Portia Nelson

Autobiografija iš penkių skyrių

1. Einu gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš į ją įkrentu.

Visiškai pasimetu. Apima neviltis.

Tai ne mano kaltė.

Užtrunka amžinybę, kol išsikapanoju.

2. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Deduosi, kad jos nematau.

Vėl įkrentu.

Negaliu patikėti, kas esu toje pačioje vietoje.

Bet tai – ne mano kaltė.

Ir šįkart prireikia daug laiko, kad išsikapanočiau.

3. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė. Aš ją matau.

Ir vėl įkrentu… Tai įprotis.

Mano akys atmerktos.

Žinau, kur esu.

Tai – mano kaltė.

Akimirksniu išsikapanoju.

4. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš ją apeinu.

5. Einu kita gatve.

————————————————–

Galbūt tai – mano biografija, galbūt – tavo… arba kaimyno ;).  Jei kaimyno – visa tai, garantuotai, matyti labai gerai. Juk taip paprasta!  Jei tavo – o tu mano draugas – mes tikriausiai abu nieko nematome, o jei aš pamatau – man nesmagu, ir bijau tau pasakyti. Kol netenku kantrybės… O jei mano? Tuomet – mano laimė, jei atsiranda draugas, kaimynas, praeivis ar koks įvykis… kas nors, kas  papurto – kad pramerkčiau akis, ir kas pakiša mintį, jog ten už kampo, visai šalia, yra ir kita gatvė, vedanti į tą pačią pusę…