Kaip ir kitos mums žinomos gyvos būtybės, žmogus nuolat keičiasi informacija su savo gentainiais. Tik žmogus, būdamas sąmoninga būtybe, tai darydamas labiau įprato naudotis loginėmis sąvokomis. Paprastai juk sakome: “mes kalbamės”. Toks išsireiškimas,  jei suprasime jį visai pažodžiui, siūlo labiau nei kur kitur nukreipti dėmesį į pačią kalbą – t.y. žodžius, kuriuos pasakome. Kai kurie taip ir daro – jie klauso nepakeldami akių nuo laikraščio, tyrinėjamo dokumento arba tiesiog neskiria dėmesio “nereikšmingų” pokyčių pašnekovo veide bei stovėsenoje tyrinėjimui. Tačiau tikriausiai visi esame patyrę situacijų, kai kažkoks vidinis nujautimas, gal intuicija, perspėja: “čia kažkas ne taip”. O gal – atvirkščiai – apima pasitikėjimo, bendrystės pojūtis. Psichologai mano, kad tokia intuicija nėra joks mistinis šeštas pojūtis: greičiausiai tokį sprendimą priimame atsižvelgdami į daugybę ženklų (ir žodinių, ir nežodinių), kuriuos valingai ar nevalingai siunčia mums pašnekovas. Jei tuos ženklus susirenkame ir situaciją įvertiname sąmoningai, sakome: “supratau”. Jei dalį ženklų užfiksuojame, bet net nežinome, kad tai padarome, ir netyrinėjame tų ženklų protu, ateina tokios mintys: “intuicija sako, kad…” arba: “nujaučiu…”. Balso charakteristikos (tembras, greitis, tonas, pauzės…) ir kūno kalba (gestai, mimika, laikysena, taip pat išoriškai pastebimos fiziologinės reakcijos…) nors visada lydi žodžius, ne visada būna sąmoningai pastebėti ir įvertinti. Jei žmogus racionalesnis, dalykiškas, žodžių kalba jam atrodo aiškesnė.

Kita vertus, kaip tik balsą ir kūną mes kur kas mažiau valingai (t.y., kontroliuodami) naudojame patys.  Žinoma, mūsų balsas ir kūnas kalbėti tai kalba, o šiuos signalus, vadinamus neverbaline (nežodine) kalba, kiti daugiau ar mažiau sugaudo. Tad jei patys nežinome, ką transliuojame, galime likti suprasti ne taip, kaip kad įsivaizduojame, jog mus supranta ar kaip norėtume, jog mus suprastų. Gyvūnai puikiai naudojasi šiuo informacijos keitimosi kanalu, nes kitokio neturi. O mes, įgiję  evoliuciškai naujesnį ir tikslesnį, kartais senąjį pamirštame. Nors, kaip žinia, ne viskas, kas yra sena, yra atgynenę ir netinkama naudoti 😉 .

Žinoti ar stebėti?

Kaip jau minėjome, gyvūnai puikiai naudojasi kūno kalba, nors jokių žinių iš knygų apie tai nekaupia. Tad aišku, kad žinojimo čia nepakanka, o gal net ir nereikia. Tas, kas moka stebėti, pats ima šią kalbą suprasti. Nepasant tempo ir skubėjimo, situacijų, kai turime progų lavinti savo pastabumą ir taip kaupti kūno kalbos žodyną, tikrai būna daug. Susirinkimai, transporto kamščiuose praleistas laikas, stovėjimas eilėje prie kasų ir pan… Miltonas Eriksonas, žinomas XX a. psichoterapeutas, sukūręs taip vadinamą eriksoninės hipnozės metodą, buvo didelis kūno kalbos žinovas. O tyrinėti jis kūno kalbą ėmėsi dar vaikystėje, kai sunkiai sirgdamas, ir tegalėdamas tik stebėti kitus (tie kiti nė nenumanydavo esą stebimi), turėjo tam daug laiko… Šia patirtimi M.Eriksonas naudojosi ir vėliau, jau tapęs psichoterapeutu.

