Prieš keletą dienų sugrįžo nežinia kur visą vasarą bastęsi kėkštai. Dabar jie vėl malasi vos ne tiesiai prieš nosį visur aplinkui – kad tik būtų pastebėti. Ot pamaivos… Juk žino, matyt, kokie gražūs tie jų ryškiai mėlyni sparnai – nėra ko nė lyginti nei su varnom, nei su žvirbliais, kurių čia pilni kiemai. Smagu juos stebėti. Bet ne ką mažiau smagu stebėti ir juos stebinčius :). Įdomiausia, kad žmonės, žiūrėdami į juos, ima šypsotis ir kuo aiškiausiai gėrisi jais taip, kad net patys gražūs pasidaro – lyg būtų veidrodžiai, atspindintys tą turkio mėlynumo ir raudonai rusvos spalvos margumą. „Mama! Spalvotas paukštis!“ –  maža mergaitė didelėm didelėm akim rodo mamai kėkštą, nutūpusį tiesiai prie jų, – „Kaip gražu…“  „Man irgi gražu“, – sako mama ir išskleidžia didelį tokio pat mėlynumo skėtį, – „žiūrėk, kokį nusipirkau, patinka?“   „Patinka. Ar tai tie paukščiai atnešė mėlyną madą?“

Man irgi patinka. Spalvoti paukščiai. Ir visa kita. Ypač rudenį.