Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

Archive for rugsėjo, 2012

Kai esi pasiruošęs, gali įžvelgti nematoma

Sėdžiu ant suolelio parke, niekur neskubu, tad stebiu, kas ką veikia. Maža mergaitė, gal kokių penkerių, tylutėliai buria, skainiodama nuo ramunėlės lapelius: “myli nemyli myli nemyli…negera ramunė šita”. Tada ji meta šonan pliką, be žiedlapių likusį stiebą, ir eina į pievą ieškot naujos gėlės. Matau, kaip vaikšto tolumoje ir susikaupusi kalbasi su savimi, karts nuo karto pasilenkdama nusiskinti naujo žiedo. Matyt, buria toliau. Galiausiai ji garsiai šaukdama atbėga prie moters, skaitančios knygą: “Myli! Myli! Sakiau, kad myli, taip ir žinojau! Iš ketvirto karto, bet myli!”.

Nejučia nusišypsau. Man tai patinka – aš irgi, būdama maža, mėgau žaisti visokius burtus. Netiesa, meluoju. Mėgstu daryti tai ir dabar. Ir lygiai taip pat, kaip šita mergaitė, buriu tol, kol išburiu, kas priklauso J. Na, kol vidinis balsas patvirtina, kad viskas taip ir yra. Atrodytų, jei viduje žinai, kas ir kaip, kam tada reikia dar kažkokio ženklo – paskutinio ramunėlės žiedlapio ar ko kita. Nežinau. Logiškai mąstant, tikrai nereikėtų. Bet viduje mes dažnai būnam tokie nelogiški… Kartais – galbūt – nepasitikim savo žinojimu, ir todėl norim kokio nors aplinkos pritarimo, patvirtinimo. Kad galėtume pasakyti: “va, ne man vienam taip atrodo…”. O kartais tikriausiai, kaip vaikai, ieškom kokių nors stipresnių jėgų (pavyzdžiui, burtų, likimo ženklo) palaikymo – juk taip gera, kai kas nors nuima nuo tavęs atsakomybę. Kas be ko, ne visas ir tas mūsų žinojimas yra aiškus, gerai įsisąmonintas. Apie pasąmonę jau tiek prišnekėta ir prirašyta, kad frazė “kažkur pasąmonėj jaučiu” seniai įėjo į kasdienę kalbą. Matyt, kaip tik tuos vartelius iš gilesniojo lygmens į sąmoningą visokie burtai ar ženklai ir turi galią lengviau atverti. Tad jei ten nieko nėra – tuose vidiniuose mūsų kloduose – nieko doro ir neišbursi. Bent jau to, kuo patikėtum. Todėl buri sau toliau – kol gauni patikimą rezultatą J.

Kada naudojuos tokiais žaidimais? Na, pavyzdžiui, kai turiu klausimą, o atsakymo nežinau, kai nesu tikra, kaip pasielgti ar bandau įsivaizduoti, kas dedasi kitų žmonių galvose… Kadangi miesto gatvėmis važinėju dažniau nei vaikštau ramunių pievomis, ir juo labiau – kad prie sankryžos, kol tenka laukti žalios šviesos, nėra ką veikti, tokiem burtam labai tinka šviesoforas. Tarkim, imu ir sakau sau: “jei spėsiu suskaičiuoti iki 10 kol užsidegs žalia šviesa, tai reikėtų eiti į tą koncertą, o jei ne – neisiu”. Ir skaičiuoju… Tuo tarpu stebiu save – kaip skaičiuoju. Greitai? Lėtai? Kuo greičiau? Spėju! Vadinasi, einu – valio, apsisprendžiau! Ir patenkinta jaučiuos (norėjau), ir sąžinė rami dėl neplanuotų išlaidų ar kam kitam pažadėto vakaro (na, būčiau nėjus, bet gavau tokį kaip ir leidimą, kurio pati sau vis nesiryžau duoti). Nespėju? Vos tik mintyse ištarus „šeši“, šviesoforas jau ir užsidegė? Galia… ir jei tikrai labai gaila, prie kito šviesoforo pabandysiu darkart, tik skaičiuosiu greičiau. O jei tas noras buvo nereikšmingas, greičiausiai pajusiu palengvėjimą ir daugiau nebeprisiminsiu to klausimo – jis bus sykį ir suvisam išspręstas. Gal ir ne visai moksliškais metodais, be jokių argumentų „už“ ir „prieš“, bet veikia patikimai. Palaukit, manot, kad tikrai be jokių argumentų? Vis tik greičiausiai visi tie „už“ ir „prieš“ anapus vartelių jau seniai buvo suskaičiuoti, tik lengvo stumtelėjimo trūko.