Įdomių pastebėjimų galite pasidaryti žiūrėdami nuotraukas – sustabdytas kadras kartais būna labai iškalbingas, ir jį lengviau tyrinėti nei “atsitiko ir dingo” situacijas gyvame bendravime. Ir, be abejo, savęs paties stebėjimas…

Knygų ir filmukų apie kūno kalbą yra daug. Daug paveikslėlių, smagu žiūrėti… Ir naudinga žinoti – su sąlyga, kad įvertinsite kritiškai ir nepamiršite, kad taip išmoktus kūno kalbos ženklus tarsi kokias hipotezes, reikia patikrinti,  pvz., užduodant klausimą ar suteikiant grįžtamąjį ryšį: “Matau – tarsi susirūpinai. Tikriausiai būtent tai tau svarbu?”

Kodėl reikia tikrinti?

Tipiška ir individualu

Literatūroje pateikiami tipiški kūno kalbos ženklai. Tačiau kaip kalboje turime savo pamėgtus žodelius, taip ir kalbėdami kūno kalba turime savotiškų įpročių. Todėl kartais tipiškai traktuojamas gestas (pvz. sunertos ant krūtinės rankos = užsidarymas, atsiribojimas) reiškia visai ne tai (galbūt taip žmogus įprato mėgdžiodamas sau svarbų asmenį). Be to, ne vien nuostatos ir įpročiai daro įtaką judesiams, gali būti kitų aplinkybių (šalta, o taip laikant rankas – šilčiau; rankos trauma ir kt.).

Stebėdami išmokstame atskirti konkrečiam žmogui būdingus ženklus, ir būtent kokiomis aplinkybėmis jis juos naudoja. Bandydami tuos ženklus skaityti kitų žmonių elgsenoje, turėtume nepamiršti, jog tai tik hipotezės, ir jas tikrinti…

Kultūra ir prigimtis

Visus kūno kalbos ženklus galime suskirstyti į dvi dideles grupes: sutartiniai ženklai ir spontaniškos, gamtos duotos reakcijos (taip pat ir fiziologinės reakcijos).

Sutartinius ženklus išmokstame begyvendami, o jei tenka įsilieti į kitą kultūrinę aplinką (kita šalis, kita šeima, kita darbo/pomėgių grupė…), belieka išmokti. Visi esame girdėję juokingų istorijų, kaip nesusikalba skirtinų kultūrų žmonės, nes naudoja tuos pačius gestus visai sirtingiems dalykams parodyti… Sutartinius ženklus naudojame valingai, sąmoningai.

Fiziologiniai, spontaniški kūno ženklai dažnai pirma “atsitinka”, o tik po įsisąmoniname (arba ne), ką mūsų kūno kalba pasakė. Be to, jei yra labiau tipiški – mokslininkai, atlikę tyrimus su įvairių regionų žmonėmis, gyvenančiais labai uždarose bendruomenėse, aptiko, kad pagrindinių bazinių emocijų raiška visiems yra būdinga ta pati (pvz. išsigandus akys išsiplečia). Žinome ir iš patirties, kad, pvz.,  jaudinantis oda rausta ir prakaituoja, o dėl streso gali drebėti rankos ir kojos. Tokius ženklus naudojame nevalingai. Jei norime juos kontroliuoti, turime labai stengtis. Čia pameluoti nėra lengva, o kartais – tikriausiai ir neįmanoma. Pamėginkite suprakaituoti vaizduodamas jaudulį! Dėl to spontaniškoji kūno kalba laikoma patikimesne. Ir dėl to ji mums yra įdomesnė – gali tapti galingu ginklu ją įvaldžius. Vis tik norisi dar kartą priminti: ir čia hipotezes tikrinti verta!

Ne visos gamtos duotos reakcijos yra tokios visiškai nekontroliuojamos. Šiai grupei priklauso ir mimika, gestai, kuriuos valdyti galime, jei laiku susigriebiame ;). Vis tik tyrėjai pastebėjo, kad paprastai pirmas kelias sekundės dalis reakcija dažniau būna nevaldoma.

Į ką žiūrėti?

Veide matysime daugiausiai kūno kalbos ženklų. O akys ir lūpos gali pasakyti ypač daug. Taip pat ir išduoti daug 😉 . Yra sakoma, kad akys – tai sielos veidrodis. Akyse galime pamatyti nuostatas, tikrąjį požiūrį, kurį gestais ir laikysena, net lūpų išraiška pasitreniravęs žmogus gali pateikti visiškai kitaip. Vienintelis būdas meluoti akimis – bent tą akimirką visu savimi įsijausti į reikiamą vaidmenį, bent trumpam įtikėti nuostatomis, kurias norime parodyti.

