Vieną dieną, kai jau visame mieste įsivyravo ruošimosi Kalėdoms nuotaikos, vaikštinėjau po parką ir ieškojau dailių kankorėžių. Žiūrėjau, žinoma, sau po kojomis – ten, kur tikėjausi rasti jų nukritusių. Bet staiga mano žvilgsnį patraukė keista nedidukė ryškiai mėlyna figūrėlė, pėdinanti nuo vieno medžio prie kito, nuo vieno prie kito… „Nieko sau, – pamaniau, – lyg ir varna, bet ko tokia mėlyna…“

„Aš ne vaaarna, oVarrrnas, – lyg supratęs, ką galvoju, paaiškino paukštis, – o mėlynas todėl, kad mano prosenelis buvo psichologas-konsultantas mėlyno kraujo varnų dvare. Va, žiūrėk, paveldėjau šį tą iš jo daiktų.“

Taip taręs paukštis išsitraukė iš po sparno juodą skrybėliuką, akinius apvaliais stiklais ir raudonom kojelėm ir geltoną užrašų knygelę.

„Čia rašausi įdomius atvejus, – paaiškino jis, – nes paveldėjau ir įprotį stebėti, kas kaip gyvena. Kartais ir pakonsultuoju truputį“.

Mane kaip mat užvaldė profesinis smalsumas. Taip mes ėmėme šnekučiuotis.

„O tu ką čia veiki? – paklausė jis manęs.

„Na, ieškau kankorėžių, noriu ką nors gražaus padaryti ir namuose Kalėdų nuotaiką sukurti. Žinai, mes, žmonės, turime tokią šventę“, – paaiškinau jam.

„Žinau. Turite. Visokių švenčių prisižiūrėjau. Na, pro langus, ir šiaip… Nori – papasakosiu, ką mačiau kartą per Kalėdas? Ir ne tik mačiau – aš gi moku ir mintis skaityti, jei ką…“

…Taigi, jis papasakojo man, o aš dabar papasakosiu jums.

Tai štai. Vaizdelis buvo toks:

Mama žino, kad Kalėdos – tai didelė šventė. Todėl būtina švara ir tvarka namuose. Viskas turi būti nauja, balta, ką tik išskalbta, kvepėti muilu ir gaiva. Ji labai myli savo šeimą, todėl linki jai pačių gražiausių Kalėdų, ir stengiasi iš visų jėgų. Mama, žinoma, nori, kad ir kiti šeimos nariai taip pat lauktų Kalėdų ir joms ruoštųsi, todėl ji primygtinai reikalauja susitvarkyti savo kambarius, daiktus, lentynas, spintas ir stalčius. Tarsi koks generolas ji mosuoja šluostėmis į visas puses ir diriguoja paradui.

Tėtis irgi žino, kad Kalėdos – didelė šventė. Jis taip pat žino, kad per dideles šventes žmonės mėgsta pirkti daug dovanų ir šiaip leisti pinigus visokiems nebūtiniems dalykams. Ir jis dar gerai žino, kad po Kalėdų viskas būna kaip buvę. Todėl jis rūpinasi, kad nebūtų be reikalo išlaidaujama. Jis taip pat labai myli savo šeimą, todėl, jei tik galėtų, mielai apsaugotų ją nuo šio nesusipratimo, vadinamo šventiniu šurmuliu. Tėtis mano, kad visi turėtų jam pritarti ir su džiaugsmu prisidėti prie jo sumanytos „švęskime taupiai ir saikingai“ programos, juk ji protinga ir gerai apgalvota.

Broliukas, jaunesnysis šeimos vaikas, jau seniai žino, kas yra Kalėdos, ir kaip ten viskas būna. Žodžiu, esmė – dovanos. Didelės dovanos vaikams, ir mažesnės – visiems kitiems. Brolis jau seniai kuria sąrašus, ką jis norėtų rasti po eglute. Jis vertina tik tai, kas išlieka, ir kuo galima vėliau naudotis, todėl būtų linkęs atsisakyti dekoracijų, vaišių, ėjimo į svečius ir puošnių drabužių. Bet tik ne dovanų! Atvirkščiai, jų galėtų būti daugiau. Ir kiekvieną atostogų dieną. Na, žinoma, dar labai gerai yra atostogos – kad galima būtų ištisas dienas kiurksoti namie ir žaisti su naujais žaislais. Jei tik niekas neverstų eiti į svečius ar sėdėti prie stalo, kai atvažiuoja nematyti dėdės ir tetos.

Sesė taip pat turi savo nuomonę, ką derėtų veikti per Kalėdas. Nagi švęsti! O šventė – tai nesibaigiantis džiaugsmas, šėlimas ir linksmybės. Kur tik norite, tik ne namie. O jei jau namie, tai būtinai su tiek draugų, kiek tik telpa didžiajame kambaryje. Ji mano, kad visi normalūs žmonės švenčia linksmai. Net ir suaugusieji. Todėl, kaip kasmet, įtikinėja tėvus ir senelius išvažiuoti Kalėdų laisvadieniams į svečius pas tolimiausius giminaičius. Juk jie, vaikai, jau dideli, ir tikrai galėtų pabūti vieni. Arba galėtų pasikviesti juos pas save – parodytų miestą, kas vakarą vedžiotų po teatrus ir koncertus… Na, bent jau ji, sesė, tai tikrai nenusiteikusi tūnoti namuose, o jei jau Kalėdos – šeimos šventė, tai visa šeima ir turi leistis ieškoti linksmybių. Todėl sesė nepaleidžia iš rankų renginius pristatančių lankstinukų ir vis kaišioja juos po nosimis visai šeimynai.

