Ar kada nors esate sakęs kalbą stovėdamas ant kėdės? Ne? Vadinasi, laikas prisiminti vaikystę (na, jei sakėte, tai, ko gero, ir taip prisiminėte…). Ir tą eilėraštuką, kurį tėvai taip norėjo kad padeklamuotumėt visų svečių akivaizdoj… O kad būtumėt geriau matomas ir „solidžiau“ atrodytumėt, tuomet – na va, pamažu jau prisimenat – jus ir užkėlė ant kėdės…

Toliau neišeitų tiksliai nupasakoti kiekvieno jūsų istorijos, nes ji, žinoma, buvo labai individuali. Kaip ir jūsų prisiminimai apie tai, kas vyko. Tačiau tikriausiai kiekvienas labai gerai prisimenate savo balsą, kurį tuomet staiga išgirdote skambant visai kitaip – tarsi kažkur šalia stovėtumėte ir jo klausytumėtės… Ir tada labai gerai supratote, kaip tas BALSAS jums yra reikalingas. Nes juk jis ir sako eilėraštį! Ir jis turi būti skambus, tvirtas, išraiškingas, gyvas, besikeičiantis… na, ir malonus bei gražus, žinoma.

Bet karts nuo karto – prisiminkit – išgirsdavote, kaip tas balselis stabteldavo, padarydavo pauzę. Ir ne visada vien todėl, kad taip reikėjo pagal eilėraščio scenarijų. Atsitikdavo taip, kad kai sustodavo mintys, sustodavo ir balsas. Jis tiesiog neturėdavo ką sakyti be savo gerojo vidinio suflerio, kuris – dabar jau žinote – yra MĄSTYMAS. Na, tuomet greičiausiai nevadinote jo šiuo vardu, o galvoje šmėkštelėdavo vienintelis „oi, pamiršau“… Bet kai tik minties dėstymo – ar mąstymo – procesas imdavo veikti, balsas ir vėl turėdavo darbo, ir eilėraštis skambėdavo toliau. Taip, mąstymas, kai norime ką svarbaus ir aiškiai pasakyti kitiems, turi būti sklandus, nuoseklus, turėti struktūrą, netrūkčioti, dėti mintis vieną po kitos – kaip eilėraštyje – ir nepraleisti nei vienos loginės grandies. Nes tokią mąstymo seką lengva sekti ir kitiems, ir jūsų balsui. O jei „kas užstringa“, t.y., jei ko tiksliai neprisimenate, mąstymas nesunkiai gali padėti užpildyti atminties spragas – pakeisdamas žodžius, parinkdamas tuos, kurie leistų išsaugoti teksto ar norimos pasakyti minties prasmę. Jei sakote ne eilėraštį, o pasakojate pasakojimą, mąstymas, žinoma, turi daug daugiau savarankiško kūrybinio darbo.