Lengvas stumtelėjimas reikiama kryptimi – štai ką gali duoti aplinkos ženklai. Ir ne tik tuomet, kai taip tiesiai užduodu klausimą kaip tam šviesoforui. Kartais tokie ženklai ateina patys ir paskatina pamąstyti.

Taip kažkada gavau gėlės pamoką. Ji visa, ta mano kalnų žibuoklė, jau gerą laiko gabalą buvo apsipylusi žiedais – pačiame žydėjime… Bet vieną dieną pastebėjau, kad kai kurie žiedeliai, ypač iš arti pažiūrėjus, ėmė darytis jau nebe pirmos jaunystės grožio. Na, nesu gėlininkė… Saugoti juos? Juk iš toli – gražu. O gal nuskinti ir išmesti? Kelias dienas saugojau. Bet kai neapsikentusi nukirpau tuos, kurie jau buvo visai sudžiūvę, spėkit, ką radau po apačia? Kreivai susisukusius, išsiklaipiusius, negalėjusius išsiskleisti naujus žiedelius. Širdį suspaudė suvokus, kad negalėdama atsisakyti to, kas jau atgyveno, atimu galimybę augti tam, kas savo pumpuruose saugo naują jėgą. Dabar skinu viską, kas jau nėra super grožio, ir tai „atsiperka“ naujais pumpurais. Šitas suvokimas kaipmat persikėlė į kitas, jau nebe gėlių auginimo sritis. Matyt, seniai kirbėjo… Va ir galvoju – juk kartais išties mums sunku išmesti, atsisakyti kažko, liautis ką darius, kas jau nebereikalinga. O tuo tarpu po apačia laukia savo valandos kažkas kita. Ir būtų gaila leisti tiems pumpurėliams išaugti kreivais, lyg suluošintais.

Seni budistų išminčiai sakė, kad iš visko gali kažko išmokti. Kai mokinys pasiruošęs, pasirodo mokytojas. Kai kažkur giliai turiu pribrendusį klausimą ir brandinamą atsakymą, dažnai tereikia tokio lengvo stumtelėjimo, padedančio susivokti. Jei klausimas nebūtų rūpėjęs, arba jei būtų buvęs kitas klausimas, svarbesnis, gėlė būtų davusi kitokį patarimą arba tiesiog tylėtų.

Myli nemyli myli nemyli… Pakeliu akis ir pro langą matau ryškiai oranžinę besileidžiančią saulę. Ji tokia graži, apsigaubusi rūku ir lietumi, kažkokia mieguista, bet spindinti. Galėčiau pasakyti dabar tai mažai mergaitei „pažiūrėk, aišku, kad myli, argi toks grožis – tai ne likimo ženklas?“. Bet lygiai taip pat galėčiau jai pasakyti: „matai, ir saulė leidžiasi – viskas kada nors baigiasi, net ir diena, ir tegu ji baigiasi gražiai, štai, pažiūrėk, saulei nusileidus koks gražus tapo dangus, ir spalvų dar daugiau, o rytoj bus kita diena, visada ateina kita diena“.

Jei tik esi atsimerkęs, aplinka padės įžvelgti visa, ką tik nori pamatyti. Ne, ji padės įžvelgti visa, kaip yra iš tikrųjų.

AŠ ir PSICHOLOGIJA, 2012 07-08

posted by Eglė Masalskienė in psichologo dienoraštis and have Comment (1)