…Vyras – įmonės direktorius, žmona – tos pačios įmonės finansininkė. Pasitaiko? Taip, ir neretai. Jei valstybinėse organizacijose ir egzistuoja kažkokie apribojimai, tai privačiame versle – dirbkite, kaip tik jums patogu.
…Kitas derinukas: vyras – įmonės vadovas, žmona – personalo vadovė (vadybininkė). Irgi neretas atvejis. Kartais netgi skatinamas – kai kurios verslo organizacijos remia tokį „darbą poromis“. Sako, tuomet į kasmetinius viso tarptautinio tinklo susibūrimus vyrai (direktoriai) suvažiuoja su žmonomis (personalo specialistėmis), ir tai begalo naudinga savininkams: nereikia dviejų viešbučio numerių, vyrų/moterų santykis vakarėliuose automatiškai susibalansuoja, nebelieka ir amžino klausimo, ar leisti atsivežti antras puses… Patogu!
Tačiau juokai juokais, bet taip mąstančios organizacijos turi ir labai racionaliai “apskaičiuotų” argumentų: žmona-personalo vadovė leis sau pasakyti įmonės direktoriui daugiau ir atviriau nei svetimas žmogus, jie geriau supras vienas kitą, personalo vadovė tokiu atveju automatiškai taps lojali organizacijai (ir savininkams) ir parems bet kokį, nors ir labai nepopuliarų direktoriaus sprendimą (na, čia darykime prielaidą, kad pats direktorius yra lojalus savininkams J).
Dar dažniau vienoje įmonėje vyras ir žmona dirba tuomet, kai ta įmonė jiems ir priklauso. Logiška: jei yra šeimos verslas – negi dirbsi kitiems. Taip šeima pamažu susimaišo su verslu, o jei į veiklą įsijungia dar dėdės, tetos, vaikai ir anūkai… Tuomet tokia organizacijos “struktūra” pasidaro išties sudėtinga. Ne todėl, kad ji būtų bloga, o tiesiog todėl, kad ją perprasti svetimiems (o kartais net ir saviems) nėra lengva. Bendraujant su personalo specialistais, o taip pat ir kitais darbuotojais, dažnai tenka išgirsti, jog sunkiausia yra dirbti tose “šeimos įmonėse”, kur drauge dirba ir vyras, ir žmona. “Tegu ji ten dirba “ant popieriaus”, bet į darbą geriau tegu neateina”, – sako jie. Juk tuomet neišvengsi povandeninių srovių…
Jei būtų sunku tik darbuotojams, tai dar būtų “pusė bėdos”: pripras… Bet, būdama psichologe, domėdamasi personalo vadyba ir dargi turėdama asmeninės patirties (daugelį metų dirbau drauge su vyru jo įmonėje), negaliu nepastebėti, kad sunkumų tokiais atvejais, t.y., dirbdama kartu, patiria ir pati pora, ar bent viena jos pusė. “Na, jūs mane suprasit, juk pati dirbate kartu su vyru…”, – sako viena klientė seminaro pertraukėlės metu. “Žmona paaugino vaikelį, ir jau nori imtis veiklos. Kaip tik įsteigiau savo verslą, galėtų dirbti čia… Ar gerai yra dirbti kartu?”, – klausia jaunas vyras, matyt, turėdamas abejonių ir būkštavimų dėl tokio sprendimo. O gal tiesiog prisiklausė personalo, turinčio neigiamų nuostatų tokio”šeimyninio darbo” atžvilgiu, kalbų…
Bet ar jie pagrįsti, tokie būkštavimai? Juk tiek patogumų ir naudų!