Veide galime skaityti ne tik apie emocijas ir požiūrius į esamą momentą, bet ir apie asmenybę, charakterį: jei mimikos parodo tos akimirkos nusiteikimą, tai mimikos raukšlelės rodo labiau stabilius, mažiau besikeičiančius bruožus.

Rankos, ypač plaštakos kalba ne tik gestais, bet ir pačios savo išvaizda ir būsena. Delnų, kaip ir veido, beveik neįmanoma  paslėpti, nebent visąlaik būtumėt su pirštinėmis. Plikos rankos greičiau nei veidas išduoda amžių, dirbamo darbo pobūdį. Be to, jos juk dvi (o dar turėkim omeny pirštus, kurie išraiškingi kiekvienas atskirai) – tad ženklų gali būti labai daug. Ne be reikalo viduramžių dailininkai, tapydami šeimų portretus, mokestį imdavo “už galvų ir rankų skaičių”.

Daiktai rankose ir šalia dažnai yra tarsi žmogaus “pratęsimas”, jo dalis. Svarbu ir kokius daiktus žmogus laiko (ką ima), ir kaip su jais elgiasi (saugo, atsainiai žaidžia, raminančiai glosto, nervingai baksnoja…). Platesne prasme žiūrėdami į kūno kalbą mūsų pasirenkamą aprangos stilių taip pat turėtume čia paminėti: jis įtakoja elgesį, o šis – savijautą, ir atvirkščiai.

Kojos – jas mažiau sąmoningai valdome nei rankas. Rankos yra patiems prieš akis, jos priklauso portretinei daliai, o rūpindamiesi įvaizdžiu “patvarkyti” portretą imamės pirmiausiai. Tad kojos gali suteikti reikšmingos informacijos. Galbūt mandagus pašnekovas šypsosi ir jo rankos ramiai laiko dokumentą, o pats jis kūnu pasisukęs į jus, kaip ir dera kalbantis, bet jei pėdos pamažu pasisuka į durų pusę ir ima neramiai trepenti, galima spėti, kad žmogui laikas išeiti, ir pusė jo dėmesio jau už durų…Yra tekę stebėti spektaklį, kuriame aktoriai vaidino “dvigubą” pokalbį prie stalo: veidai ir rankos “su šaltomis kaukėmis”, o kojos ir žemiau juosmens esanti kūno dalis reaguoja emociškai (susinervinus trepsi, išsigandus viena pėda užmina kitą, pasijutus ryžtingai tvirtai ir plačiai remiasi į žemę…)

Laikysena, eisena, kvėpavimas rodo bendrą būseną (pakelti įsitempę pečiai, trūkčiojantis paviršinis nerimastingas kvėpavimas…). Visas hipotezes reikėtų tikrinti, tačiau jei įvyksta laikysenos ar kvėpavimo pokytis – galime būti tikri, kad įvyko ir būsenos pokytis.

Kam naudinga kūno kalba

Man: noriu sužinoti apie kitus.  Dažniausiai žmonės to ir nori labiausiai. Ar nemeluoja? Kokie tikrieji ketinimai? Kokia kalba dabar su juo kalbėtis? Ar jau užmezgiau ryšį?

Kitiems: kad jie sužinotų apie mane. Tai svabus aktyvaus klausymo elementas: parodau, kad esu susidomėję, klausau ir suprantu (linkteliu, žiūriu į veidą…). Taip pat kūno kalbos pagalba galime padėti pašnekovui suprasti mūsų būseną, savijautą, nusiteikimą. Tuo pačiu parodysime, kad esame atviri, neslepiame, ką galvojame. Jei kūno kalba sutampa su sakomais žodžiais – tokiu pašnekovu imame labiau pasitikėti.

Sau: sužinoti daugiau apie save. Kai kurios kūno kalbos negalime reguliuoti – tuomet kiti, norime to ar ne, apie mus kažką sužino, o mums belieka įsisąmoninti savo paties kūno kalbą, ir žinoti, kokią žinutę transliuojame.

Kitiems nematomus, vidinius kūno ženklus įprasti pastebėti pačiam yra patogu ir dėl fizinių negalių bei streso simptomų ankstyvo pastebėjimo. Be to, juk ir savo pasąmonines nuostatas bei tikruosius norus taip galime išmokti suprasti. Juk kūnas niekad nemeluoja!