Visa bėda, kad mąstymas pats savaime ne visada veikia taip nepriekaištingai, kaip jūs norėtumėte. Prisimenate, kaip užsikirtote ties antruoju posmeliu? Užsikirtimas yra tikras užsikirtimas, jei vietoje to, kad žiūrėtumėte į auditoriją, imate stebėti, kas vyksta jūsų paties viduje, ir staiga aptinkate, kad ten yra netvarka. Jūs liepiate sau galvoti ir prisiminti, bet atmintis neranda nieko, kas reikalinga. Jūs labai stengiatės ką nors sugalvoti, bet mintys nekimba viena prie kitos. Ir jūs nebejaučiate jokio malonumo sakydamas eilėraštį, kurį taip mėgstate. Dar blogiau – jūs pradedate nekęsti šito kvailo eilėraščio, šitų svečių aplinkui ir viso šito mamos ar tėčio sumanyto šou! Galiausiai pasidaro gaila savęs, ir labiausiai norite palįsti po stalu ar pabėgti į kitą kambarį ir patempus lūpą ten patūnoti. Kuo labiau tokios mintys vilioja, tuo mažiau tinkama „kalbai ant kėdės“ darosi vidinė būsena. Bet, tikiuosi, daugumai iš jūsų pavyks prisiminti ir visai kitokį tokios būsenos variantą – kai paskatinti simpatiškos tetos ar juokingo dėdės, o gal labai gražaus ir didelio saldainio blizgančiu popierėliu, bėrėte reikiamus žodžius kaip žirnius ir šypsojotės visam pasauliui. Visi į jus žiūrėjo ir gėrėjosi! Nes buvote gražus ir jautėtės svarbus pats sau, ir jums labai patiko jūsų nauja pūsta suknelė, raudoni lakuoti batukai ar ką tik uždėta, dar ryški nusiplaunanti tatuiruotė… Jums buvo taip smagu sukinėtis čia, ant tos kėdės, kad tiesiog nenustygote vietoje, rankų mostais ir akučių mirksėjimu padėjote balsui pasakoti tai, ką norėjote, ir tai darėte taip „su užsidegimu“, kad dėdės ir tetos pritariamai lingavo į taktą, o paskui šypsojosi ir plojo. Na, o jei esate patyrę abi šias vidines būsenas, tai tikrai gerai žinote, koks tai galingas dalykas. Ir ne tik dėl to, kad vieną patirti malonu, o kitą – ne. Vidinė būsena, tarsi koks energijos šaltinis, maitina mąstymą ir balsą, ir taip nuspalvina jūsų kalbą. Be to, jei ji maloni jums pačiam, jūs vėl ir vėl norite ją patirti, taigi, vėl ir vėl lipate pirmai progai pasitaikius ant kėdės ir sakote eilėraščius. Ir, žinoma, kiekvienąkart vis geriau, nes jūs paprasčiausiai įgundate juos sakyti. Dar daugiau – besimėgaudamas tuo maloniu jausmu, kurį sukūrė VIDINĖ BŪSENA, PASITIKITE SAVIMI, pamirštate baimintis, atsipalaiduojate ir netgi pradedate improvizuoti, o tai – jau pirmas žingsnelis į profesionalumą. Štai kiek gali vidinė būsena!

Prisimenate, jums sakydavo „pasakyk taip, kaip anąkart – su tokia rimta (juokinga…) veido išraiška“, „pasimaivyk truputį, tau tai tinka“, „nutaisyk tą juokingą (ar kokią kitokią) veido išraišką, ji visiems labai patiko“ ir pan. … O jei net ir nesakydavo, tikriausiai pats pajusdavote, kad galima šiek tiek pavaidinti ir pamėgdžioti, bet geriausia visuomet tai daryti savo nuosavu ir nepakartojamu būdu – taip, kaip jums tik vienam natūraliai gaunasi, taip, kaip yra patogu, ir kuomet jaučiatės tiksliai „savame kailyje“. Kaip tik tai ir yra STILIUS. Auditorijai patinka saviti pasirodymai, net nebūtinai „pagal visas taisykles“ ir „be jokių klaidų“. Ir dar auditorijai patinka jausti, kad kalbėtojas mėgaujasi savo „darbu“, t.y. savo kalbėjimu – tada ir ji, auditorija, atsipalaiduoja, leidžiasi vedama kalbėtojo balso ir panyra į pasakojimo turinį, kurio vėliau dar ilgai negali pamiršti.

Taigi, šiuo įvaizdžiu – kalbėjimu ant kėdės – norime jums priminti atradimus, kuriuos kiekvienas pats jau seniai greičiausiai esate padaręs. O kad patogiau būtų juos „susidėlioti“, siūlome kiekvieną tradicinės kėdės koją pavadinti atskiru vardu: balsas, mąstymas, vidinė būsena-pasitikėjimas savimi ir stilius. Jei visos keturios jūsų kėdės kojos yra tvirtos – drąsiai lipkite ant jos ir sakykite kalbas, eilėraščius, paskaitas… O kas bus, jei bent vieną kurią koją išklibinsite ar patrumpinsite? Pamėginkite įsivaizduoti…