Na, tuomet imkim, ir tiesiog paskaičiuokim, ką sako mūsų vidiniai „UŽ“ ir „PRIEŠ“ (galima pavaizduoti iliustracijose kaip du žmogeliukus):
| UŽ: | PRIEŠ: |
| Jei dirbsite kartu, žmona (vyras) jūsų nepaliks – nepakeis darbo dėl 100 litų didesnio atlyginimo; nepaliks ir vieno sukti galvos dėl stringančio projekto. Eis kartu iki paskutinio taško, nes esate „surišti“ iki gyvos galvos. | Taip, tarkim, eis kartu… ir būsite stiprūs, kol eisite kartu koja kojon. Bet jei taip nutiks, kad bent dalelės neteksite – tuomet neteksite visko! Kaip tai gali nutikti? Na, žmonės skiriasi… Jei antra pusė išeis, jūs neteksite ne tik žmonos (vyro), bet ir verslo partnerio (o gal ir pusės paties verslo drauge su darbuotojais ir klientais). Ir atvirkščiai: jei santykiai dėl darbo reikalų ims šlyti, jei vienądien suprasite, kad nesugebate dirbti kartu – imsite abejoti, ar tai iš viso yra tas žmogus, su kuriuo norite gyventi. O jei žmona (vyras) po kurio laiko išeis dirbti kitur (tarkim, dėl karjeros ar asmeninių interesų…), ar gebėsite nesuvokti to kaip „mane paliko“? Juk tuomet kiltų kita mintis: „nebenori su manim dirbti – vadinasi, nebenori ir gyventi“. |
Taigi:
Rizika: viskas arba nieko
| UŽ: | PRIEŠ: |
| Esate pripratęs prie šio žmogaus, jį gerai pažįstate. Žinote, ko kada galima iš jo laukti, galite suprasti iš pusės žodžio! Mokate nuspėti net rytdienos nuotaikas, jau nekalbant apie darbo metodus ;). Ir dėl to bus paprasta ir lengva bendrauti. | Bet vieną dieną staiga pajusite, kad tiesiog bloga nuo to žinojimo! Kur bebūtumėte, savo namų virtuvėje, kieme ar ofise – visur tie patys veidai (žmona, vyras, vaikai, anūkai…). Tik chalatą pakeičia dalykinis kostiumas J. Ir tai dar gerai, nes kartais antra pusė dirba namuose, ne ofise – bet tuomet jau kitos problemos…Ne tik veidai tie patys – ir charakteriai tie patys! Tik įsivaizduokit, jei jums reiktų kasdien valgyti vien grikių košę, triskart per dieną… Na gerai, tegu bus kepsnį, bet vis tiek triskart per dieną. Ką pasakysite po mėnesio? Pusės metų? Kiek ilgai tai iškęsite? O jei užsinorėsite „šviežienos“? Kur ir kokiu pavidalu jos ieškosite? Nauja sekretorė? Nauja auklė? |
Taigi:
Pakantumas: visada ir visur
| UŽ: | PRIEŠ: |
| Na, gerai, net jei pripažinsim, kad gali būti nuobodu ir rizikinga, bet gi tai yra taip patogu – esate beveik laisvas!Jei dirbi savo įmonėje (o kas vyro/žmonos – tas ir mano…), pats visas tvarkas sau ir nusistatai. Ir – jokio viršininko tau ant galvos!
Na, jei verslas ir nėra savas, bet tavo vadovas – tavo antra pusė, bėda irgi nedidelė. Juk savam gali pasakyti: “eik nuo mano galvos, šiandien neturiu nuotaikos!“. Taigi, jokio darbo nuo 8.00 iki 17.00! Galite dirbti namie, jei tądien taip norisi ar jei turite orižiūrėti vaiką, galite vidury dienos išeiti į miestą, pvz., pasidaryti manikiūro, galite pietauti 2 valandas… |
Taaaaip… Šitaip visada būsite tik beveik laisvas, ir niekada – visiškai. Jūs galėsite pietauti 3 valandas, bet vakarieniaudami namuose 20.00 dirbsite… Argi tai nėra darbas – kalbėti apie darbo reikalus? Manote, jūs to nedarysite? O ką apie tai mano jūsų antroji pusė? Net jei abu iškilmingai pasižadėjote to nedaryti – neišvengsite tokių pokalbių. Arba net ir nekalbėdami galvosite. Nes jūsų vyro/žmonos veidas jums primins ne tik šeimą, bet ir darbą. Visada. Taip pat ir sekmadieniais. Per atostogas. Vaikų gimtadienių metu. Net kai nemiga kankins pilnaties metu J.O jei dar jūsų antrajai pusei šis darbas (verslas) yra svarbus… Jei jis sukūrė jį tarsi savo vaiką… Žinoma, tuomet jūs turėtumėte pamilti taip pat besąlygiškai jį taip pat. Ir atiduoti jam visą savo laiką, kai tik galite produktyviai galvoti (kitai pusei tai atrodytų natūralu).
