Vaikštau po didelį prekybos centrą, kraunuosi į vežimėlį salotas, jogurtus ir ryžius, ir staiga girdžiu: „ … šiandien mūsų parduotuvėje jūs galite įsigyti Antoine de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas“ tik už septynis litus devyniasdešimt devynis centus. Pasinaudokite proga…“ ir t.t…. ir t.t…. Pirmiausiai pasidaro juokinga, po to net kiek pasipiktinu tokia savo mėgstamiausios knygelės „akcija“, bet galiausiai suveikia praktiško pirkėjo instinktas, ir netrukus aš jau ieškau knygų krūvoje tos, kuri man taip sušildo sielą. Štai! Pasiimu ją. „Dabar turėsiu savo“, – pamanau. Nes jau gerai ir neprisimenu, kiek kartų pirkau šią knygelę, bet vis kažkaip keistai gaunasi man su ja – ji yra tokia žavi, kad vos tik įsigijusi būtinai užsimanau kam nors padovanoti…

Bet visų keisčiausias dalykas nutiko visai neseniai – na štai, pamažu mane užplūsta prisiminimai, ir aš jau vaikštai ne tarp skalbiklių, kempinių ir maišų šiukšlėms prikrautų lentynų, o kažkur savais keliais, kuriuos tik viena težinau, ir šypsauti tiems, ką ten sutinku – taigi, tas visų keisčiausias dalykas nutiko visai neseniai, nes aš tiesiog ėmiau ir sutikau tikrą Mažąjį princą ir tikrą Lapę.

Kartą gyveno vienas mažas princas, jis turėjo nedidukę karalystę, ir ramiai tvarkėsi joje. Viskas būtų buvę gerai, jei aplink nebūtų gyvenę kur kas didesnes pilis valdančių grafų ir kunigaikščių. Ir jei mūsų Mažasis princas nebūtų turėję jautrios širdies. Bet… tuomet jis paprasčiausiai nebūtų buvęs tuo, kuo buvo – savimi. Taigi, vieną dieną Mažasis princas sėdėjo liūdnas žolėje ir stebėjo nuo vėjo linguojančias smilgas. „Koks gi aš princas, – mąstė jis, – jei neturiu nei karūnos, nei karaliui priderančio dvaro, nei galingos kariuomenės, tik gražią istoriją apie tolimą žvaigždę, iš kurios atsiradau…“ Mažasis princas jautėsi labai vienišas, ir jam būtinai reikėjo kaip nors save pralinksminti. Tuomet jis prisiminė tokį dalyką kaip lapių medžioklė. Žinoma, kadangi buvo jautrios širdies, jis nesiruošė šaudyti lapių medžiokliniu šautuvu ar statyti joms spąstų, ne. Jam patiko fotomedžioklė. „Būtų puiku, – mąstė jis, – nufotografuoti kokią įdomią lapę, ir pasikabinti ant sienos matomiausioje vietoje arba nusiųsti į žinomą žurnalą. Taip , tikrai būtų puiku!“ Ir jis kaip mat pralinksmėjo, nes kokia gi lapė prisileis tave artyn, jei būsi toks užkrečiamai liūdnas… O pralinksmėjęs tuojau pat ėmė žvalgytis, kas ten gi matosi toliau, už tų vėjyje linguojančių smilgų.

Kaip tik netoliese tuo metu šmirinėjo viena lapė. Ji ne be reikalo čia atėjo – ieškojo patogios vietos stebėti saulėlydžiui. Na, turėjo tokį pomėgį. O kai trumpam sustingdavo, įbedusi žvilgsnį į raudoną saulę, ji visai užsimiršdavo, ir tapdavo labai neatsargi, kas taip nebūdinga lapėms. Bet Mažasis princas pirmiausiai pastebėjo ne pačią lapę, o dvi spindinčias raudonas žvaigždes, kurios iš tiesų tebuvo saulės atspindžiai lapės akyse. Kai jis susivokė, kas yra kas iš tikrųjų, pamanė: „Kokia keista lapė… O jos akys man primena mano paties planetą. Gal ji taip pat iš ten? Būtų puiku nufotografuoti kaip tik šitą lapę“.