Močiutė žino, kad ji geriausiai žino, kaip kas turi būti. Juk ji jau tiek metų ruošia Kalėdų valgius! Tradicijos- šventas dalykas. Kitos šventės gali keistis, bet Kalėdos – niekada. Ekskursijos ir diskotekos – ne, tai ne ta dvasia, tai derėtų palikti kitam laikui. O ruošiantis Kalėdoms ji norėtų išmokyti visą šeimą, kurią taip myli, tų senųjų pyragų, mišrainių ir vyniotinių receptų – kad tradicijos niekada nepaliktų namų. Aguonų pieną spausti, žinoma, dera tik namuose, ir tai – vyrų darbas. O spalvotus sausainukus, kabinamus ant eglutės, kepti reikia su vaikais… Dar reikia paruošti naminius grybus, kisielių ir dar… Aišku, šį tą galima sugalvoti ir naujoviškai. Na, nors kartą per metus namų virtuvė turi virsti tikra eksperimentavimo laboratorija, kurią po švenčių kas nors kaip nors sutvarkys…

Senelis irgi žino viską apie Kalėdas. Tiksliau – jis žino tikriausiai beveik visas istorijas apie tai, ką reiškia Kalėdos, kaip jos švenčiamos, kada tai prasidėjo, ir t.t…. Senelis mano, kad išsilavinusiems žmonėms tai būtina žinoti, todėl mielai dalijasi su visais savo žiniomis. Jis nesiliauja pasakoti, o kai pavargsta, ima klausinėti pats. Juk reikia patikrinti, kaip šeimyna įsidėmėjo, ir ar teisingai jie apie tai galvoja. Prasmingiausiai praleistas Kalėdų laikas būtų, žinoma, žiūrint informacinius filmus ta tema ir skaitant bei aptariant knygas. Apskritai, nereikia laukti nė Kalėdų, tą daryti jau pats laikas ir dabar! Ir tai juk – geriausias pasiruošimas joms. Šeimyna turėtų džiaugtis turėdama tokį senelį, kuris netingi suorganizuoti prasmingų teminių vakarų. O pasiruošti jiems kiekvienas galėtų!

Taip veiksmas vyko visą savaitę iki Kalėdų. O kai galiausiai visi susirinko prie eglutės šventinei vakarienei… jų veidabuvo štai tokie 🙁 🙁 🙁 🙁 🙁 🙁

Mama buvo pavargusi ir nelaiminga, nes nespėjo sutvarkyti virtuvės po močiutės eksperimentų su bruknėmis ir pieno putėsiais. Be to, ji pyko, kad vaikai labai atsainiai žiūrėjo į tvarkos reikalus savo kambariuose. O apie senelį su tėčiu jau nėra ką sakyti – jie ne tik pripėdavo visą kambarį nešdami eglutę, bet stumdami televizorių į geriau matomą vietą nutraukė girliandą, kuri taip gražiai derėjo prie užuolaidų.

Tėtis irgi buvo piktas, nes aplink matė tiek daug nereikalingų naujų daiktų… O dar ryt suplanuota išvyka į miestą…

Brolis buvo surūgęs. Nes negavo, ko norėjo. Pamanykit, dideliausia eglė – tai normalu, o naujausias lėktuvo modelis – per daug! Na, kur teisybė?

Sesė irgi nebuvo labai laiminga. Ir vėl sėdėjimas namuose. Ištisas tris dienas! Vienintelė pramoga – pasivaikščioti po miestą. Vidurdienį, lyg jie visi mažiukai būtų. Televizorius ir vaišės… Liūdesys, ir tiek.

Močiutė manė tiek daug nuveikusi, bet… jai taip sunkiai sekėsi prisiprašyti į pagalbą kuriant naujus patiekalus, kad ji jautėsi neįvertinta. Ir kodėl niekas nenori išmokti viso to, ką ji galėtų išmokyti?

Senelis piktinosi, jog jaunimas taip sumaterialėjęs, kad nebesugeba pažvelgti giliau ir pamatyti Kalėdų prasmės. O senais laikais…

Žodžiu, kai Varrrnas pažvelgė pro langą, jis pamatė kaip tik tai.

„Tuk tuk“, – tuomet pabeldė jis į stiklą. – „Ei, ar manot, kai tai ir yra Šventė? Jūs visi taip gerai žinojot, kaip turi būti, ir taip stengėtės padaryti, kad viskas būtų pagal jus, kad pamiršot, jog kiti gali turėti kitokių norų.“

„O tu kas toks?“ – pasiteiravo senelis, kuris turėjo viską žinoti, bet apie tokį varną nebuvo dar skaitęs.

