Žodį “stresas” taip įpratome naudoti kasdieninėje savo kalboje, kad dažnai nė nesusimąstome, ką jis reiškia. “Stresuoju”, – sakome – ir viskas turėtų būti lyg ir aišku. Bet pamėginkime šią būseną nusakyti kitaip. Greičiausiai tuomet sakysime “nervinuosi”, “bijau”, “nerimauju”. O gal “kažko ant širdies negera”, “net drebu visas”, “esu pernelyg įsitempęs”, “niekaip negaliu atsipalaiduoti”, “virpu iš nekantrumo” ar “noriu ir bijau” ir pan.. Pasirodo, jau vien tai, kad rasime ir kitų žodžių streso būsenai nusakyti, mums daug ką gali atskleisti apie jo priežastis ir pasireiškimą, ir netgi užuominomis duoti nurodymus, kaip elgtis toliau, kad ši būsena mums ne kenktų, o pagelbėtų.

Taigi – stresuoju? Pirmoji pagalba sau – atsakyti į klausimus:

“O kaip aš dabar jaučiuosi, ir kokios mintys sukasi mano galvoje?”,

“Ką galėčiau daryti, jei ne ši, stresinė, būsena – ką ji atima iš manęs?”,

“Kaip elgtis, ką veikti stresas verčia mane – ką gaunu ir ką pasieksiu jam paklusdamas?”.

Pasirodo, kaip ir visas kitas problemas, taip ir streso problemą galima išspręsti tik tuomet, jei apie ją galvojame ar/ir kalbame. Asmeniniame gyvenime kiekvienas su savo problemomis tvarkomės patys. Ir tai yra gerai – jei tos problemos yra tik asmeninės. Šeimoje dažniausiai mama ar tėtis padeda savo vaikams, kol jie dar maži, tvarkytis su jiems iškilusiomis bėdomis, nes vaikų problemas jie laiko šeimos problemomis. Ir tai taip pat yra gerai, nes gera jausti, kad tu ir tavo savijauta kažkam rūpi – vadinasi, aplinka, kurioje esi, yra saugi ir draugiška, kitaip sakant, palanki augti. Na, o kaip gi su stresu darbe – tai kiekvieno asmeninė problema (juk esame suaugę!) ar ne? Ar kažkas kitas, išskyrus patį “stresuojantį”, gali, o gal net ir turi, užsiimti šių problemų sprendimu?

Jei paklaustumėte bet kurį savo kolegą arba šiaip pažįstamą, ar stresas ir darbas yra kaip nors susiję dalykai, neabejotinai gautumėte teigiamą atsakymą. Na, o jei dar pasiteirautumėte, ar jiems norėtųsi, kad streso darbe būtų mažiau, greičiausiai taip pat išgirstumėte: “žinoma, kad taip!”. Šitaip atrodo šis reikalas žiūrint iš vienos – darbuotojų – pusės. Jei pasidomėtume, kaip tai atrodo vadovams, darbdaviams, turbūt taip pat vargiai rastume nors vieną, kuris tik ir svajotų, kad jo darbuotojai patirtų kuo daugiau stresinių situacijų. Taigi, puiku, kai požiūriai sutampa, bent jau dėl pačios problemos pripažinimo – “na, yra mūsų darbe stresų, ir būtų gerai, kad mūsų žmonės patirtų jų mažiau”.

Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros tinklapyje (www.osha.vdi.lt) skelbiamais duomenimis, stresas darbe yra antroji pagal dažnumą po nugaros skausmų Europos Sąjungoje sutinkama su darbu susijusi sveikatos problema. Ją nurodė 28 proc. apklaustų darbuotojų. Remiantis tais pačiais tyrimais teigiama, jog stresą darbe dažniausiai sukelia tokie psichologiniai bei socialiniai veiksniai kaip darbo organizavimas ir valdymas – tai, pavyzdžiui, dideli reikalavimai atliekamam darbui ir maža darbo kontrolė, bauginimai ir net smurtas darbe, itin greitas darbo tempas, daug besikeičiančių ir iš anksto nenumatomų aplinkybių, sutrikę tarpasmeniniai santykiai kolektyve, tam tikri asmenybiniai atskirų darbuotojų ypatumai ir pan..