„Sveika! – šūktelėjo jis jai. – Aš esu Mažasis princas ir norėčiau tave nufotografuoti. Gal galėtum kiek palaukti, aš tik nueisiu atsinešti fotoaparato? O gal… gal prieitum arčiau mano namų?“. Bet lapė, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neatsakė, nes ji dar tebuvo tik… lapė.

Kai princas sugrįžo nešinas fotoaparatu, lapės jau nebuvo. Princas dairėsi, žinoma. Tik – argi rasi lapę, jei nežinai, kur jos ola, ir kokiais takeliais ji mėgsta vaikščioti? Nerasi, kaip dieną aišku. Todėl princas ir neieškojo, tik labai tikėjosi ją dar vienądien sutikti. Ta šiaip lapė jam tapo Lape, na, tikriausiai sprantate, ką noriu pasakyti.

Tuo tarpu Lapė – nebūtų ji lapė – nuėjo savais keliais… Bet, kaip jūs jau žinote, tai buvo ne paprasta lapė: ji mėgo stebėti saulėlydžius, o dar – ji mėgo svajoti. Mažasis princas taip pat mėgo svajoti, be to, jis mėgo žaisti tokį žaidimą „prisimenu, kai buvo…“ Tad nieko nuostabaus, kad Lapė kartais pasvajodavo apie tai, kaip būtų puiku pozuoti Mažajam princui, o Mažasis princas retsykiais prisimindavo Lapę, kuri būtų puikiai tikusi jo fotosesijai. Aš nežinau, ar jūs tikite tokiais įdomiais dalykais kaip svajonių išsipildymai, bet tąkart nutiko taip, kad Lapei nusibodo tuščiai svajoti, ir ji sugrįžo į tą vietą, kur ją pirmąkart pastebėjo princas. Ir sugrįžo ji ne šiaip sau, o kuo aiškiausiai norėdama pažaisti fotosesiją. Nors labai tiksliai ir nežinojo, kas tai yra…

Mažasis princas Lapės laukė, tad visai nenustebo viekądien pamatęs ją tarp smilgų. Šįkart jis buvo tam pasiruošęs, nes dabar jau kasdien dėl visa ko nešiojosi fotoaparatą. „Sveika! Kaip puiku, kad atėjai – eime, papozuosi man!“, – šūktelėji jis. Bet Lapė arčiau nepriėjo. Ji vizgino uodega, mirksėjo ilgomis blakstienomis ir leidosi fotografuojama iš tolo, tačiau Mažasis princas niekaip negalėjo pagauti gerų kadrų, kaip besistengė. „Na, pabandyk dar taip…“, – prašė jis, rodydamas kažkokius gestus ranka iš tolo. „Aš negaliu, – tarė ji tylutėliai, ir Mažasis princas jos, žinoma, neišgirdo, – tu manęs dar neprijaukinai“. Bet tai išgirdo vėjas, ir jis nunešė šiuos žodžius tiesiai Mažajam princui į širdį. Dabar jau jie abu žinojo, kad galima fotografuoti iš toli, ir tai yra visai įdomu, bet jei nori pagauti ypatingus momentus, turi prieiti arčiau, tai yra, turi prisijaukinti ir leistis būti prisijaukinamam.

„Man nereikia tapti žmogaus prijaukinta lape“, – mąstė Lapė, – „lyg būčiau koks cirko žvėrelis…“ Tad ji ir tokiau laikėsi nuošaliai. „Kam man reikia prisijaukinti kažkokią laukinę lapę – kad po to ateitų prašyti maisto šaltomis žiemos dienomis?“, – galvojo Mažasis princas, ir toliau fotografavo tik iš tolo. Bet nuotraukų kokybė, kai jis jas atspausdindavo namuose ant popieriaus, buvo prastoka. Be to, jam ėmė darytis begalo smalsu, kaip gi atrodo Lapė iš arti. O ir Lapei visai nepaaiškėjo, kas gi tai yra tikra fotosesija, ir ji pradėjo nerimauti, ar pavyks kada nors tai patirti.

