Asta dirba parduotuvėje, prekiaujančioje buitine technika. Ir būtent jai tenka bendrauti su tais pirkėjais, kurie atneša grąžinti neveikiančius ar nevisai veikiančius prietaisus. Todėl Asta visuomet papasakoja vieną kitą stebinantį atvejį. Na, mums atrodo – stebinantį, o jai – grynas vargas… Tokie klietai dažnai ginčijasi, pyksta ir kaltina Astą bei jos parduotuvę. Kartais net nori apgauti, atnešdami jų pačių sugadintus ar senus tokius pačius daiktus. Na, kam tai galėtų patikti? Tačiau Asta žino, kad geriausia gynyba – puolimas, taigi, šia strategija ir naudojasi. Sako, sėkmingai. Bet nervų kainuoja, žinoma, daug… “Gerai, kad bent yra kam pasipasakoti”, – sako ji šeštadienio pavakare, kaip paprastai, pasiplepėjimui susirinkusioms draugėms.

Lina taip pat turi ką papasakoti. Ji neseniai išmoko vairuoti, o prieš savaitę jau turėjo “nuotykį” su kelių policija… Bet apie viską iš eilės.

Taigi, kai Lina mokėsi vairuoti (o tai buvo žiemą), sunkiausia jai buvo sutikti su tuo, kad apledėjusiame kelyje pradėjus slysti ir vėl norint grįžti į tiesią “trasą” vairą reikia sukti ne priešinga slydimui kryptimi, o į tą pačią pusę, kur slysti. Instinktyviai juk norėtųsi daryti kitaip – priešintis artėjimui griovio link. Nepaklusti tam instinktui tikrai yra sunku. O jei dar pradedi galvoti ir svarstyti… Linos vairavimo instruktorius, nebežinodamas kaip įtikinti savo mokinę elgtis kaip ji pati sakė “nelogiškai”, galiausiai jai patarė prisiminti štai ką: net ir teisme, jei su kaltinimu iš esmės sutinki ir prisipažįsti, yra šansas gauti gerokai mažesnę bausmę. Taigi, jei nori mažesnės bausmės kelyje, nesipriešink – suk, kur neša, o paskui, pirmai progai pasitaikius, kai tik pajusi, kad jau valdai automobilio judėjimą, važiuok kur patinka.

Lina išmoko tą vairavimo pamoką. Keliskart pabandžiusi įsitikino, kad tai tikrai veikia! O vėliau ji šia patirtimi pasinaudojo net ir kitoje su vairavimu susijusioje situacijoje. “Kur skubate, panele?” – tąkart už šimto metrų nuo gyvenvietės pradžią žyminčio ženklo sustabdęs ją kelių policininkas atrodė piktokas ir nedraugiškas, – “važiavote 65 km/val. greičiu, o ar žinote, koks leistinas mieste?“. Lina kaip mat suvokė, jog beviltiška aiškintis, kad ji už ženklo juk pradėjo lėtinti greitį, bet pamažu, kad tam miestelio pakrašty tik ožkos ganosi, ir kad ji nesijaučia ką bloga padariusi – va, tuos, kurie šimtu dvidešimt laksto tai tikrai reikėtų gaudyti, o ne ją, atsargią pradedančią vairuotoją…  Ne, tai nepagelbėtų. O ką daryti? Galvoje jai kaip koks pranašo balsas tuomet vėl įsakmiai nuskambėjo jos vairavimo mokytojo pamokymas. Ir ji nutarė juo pasinaudoti: „Taip, jūsų prietaisas rodo teisingai, ir aš tikrai viršijau greitį“. „Tokiu atveju bauda – nuo … iki … . Ką darysim?“, – ne tiek klausė, kiek konstatavo policininkas. „Nieko kita nelieka – bauskit. Aš tikrai labai blogai padariau, kad už miesto ribos ženklo važiavau per greitai“, – lėtai ir kiek galėdama ramiau pasakė Lina. Ir spėkit, ką tuomet pasakė piktasis policininkas?

„Na, ne taip jau kad labai blogai, bet…“, – jis, atrodo, pavirto geraširdišku dėdule, – „juk būna, lekia daug greičiau, o kad ginčijasi… Tai jiems ženklas ne vietoj, tai dar kas… Vis tik taisyklės yra taisyklės, o mūsų darbas jas saugoti. Kartais ir pačiam nesmagu baudą rašyt, bet ką padarysi. Na, pažiūrėkim, ką galima padaryt… Tikrai nenoriu jūsų baust.“ „Na, jei nenorit, tai aš irgi nenorėčiau…“, – jaunoji vairuotoja sutiko ir dabar.

Tąkart Lina baudą, tiesa, sumokėjo, tik kur kas mažesnę nei jai pradžioj buvo sakyta. Jei kyla klausimas, ar „į kišenę“ – ne, ne į kišenę.

Prisiminusios dar kelias istorijas, po pusvalandžio draugės kone vienbalsiai nutaria, kad, ko gero, Linos „slydimo dėsnis“ veikia ne tik slidžiame kelyje.

Beje, tą patį dėsnį galime rasti aprašytą ir psichologijos vadovėliuose. Kai kurių autorių jis vadinamas tokiu gražiu ir  neįprastu „psichologinio aikido“ vardu. Pats aikido yra šiuolaikinis Rytų kovos menas, besiremiantis idėja, teigiančia kad nei pati dvikova, nei dvikovos instinktai, nei agresija nėra gerai. Pagrindinė aikido užduotis – susilieti su puolančiojo judesiu ir jį tarsi pratęsti, kontroliuojant ir nukreipiant energiją norima linkme, tačiau nesunaikinant ir net nesužeidžiant užpuolėjo. Priešingai nei daugumoje kitų kovos menų, aikido stengiasi puolimą priimti, o ne blokuoti jį. O taip vadinamo psichologinio aikido esmė irgi panaši – laimėti reikiamą rezultatą dedant kuo mažiau pastangų, neeikvojant jėgų nereikalingam pasipriešinimui ir ginčams. Ir – būtinai išsaugant priešininko savigarbą. Jei imsitės taikyti šį „slydimo dėsnį“ ar psichologinį aikido (kaip labiau patinka, taip ir vadinkite), leiskite kitam nesijausti pralaimėjusiu, leiskite likti jam geru ir teigiamu savo paties akyse – taip turėsite šansą abu išlikti gerai nusiteikę po pokalbio, kuris galėjo virsti ir barniu ar nemaloniu santykių aiškinimusi.

Na, čia teoriškai… Ko gero, kaip visada, nėra vieno vaisto nuo visų ligų, ir visa išmintis – apskaičiuoti, kada verta demonstruoti jėgą ir kautis, o kada – laimėti nesipriešinant. Bet Asta (ta, kuri dirba buitinių prekių parduotuvėje) tylėdama klausė, klausė ir galiausiai paskelbė, kad ji būtinai išbandys tai  praktiškai savo darbe. Neabejoju, kad jai pavyks. Kodėl turėtų nepavykti – juk tą lengvai įvaldo net vaikai. Tik paklausykit, kaip meistriškai jie tai daro, kai juos eilinį kartą apiberiame priekaištais ar nurodymais…