„Kalėdinis Varrnas, – prisistatė šis, – turintis galių daryt stebuklus. Todėl aš jums padovanosiu dar vieną prieškalėdinę dieną, taip sakant, atsuksiu laiką atgal. Bandykit iš naujo, ir Šventinė nuotaika gal ateis pas jus“

Varnas savo pažadą išpildė. Laikas atsisuko atgal, ir šeimynai reikėjo laukti Kalėdų iš naujo. Bet dabar jau visi buvo „protingesni“.

Mama rūpinosi sužinoti, kas ko norėtų, ir kam ko reikia. Žinoma, ji nieko netvarkė ir nevalė, tiesiog numojo ranka. „Spėsiu vėliau“,- įtikinėjo save ji. Tėtis didvyriškai sutiko vaikščioti po parduotuves ir pats savo rankom tempė pirkinius dideliausiais krepšiais. Jis net susiėmė ir leido rinktis dovanas ir nesiūlė jų keisti. Brolis supratingai išbraukė iš savo pageidaujamų dovanų sąrašo naujausią lėktuvo modelį – atsiduso ir atidėjo tai geresniems laikams. Sesė… Na, ji palaidojo savo norus švęsti linksmai ir triukšmingai. „Būsiu kaip reikia, – murmėjo ji sau po nosim, – ateis Nauji Metai, va, tada… ir atsigriebsiu“. Močiutė neteko vilties išmokyti jaunimą gaminti tradicinius ir naujoviškus patiekalus. Ji net pasiūlė pirkti kūčiukus ir aguonų pieną prekybos centre. Jei jau jie taip nori… Senelis vietoj istorinių ir dokumentinių filmų parnešė namo keletą naujausių komedijų. „Tegu bus taip – žiūrėsim,“ – nusprendė jis.

Kai visi susėdo Kalėdų vakarienės, jie atrodė štai taip: 🙁 🙁 🙁 🙁 🙁 🙁

Na, jie nebuvo pikti. Bet jie buvo tikrai pavargę, ir tikrai nelaimingi. Brolis norėjo greičiau dingti į savo kambarį ir pažaisti su pernykšte Kalėdų dovana. Sesė laukė nesulaukė, kada galės pakilti nuo stalo ir paskambinti draugėms išlieti širdį. Mama mąstė, kad geriausia tai būtų pasinėrus į namų dizaino žurnalą – nors ten akis į grožį paganyti. Tėtis apskritai vengė galvoti, nes žinojo, kad tada ims pykti ant savęs paties. Močiutė nutilo ir paskendo savo vaikystės prisiminimuose. O senelis jau buvo bekyląs eiti prie savo kompiuterio, kai kaip tik tuo metu į langą vėl pabeldė Mėlynas Varrrnas.

„Karrr karrr, – karktelėjo jis, – kąąą, ar jau čia dabar šventinė nuotaiką, ką? Ėmėt rūpintis kitais, betgi kur savo norus padėjot? Pamiršot? Ne, nepamiršot, tik užkišot. Argi galima taip? Duodu jums dar vieną šansą.“

Ir jis vėl atsuko laiką atgal…

Šeimyna, išvarginta dviejų kartų taip nesėkmingai ieškant šventinės nuotaikos, daugiau nedėjo jokių pastangų padaryti ką itin įspūdinga. Niekas niekam nieko nenurodinėjo, neprašinėjo, ir net pageidavimų nesakė. Taip pat ir nesistengė įtikti. Kiekvienas užsiėmė savimi, ar kuo pats norėjo.

Mama tylutėliai tvarkėsi savo kambaryje ir svetainėje. Tėtis skaičiavo ir skaičiavo kažin ką. Močiutė pati viena išsiruošė į turgų, o po to okupavo virtuvę. Senelis visą pusdienį studijavo senuosius raštus. Brolis svajojo atsigulęs po eglute. Sesė pasipuošė ir išlėkė į miestą.

Bet pavakare visiems nusibodo būti vieniems, ir jie ėmė galvoti apie šventinę vakarienę. Mat visi jos pasiilgo. Brolis pirmas įsliūkino į virtuvę pas Močiutę, ir pasisiūlė padėti jai šį tą padaryti. Tėtis, gerai apskaičiavęs, kiek kas kainuos, pasikalbino Senelį į miestą ieškoti dovanų. Sesė grįžo nešina girliandomis, ir parodė jas mamai, o tuomet jos abi tylutėliai paskubomis ėmė puošti kambarį…

Kai visi susėdo vakarieniauti, buvo jau vėlu, ir Varrnas jau senokai laukė už lango. Bet niekas jo nepastebėjo. O jis ir nepabeldė.

„Nebuvo reikalo, – taip paaiškino man jis. – Šventė galiausiai atėjo pas juos – jie išsaugojo savo norus, o po to padėjo juos išpildyti kitiems. Jūs, psichologai, tai dabar vadinate asertyviu elgesiu. O man tai atrodo patikimas būdas sukurti džiaugsmą ir būti laimingais.“ Jie atrodė štai taip: 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂

AŠ ir PSICHOLOGIJA, 2010 gruodis