Šitaip jūs galėsite vaizduoti, kad nedirbate vidury dienos (ir visi tuo patikės), bet iš tikrųjų jūs nepabėgsite nuo darbo niekada. O jei dar dėmesį teks per pusę dalinti darbui ir vaikui… greitai gali imti grauži sąžinę dėl to, kad nei viena, nei kita nepadarote gerai. |
Taigi:
Darbas: be pradžios ir be pabaigos
| UŽ: | PRIEŠ: |
| Sako, poros, kurios dirba kartu, ypač jei turi savo verslą, kur kas rečiau skiriasi. Negi tai – tik mitas? Tik pagalvokite – jūs visada turėsite bendrų interesų. Neišvengiamai.Taip pat ir bendros veiklos. Kasdien.
Be to, pažįstamų ratas bus beveik tas pats, tad mažiau liks norų spėlioti, ką, kada ir su kuo veikia antroji pusė… |
Bendri interesai. Bendri draugai, bendri kolegos… Bendri darbo planai ir pelnas… Viskas bendra! Jokių ribų tarp “mano” ir “tavo”. Tai… kur pailsėsite? Kur pabūsite vienas pats su savimi? Ar nenutiks taip, kad bent jau atostogas reiks praleisti atskirai? Ir ne dėl šiaip sau kokio noro, bet iš būtino reikalo – kitaip pasijusite kaip kokie kosmonautai, išsiųsti į kažinkur, bet uždaryti tokioj ankštoj ervėj su keletu bendrakeleivių, kad tik užsimerkt belieka, kai nebegali į juos žiūrėti J.O jei to nepadarysite, kils grėsmė visai pamiršti save ir savo ribas – tapsite tarsi “niekuo” savo antros pusės “dalimi”. Tokia pačia, kaip ranka ar galva. Bet net pati protingiausia galva negali gyventi viena pati sau, tad netrukus galite imti abejoti, ar sugebėtumėte išgyventi šiame pasaulyje viena (vienas). Netoli taip ir iki kitos minties: “aš viena (-as) nieko nesugebėčiau…, esu silpna (-as)…, esu niekas…, manęs tiesiog nėra…”
Sakote, beprotybė? Ir aš taip sakau! Tai gali būti kelias kaip tik į ten. Net jei nenorėsite ištirpti, kita pusė jus gali (ir tikrai ne iš blogos valios) greitai ištirpdyti savyje – tiesiog ji bus stipresnė, valdingesnė ar geriau žinos, ko nori. Jei dirbtumėte atskirai, būtų lengviau išlikti savimi J. |
Taigi:
Susiliejimas: ar esame dar tik tarsi vienas, ar išties vienas? o jei vienas – tai kuris?
| UŽ: | PRIEŠ: |
| Bet tai saugu! Tavęs neatleis. Neapkraus darbais be pagrindo. Nesumažins atlyginimo. Neišsiųs į komandiruotę su bjauriausiu kolega. Neįkiš prasčiausio automobilio.Gal kas sakys, kad tai šiltnamio sąlygos (ir jis bus teisus J ), bet argi ne gera augti ir gyventi saugioje aplinkoje? | Gal ir neatleis. Kurgi – jau greičiau neleis išeiti! Dėl apkrovimo darbais ta abejočiau, nes nepasakysit “ne” savam žmogui. Ir dėl atlyginimo visaip gali būti. O va dėl to šiltnamio ir viso jo efekto… – gerai pagalvokit, ar tokios saugios sąlygos jums tikrai yra didelė vertybė!Netrukus pajusit, kad gyvenimas vyksta, bet jis vyksta kažkur „už“ šiltnamio sienų. Kiti tai ateina, tai išeina, o jūs vis vietoje… Labai smalsu bus pažiūrėti, kaip gi yra kitur, gal net pabandyti… Imsite abejoti, ar sugebėtumėt, ar apsimoka. ir kuo daugiau galvosite, tuo labiau „už“ sienos viskas atrodys gražiau, kaip vyšnios kaimyno sode J. Ne todėl, kad taip taip yra iš tikrųjų, ir jūs tai puikiai suprasite, bet… tai vis tiek gali erzinti, jau vien dėl to, kad žinote, jog jūs to nepadarysite. |
Taigi:
Nuobodulys: ar pasaulis visur toks pat vienodas?
