Paieškokime racionalaus sprendimo – sakome kolegai, kai norime išspręsti problemą.

Kuris būdas racionalesnis? –  svarstome rinkdamiesi vieną, mums tinkamiausią būdą iš kelių galimų variantų, pvz. kaip skaičiuoti projekto sąnaudas.

Racionaliau organizuojant skyriaus darbą būtų galima sutaupyti laiko, ir nebereikėtų samdyti dar vieno darbuotojo – siūlome savo sprendimą ir jį paremiame stebuklingu „racionaliau“. Nes „racionalu“ – tai yra „gerai“: labiau apskaičiuota, patikrinta, apgalvota ir  logiškai pagrįsta.

Būdami organizuotais, objektyviais, atsakingais darbuotojais – vadybininkais, finansininkais, vadovais… , pamažu įprantame labiausiai pasikliauti tuo, ką galima įrodyti. Geriausiai – jei „juodu ant balto“, raštu išdėstyta. Ilgainiui tai tampa įpročiu – viską pagrįsti loginiais argumentais, paskaičiavimais ir išvadomis.

Toks mąstymo būdas dažnai automatiškai perkeliamas ir į gyvenimiškas situacijas – racionalių sprendimo būdų ieškome visur. Pavyzdžiui, jau kurį laiką nesusišneku su kolega. Jo elgesys, manieros, posakiai mane erzina. Kartais tiesiog siutina. Pradedu galvoti, kodėl. Ką jis padarė man negero? Na, nieko. Gal ką jis pasakė? Na, gal kažką, bet nieko rimtai, dėl tokių smulkmenų suaugę nesipyksta. Anksčiau nebūčiau kreipęs dėmesio. Taigi, jokių priežasčių man pykti nėra. Tikriausiai kaltas mano pervargimas. Na, taip, žinoma, juk taip blogai miegu! Skaičiau, kad žmonės blogai miega, kai trūksta kažkokių mineralų. Šiandien pat reiks užsukti vaistinę. Ir daugiau – jokių blogų nuotaikų!

Šitaip racionalizavimas tampa problemos supaprastinimu, o ne geriausio sprendimo radimu. Dar daugiau – racionalizavimas leidžia nuslėpti nuo savęs tikrąsias savo poelgių priežastis, ir netgi įrodyti, kad jų nėra – neverta ir ieškoti.

Tikriausiai prisimenate garsiąją Krylovo pasakėčią apie lapę ir vynuoges – kaip įsliūkino lapė alkana į vynuogyną, pamatė svyrančias raudonas vynuogių kekes, ir net seilės ėmė jai varvėti…Taip traukė akį sultingos uogos. Tiktai bėda, kad jos taip aukštai: kaip lapė besuko ratu aplink, seiles varvindama, akim žibindama, nieko gudraus, kaip pasiekti vynuoges, nesugalvojo. Galiausiai sliūkindama šalin tokias su apmaudu mintis ji galvoje rezgė: „Na, kas  ten jas kramtys…juk jos dar žalios…kaip mat atšipinsi dantis…“

Žodžiai „jos dar žalios“ skamba visai kitaip nei būtų skambėjęs prisipažinimas „aš esu maža ir nemoku nei šokinėti, nei medžiais laipioti“. Racionalizavimas – „teisingas“ logiškas paaiškinimas, leido save ir toliau gerai vertinti, tai yra padėjo išlaikyti savojo „aš“ pusiausvyrą, tačiau iškraipė realybės suvokimą. Jei esame linkę racionalizuoti, sudalyvavę konkurse, ir nepatekę „finalą“, sakysime, kad vertintojai buvo neobjektyvūs, aišku, jie iš anksto žinojo, kas turi praeiti atranką; kad konkurentai elgėsi nesąžiningai; kad jus nuo pat ryto sunervino kaimynai ar vaikai ir pan. …

Toks iškreiptas realybės suvokimas vargu ar yra geriausias problemos sprendimo būdas. Greičiau tai net ne problemos sprendimas, o jos „nematymas“. Kitą kartą lapė vėl neparagaus vynuogių, mes vėl nelaimėsime konkurso, o kažkodėl erzinantis kolega nepasidarys man draugiškesnis. Jei noriu išspręsti uždavinį, turiu pirmiausiai jį perskaityti. Jei noriu išsiaiškinti bendravimo (ar požiūrio į save, savo darbą ir pan.) problemą, pirmiausiai turiu ją pamatyti ir pripažinti, kad ji yra. Lapė būtų galėjusi pasakyti: „man apmaudu, kad negalėjau pasiekti vynuogių“. Sekantis žingsnelis būtų rasti atsakymą į klausimą: „o ko aš iš tiesų noriu, ir ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip?“. Jei galiu – numatau savo veiksmų planą, ir jo laikausi. Jei nusprendžiu, kad šioje situacijoje nieko negaliu padaryti – o tai irgi sprendimas – pripažįstu problemą, pripažįstu, kad nieko negaliu padaryti, ir leidžiu sau likti tokioje būsenoje. Tai yra mokėjimas pralaimėti. Taigi, lapė būtų galėjusi pasakyti: „man apmaudu, kad negalėjau pasiekti vynuogių; noriu išmokti laipioti medžiais, todėl jau ryt eisiu pas voverę ir susitarsiu dėl pamokų“ arba  „man apmaudu, kad negalėjau pasiekti vynuogių; bet aš esu lapė, o lapės nelaipioje medžiais ir nešokinėja, vynuogių paragausiu, jei rasiu nukritusių, reikia tik nepražiopsoti, o dabar man, lapei, laikas medžioti, daryti tai, ką aš moku“.

Taigi, nusiteikimas, esą ateidami į darbą, apie emocijas turime nebegalvoti, jas palikti „kažkur namie“ ar tiesiog ignoruoti, neretai mums ne pagelbsti, o – atvirkščiai – padaro meškos paslaugą.

O čia užrašykite, ką galėtumėt pasakyti, jei dalyvavote konkurse, ir nepatekote į „finalininkų“ penketuką:

Kaip aš jaučiuosi?

Ko aš noriu?

Ar galiu ką nors padaryti dėl to? Ką? Kada ir kaip?

…ir jei Jūs nuolat susierzinate vos pamatęs kolegą:

Kaip aš jaučiuosi?

Ko aš noriu?

Ar galiu ką nors padaryti dėl to? Ką? Kada ir kaip?

…ir…čia  atsarginis laukelis rytdienos problemai:

Kaip aš jaučiuosi?

Ko aš noriu?

Ar galiu ką nors padaryti dėl to? Ką? Kada ir kaip?