Lapė buvo smalsesnė, o gal – nekantresnė, tad vienądien ji priėjo arčiau ir tarė: „Tu mane jau šiek tiek prisijaukinai. Eime“. Ir ji nuvedė jį į vieną miško pievelę, kur augo daug žemuogių. Lapės, kaip žinia, nemėgsta žemuogių, bet fotosesijai šis fonas labai tiko, ir nuotraukos išėjo puikios.

„Gal galėtumei parodyti ir savo olą?“, – tuomet įsidrąsino ir Mažasis princas. Jis nujautė, kad ola turėtų būti kažkur netoli. Ir Lapė parodė jam savo olą. (Na, žinoma, jie nelindo vidun, nes Mažasis princas, koks mažas jis buvo, vis tiek nebūtų tilpęs) Šiaip ar taip, šįkart fotosesija buvo labai tikroviška, o nuotraukos gavosi nepakartojamos. „Tu labai graži“, – tarė jis Lapei rodydamas nuotraukas, ir Lapė nusišypsojo – šiaip gal lapės ir nesišypso, bet dabar ji jautėsi laiminga. „Ir man smagu tave fotografuoti, nes tau tai patinka“, – dar pridūrė Mažasis princas. Lapė norėjo pasakyti, kad jai patinka taip pat, bet tąkart žodžiai susipynė ir liko nepasakyti, o vėliau nepasitaikė progos. Bet tai buvo ne taip jau svarbu, nes Mažasis princas vėl pamatė dvi raudonas saules, atsispindinčias lapės akyse, ir kaip mat puolė fotografuoti. O Lapė – na, nebūtų ji tikra lapė – papūtė uodegą ir vaizdavo, kad jai niekas nerūpi, tik ta ryški besileidžiančios saulės šviesa… Šitaip Mažajam princui pavyko pagauti laukinės Lapės kadrus laukinėje miško laukymėje, o Lapei pavyko patirti, kaip jaučiasi fotomodeliai didelių dirbtinių saulių, kurias žmonės vadina tiesiog lempomis, apšviestoje aikštelėje.

Galiausiai, kai tapo tamsu, atėjo laikas atsisveikinti. Lapė tarė: „Ačiū tau. Buvo smagu būti tavo fotomodeliu.“ „Visada prisiminsiu tai“, – dar pridūrė ji tylutėliai. „Ačiū, kad pabuvai kartu“, – atsakė Mažasis princas. Jam buvo truputį liūdna, bet tuo pat metu jis ir džiaugėsi, nes turėjo pluoštą kuo puikiausių nuotraukų. Grįžęs namo Mažasis princas jas sukabino ant sienos, ir jo svetainė tapo ypatinga. Na, o Lapė nuo šiol vaikščiojo papūtusi uodegą, nes žinojo, kad jos akyse spindi dvi didelės raudonos saulės, taip gražiai derančios prie jos kailio.

Kodėl sakiau, kad ši istorija kuo tikriausia? Na, visų pirma todėl, kad buvau toje gražioje svetainėje ir pati savo akimis mačiau laukinės Lapės, stebinčios saulėlydį, nuotraukas. O visų antra – todėl, kad tos svetainės šeimininkas kuo aiškiausiai kalbėjo Mažojo princo tarme.

„Visų brangiausias turtas man yra mano prisiminimai, – užbaigė savo pasakojimą jis, rodydamas į Lapę, – aš nemėgstu medžioti su šautuvu, nes nenorėčiau prisiminti kraujo, ką tik nudirto kailio ir neapykantos kieno nors akyse, o štai ši Lapė – argi ji ne puiki? Ji priėjo taip arti manęs, ir aš mačiau, kad jai tai patiko. Man visada bus gera tai prisiminti.“ Ir tuomet to suaugusio vyro akyse sušvito tokie žiburėliai, jog aš supratau – jį šildo, saugo ir vilioja gyventi kvėpuojant pilna krūtine tos dvi saulės iš prisiminimų. O gal ir dar kas nors, ko jis man nepapasakojo, bet tai  jau būtų kitos istorijos, paslėptos kažkur giliau ir nerodomos svečiams kaip tos nuotraukos ant sienos…

Taigi, dabar štai laikau dvi knygas savo rankose, ir jau žinau, kur netrukus viena jų atsidurs – lentynoje šalia Lapės spindinčiomis akimis.