Seniai seniai gyveno vienam kaime senis. Kartą, beeidamas iš savo laukų po darbo namo jis pamatė pakelės krūmokšniuose įstrigusį ir vijokliuose įsipainiojusį gražų nediduką paukštį. Senis kaip tik apie vakarienę svajojo, tad kaip mat sumetė, jog tai galėtų būti puikus kepsnys. Išpainiojo paukštį, pasikišo po ranka, ir nešasi namo. Tik staiga girdi – paukštis žmogaus balsu prašneko.

„Paleisk mane, seni, – ėmė prašyti jis, – aš esu mažas, menka tau vakarienė iš manęs bus, geriau aš tau tris vertingus patarimus duosiu“.

Pagalvojo pagalvojo senis, ir nusprendė, kad protingi patarimai būtų gerai, o jei paukštis kalbėt moka, tai neprastas, matyt, yra, tad sutiko. „Gerai, klok“, – tarė jis, ir paleido paukštį.

„Pirmas patarimas: niekada netikėk aklai, koks autoritetas tau ką besakytų – visada galvok ir savo galva. Ar geras patarimas, seni?“

„Na, gal ir geras, bet tai nieko ypatinga, aš irgi taip savo vaikams sakau.“

„Gerai… Antras patarimas: visada žinok savo galimybių ribas, ir įvertink jas prieš ką bedarydamas. Ar geras šitas patarimas, seni?“

„Geras, geras…, – senis jau nuliūdo, kad nieko ypatinga neišgirdo.

„O trečias patarimas: jei ką gero kam padarei – niekada nesigailėk to“. Pasakė paukštis taip, ir nuskrido. Užlėkė jis ant šakos aukštai, ir ten saugiai tupėdamas ėmė juoktis iš senio: – „Kvaily tu kvaily, paleidai mane, o galėjai ir vakarienę turėt, ir dar turtingiausiu apylinkėj tapti… Aš gi savo skilvyje nešioju dideliausią brangakmenį… Kvaily tu kvaily…“

Persmelkė senį baisus netekimo jausmas. Jis ir taip jau buvo bepradedąs graužtis, kad už seniai žinomus patarimus paukštį paleido… Įširdo jis ant savęs ir ant paukščio, ir ėmė iš to piktumo paukštelį vytis, į medį aukštyn lipti, grasindamas pagauti jį ir sprandą nusukti. Bet paukštis tik plast – vis aukščiau, vis aukščiau… , ten, kur šakelės visai jau plonytės… Senis – iš paskos…

Triokšt! Neišlaikė šaka sunkaus senio, ir nukrito jis žemyn. Guli ant žemės, dejuoja, vos kvapą atgauti gali. Čia paukštis nusileido prie pat senio ausies ir sako jam: „Atsimeni, pirmas patarimas koks buvo? Netikėk, jei kas ką sako, pagalvok pats. Na, kaip gi aš galėčiau turėt didelį brangakmenį skilvyje – aš gi toks mažas! Ir neskraido paukščiai su sunkias akmenim savo viduje, sparneliai nepakeltų… O antras patarimas – atsimeni? Įvertink savo galimybių ribas. O tu? Sunkus gi esi, bet lipai į viršūnę, kur tik mažas paukštelis tegali išsilaikyti. Trečias patarimas… Sakiau, niekada nesigailėk, jei kam ką gero padarei. Man gyvybę dovanojai, gera padarei. Ačiū tau už tai. Bet netrukus pasigailėjai… dėl netikros naudos… Ir dar sakei – žinomi tau tie patarimai, nieko ypatinga. Juk svarbu ne žinoti, svarbu jais naudotis – tik tada jie atneša naudą ir ypatingais pavirsta.“

Prieš keletą dienų sugrįžo nežinia kur visą vasarą bastęsi kėkštai. Dabar jie vėl malasi vos ne tiesiai prieš nosį visur aplinkui – kad tik būtų pastebėti. Ot pamaivos… Juk žino, matyt, kokie gražūs tie jų ryškiai mėlyni sparnai – nėra ko nė lyginti nei su varnom, nei su žvirbliais, kurių čia pilni kiemai. Smagu juos stebėti. Bet ne ką mažiau smagu stebėti ir juos stebinčius :). Įdomiausia, kad žmonės, žiūrėdami į juos, ima šypsotis ir kuo aiškiausiai gėrisi jais taip, kad net patys gražūs pasidaro – lyg būtų veidrodžiai, atspindintys tą turkio mėlynumo ir raudonai rusvos spalvos margumą. „Mama! Spalvotas paukštis!“ –  maža mergaitė didelėm didelėm akim rodo mamai kėkštą, nutūpusį tiesiai prie jų, – „Kaip gražu…“  „Man irgi gražu“, – sako mama ir išskleidžia didelį tokio pat mėlynumo skėtį, – „žiūrėk, kokį nusipirkau, patinka?“   „Patinka. Ar tai tie paukščiai atnešė mėlyną madą?“

Man irgi patinka. Spalvoti paukščiai. Ir visa kita. Ypač rudenį.