus, o kitaip sakant tai yra paprasčiausai puikybė. Ir žinot, kodėl pastarasis variantas man geriau viską paaiškina ir labiau patinka? Todėl, kad pirmuoju atveju tas darbais apsivertęs nelaimėlis, negalintis nei deleguoti, nei daryti netobulai savo daugybės smulkių kasdienių darbelių, ir toliau lieka pervargusiu ir jei ne pagarbos, tai bent paguodos reikalingu ir vertu žmogučiu. Tačiau jei tai išties tik puikybė, nelaimėlio nebėr ko gailėtis. Ir jei tas supratimas ateina, tada labai aiškiai pajunti, kad nelabai jau pasitarnauji visiems aplinkui taip besielgdamas, greičiau – atvirkščiai…

Taip bemąstant braškės dubenėlyje pamažu ir baigėsi. Ir kaip tik tuomet – na, atsitiktinai juks niekas nevyksta, ar ne?- paskambino vienas pažįstamas. Jam labai rūpėjo pasipasakoti, kad jo vadovas (o kiek pamenu, jis savo bosą visuomet vadino „pasikėlusia tobulybe“, tik viena viską teisingai temokančia) galiausiai pasitikėjo juo ir leido ilgai lauktą projektą vykdyti savarankiškai. „Ir kaip?, – klausiu jo. „Dabar žinau, kaip jautiesi, kai sparnai išauga“, – džiūgauja jis. „Tai dirbsi, – sakau, – o bosas – ką?“ „Mūsų Tobulybė… susiprato, kad nėra jau toks tobulas, – juokiasi mano draugas, – Sakė, jam reikia pasimokyt, į kursus išvažiuoja. Ir pailsės kartu. Nėr jis jau toks blogas, tiek dirbant kiekvienam stogas pavažiuotų. Na, žodžiu, ir jam, ir mums, liekantiems, tai – į sveikatą…“

Gerai, kai susipranti, kad nesi tobulas. Savo kolegų, draugų ir šeimynos džiaugsmui. Minutėlę pagalvoju apie save – na, juk tikrai nesu! Nebūk ir tu.

Aš ir PSICHOLOGIJA, 2010 rugpjūtis/rugsėjis