…jau tuoj tuoj… ims ir sužaliuos… lauki? Labai labai? Ar žinai, ką reiškia tavo širdžiai ši vaiski žaluma, kai naujais pavasariniais drabužėliais apsirengia medžiai ir krūmokšniai?

O jei lauki, vadinasi, tau jos reikia, tos pavasarinės žalumos. Niekad nepagalvojai – kam? Ir nesvarbu… Jei reikia – imk ją, ir tiek. Tiesiog gėrėkis. Žiūrėk pro langą. Eik pasivaikščioti. Prieik prie medžio. Paliesk ranka. Užsimerk, pasilenk prie pat ką tik išskleidusios naujus lapus šakelės ir tada vėl atsimerk. Prieš tavo akis bus daug smaragdinės žalumos, o tavo širdelė (na, nori – manyk, siela, ar koks vidinis „aš“, ar dar kas, kas tupi tavo viduje) tuo tarpu gaus kaip tik jai skirto šito „spalvinio vitamino“. Gaus – ir atsigaus. Ims stiprėti. Įgaus jėgų. Ir – nurims. O tuomet galės tolygiai ir savim pasitikėdama dirbti.

Kažkurioje ligoninėje gydytojai, patikėję senoviniais gydymo spalvomis metodais, pabandė nustatyti, kokia spalva labiausiai padeda ligoniams greičiau sveikti – na, užsitraukti žaizdoms, susidoroti su infekcijomis, nurimti uždegiminiams procesams. Spėkit – ir kokia gi? Žalia – pavasario žaluma.

Šviesi pavasario žaluma suteikia naujų jėgų. Tai – natūralios energijos užtaisas. Ir ne koks trumpalaikis, tinkamas tik vienai „akcijai“… Nes žalia stimuliuoja ne norą pasiekti tikslą, ne kažką pagauti ar užkariauti, o vidinių jėgų pusiausvirą, tvirtumą ir atsparumą.

Ryški žalia – tai … rūgštoka. Beveik kaip citrinų gėrimas. Vitaminas C, kurio taip trūksta po žiemos.

Žalia – viena mėgstamiausių spalvų Europoje. Ir ne tik…

Švelni žalia – tai viltis. Ne svajonė, kaip galėtų būti, bet nebus, ne pasitikėjimas, kad kažkas padės, paglobos ar apsaugos, bet tvirta viltis, kad tu pats turėsi jėgų susitarti su savo likimu.

Tokia žalia – tai pasitikėjimas savimi, vidinių jėgų pusiausvira. Ir tu gali  tai sustiprinti, jei manai, kad reikia. Kaip? Žalia žolelių arbata iš žalsvo puodelio rytais prieš darbus. Žvilgsniu į žalumą bent jau pro langą. Salotų spalvos rašikliu rankose. Ir, kas be ko, žinoma, žaliomis šviežiomis salotomis pietums…Duok sau tai, ko tau dabar reikia. O dažniausiai tai, ko reikia, ir atrodo gražu.

Švelni žalia – tai besąlyginė meilė viskam aplinkui. Taip pat ir sau. Ne už kažką – tiesiog šiaip – kad esi. Nieks negali mylėti viso pasaulio nemylėdamas tokios, kad ir mažutės, jo dalies kaip jis pats.

Jauti, kad nesutari su savimi, kartais nežinia ko priekaištauji sau, jauties menkas, netikęs, norėtumei būti kažkoks kitoks? Tau trūksta tiesiog meilės. Ir tavo širdelei dėl to neramu. Gal net fiziškai jauti, kad toje vietoje skauda. Nes širdžiai tokios meilės reikia kaip tau oro. Padėk sau save mylėti – šviesi žalia spalva tave nuteiks tam, ir dar parūpins tos meilės iš šalies – bundanti gamta dalina meilę visiems, po vienodai, tik imk… Gamta myli visa, kas gyva, ir tave taip pat – ne todėl, kad esi geras ar geriausias, o todėl, kad esi jos dalis.

O gal tau kiti kartais priekaištauja, kad esi abejingas ar niurzga? Gal esi piktas ir pavydus? Priekabus? Gal tavo visas kažkada turėtas švelnumas ėmė ir pavirto piktdžiugišku cinizmu, nukreiptu ir į kitus, ir į save? Labai gali būti, kad tai – dėl to paties skaisčiai žalios meilės trūkumo… Pabandyk bent valandžiukę pasigrožėti gaivia žaluma savaitgalio iškylos metu. Kartu su draugais ar šeima. Noras „kandžiotis“ ir „badytis“ turėtų sumažėti…

Pavasarinė žalia – tai optimizmas. Ne trykštantis ir nevaldomas, ne. Ramus. Be įtampos. Sveikas. Ir pamatuotas – nes visa, kas pradeda augti ir skleistis – visa tai turi visai realų šansą užaugti.

Žalia – tai „darbinga ramybė“, kaip ką tik parašė Asta, perskaičiusi šį rašinį.

Ir žinoma, skaisti žalia – tai sveikata. Atsparumas – ir ligoms, ir šiaip visokioms negandoms, ir kasdienei nuobodžiai rutinai.

Jei mėgsti žalią spalvą, greičiausiai mėgsti ir jaustis saugiai, o taip pat norėtum, kad ir visas pasaulis aplink būtų toks – saugus ir gražus, todėl negaili nei laiko, nei jėgų padėti kitiems, jei tik manai, kad to reikia. Tačiau kilus ginčui ar šiaip atsiradus nuomonių skirtumams, puikiai moki argumentuodamas apginti savo nuomonę.

O gal tave erzina ši spalva? Ir tokie net… bjauriai įkyrūs atrodo tie žali „lipukai“, kuriais kolegos apklijuoja tavo darbo stalą, vos tik išeini kur valandžiukei… Tuomet tau viso to, ką ji simbolizuoja, ir ką ji valdo, tikrai trūksta…  tik nenori apie tai net galvoti ir kažkodėl liepi sau pamiršti.