Šie keli „UŽ“ ir „PRIEŠ“ dialogai – tai tikrai dar ne viskas. Jei keitinate pradėti dirbti kartu, o gal jau ir darote tai, surašykite, remdamiesi pavyzdžiu, ir savo pastebėjimus. Pasikalbėkite su savais „UŽ“ ir „PRIEŠ“, leiskite jiems išsakyti viską, ką tik jie (ne jūs!) nori… Po to perskaitykite, ką užrašėte. Pagalvokite. Ir duokite paskaityti antrajai pusei J. Turėsite gerą temą pokalbiui prie taurės vyno – lyg ir apie darbą, lyg ir ne…
O jei vis tik nuspręsite dirbti kartu, savo pačių, antros pusės ir viso darbo kolektyvo sveikatos dėlei:
* išsiaiškinkite, ką šis darbas (verslas) reiškia jūsų sutuoktiniui, kokią vietą jo vertybių piramidėje jis užima;
* pripažinkite patys sau, ką išties darysite jūs: padėsite sutuoktiniui; sieksite karjeros ir profesinio tobulėjimo; stensitės daug uždirbti; auginsite vaiką ir tik šiek tiek dirbsite, kai turėsite laiko…;
* aptarkite tai su savo antra puse – pasitikrinsite, ar vienodai įsivaizduojate vienas kito motyvus;
* vikriai keisti “kepures” pagal socialinius vaidmenis yra sunku, tad nereikalaukite iš savęs daryti tai tobulai, tiesiog stebėkite, kaip jums sekasi, ir žinokite, kurį vaidmenį (žmonos, vyro, darbuotojo, vadovo…) kada atliekate;
* turėkite veiklos (hobi, studijos ar kt.) “už” darbo ribų; tai patartina visiems, bet jums – ypatingai J;
* nepamirškite draugų, kurie nedirba su jumis, ypatingai tų draugų, kurie yra jūsų asmeniniai draugai labiau nei šeimos draugai;
* pasilikite šansą “išeiti” kai pajusite, kad to norite, neužsidėkite patys sau tarsi kokio ženklo “tai – neįmanoma”;
* apgalvokite, ką darytumėte, jei nedarytumėte to, ką darote – galbūt kada nors tuo planu ir pasinaudosite… arba bent jau jį turėsite;
* jei pajusite, kad greit pavargstate, pasistenkite išmokti atskirti laiką „darbui“ nuo laiko „šeimai“ – tuomet, atėjus mintims apie darbą, prieš pradėdami kalbėti pasitikrinkite, ar tai yra tam tinkamas laikas;
* jei bent dalį laiko dirbate namuose, pabandykite atskirti ne tik laiką, bet ir erdves “darbui” ir “ne darbui”;
* dirbdami namuose vis tiek laikykitės darbo tvarkos: pradėkite darbus ir juos baikite tam tikru laiku, pasirenkite darbui ;
* dar vienas patarimas dirbantiems “namų režimu” – išbandykite darbą mieste, kavinėse, aikštėse ar parkuose; tai ypač tinka kūrybiniams darbams;
* o jei abu dirbate „ne namie“ – nepripraskite galvoti, kad jums būtina visada kartu ateiti į darbą ir kartu iš jo išeiti, net jei taip būtų ir pigiau ar patogiau (pvz., vienas automobilis)…
Žurnalas EGO Nr.3, 2011
Komentuok