Ypač daug stresų patiria tie darbuotojai, kurių darbas reikalauja nuolatinio bendravimo su klientais – juk „klientas visada teisus“…, nors, kaip mes visi žinome, taip būna toli gražu ne visada. Į šią padidintos rizikos grupę patenka klientų aptarnavimo specialistai, bendraujantys su klientai tiesiogiai (administratoriai, padavėjai, barmenai, stiuardesės…) ar telefonu, taip pat pardavėjai bei konsultantai, dirbantys salonuose, ir, žinoma, pardavimo vadybininkai, vykdantys taip vadinamą aktyvųjį pardavimą. Ne šiaip sau juk pardavimo vadybininkai yra ta darbuotojų kategorija, kuriai poreikis jaučiamas nuolat – tai pastebėtume vien peržvelgę darbą siūlančius skelbimus.

Be abejo, fizikiniai veiksniai, tokie kaip, pavyzdžiui, triukšmas ir temperatūra, irgi gali būti streso darbe priežastimi.

Jau minėtų tyrimų metu nustatyta ir tai, kad stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų, dėl kurių netenkama darbingumo dviems ar daugiau savaičių. 1999 m. statistika rodo, kad Europos Sąjungos valstybėms kasmet tai kainuoja mažiausiai 20 milijardų eurų. Kokie gi tie sveikatos sutrikimai? Nurodoma, kad stresas darbe gali sukelti depresiją, nerimą, nervingumą, nuovargį ir širdies ligas. Užfiksuota, kad jis taip pat labai ženkliai įtakoja darbo našumą, kūrybingumą ir konkurencingumą. Nepriklausomai nuo įmonės dydžio stresas darbe gali paveikti bet kurį įmonės ar skyriaus darbuotoją.

Pats stresas, žinoma, nėra liga, bet, jei jis intensyvus ir patiriamas tam tikrą laiką, ilgainiui gali sukelti tam tikrus psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus. Pavyzdžiui, darbuotojui daromas tam tikras spaudimas gali paskatinti jį dirbti geriau bei suteikti jam pasitenkinimą vėliau, kuomet ambicingi tikslai jau bus įgyvendinti. Bet jei reikalavimai ir spaudimas bus pernelyg dideli, jie sukels tik stresą – nei padidėjusio darbingumo, nei vėliau pasitenkinimo darbo rezultatais nebus. Tai, žinoma, nenaudinga nei darbuotojams, nei, pačioms įmonėms.

Kaip visa tai vyksta? Pirmiausiai stresinė būsena sukelia nepasitenkinimą. O šis gali prasiveržti padidėjusiu nerimu, įtampa, dirglumu, net atsirandančiu bodėjimusi atliekamu darbu. Ilgą laiką besitęsianti tokia būsena daro poveikį ne tik darbuotojų psichologinei būsenai ir fizinei sveikatai, bet ir ir elgesiui. O tuomet jau streso pasekmės gali pasireikšti ne tik produktyvumo lygmens sumažėjimu, bet ir, pavyzdžiui, pravaikštomis, padrika, sunkiau nei paprastai suprantama kalba, valgymo ir miego sutrikimais, padidėjusiu tabako ir alkoholio vartojimu, taip pat ir, žinoma, padidėjusiu konfliktiškumu ir t.t.. Savo ruožtu, tokie vieno komandos nario elgesio pasikeitimai negali neturėti įtakos kitų komandos narių elgesiui ir savijautai, o taip pat ir daringumui.

Taigi, dėl visų šių priežasčių Europos Komisijos komunikatas dėl naujosios sveikatos ir saugos darbe strategijos kaip vieną iš tikslų numato būtent streso darbe prevenciją.

Visi šie deklaruojami gražūs tikslai, žinoma, yra labai geri. Tačiau tiems, kas „gyvena ir dirba“ arčiausiai stresų pilnos darbinės aplinkos, tai yra ir darbuotojams, ir jų vadovams, norėtųsi, kad tokie ir panašūs pareiškimai neliktų vien tik formaliais nurodymais ar rekomendacijom. Natūralu, kad pirmiausiai kyla klausimas – „o ką aš galiu padaryti?“. Juk aišku, kad specialiai stresų jokioje darbovietėje niekas nekuria. Kita vertus, nei viena įmonė nėra „šiltnamis gležniems augalams“, kurios pagrindinis ir vienintelis tikslas būtų kuo geresnių sąlygų savo darbuotojams sukūrimas. Taigi, nuo ko pradėti ir ką realiai galima padaryti? Pabandykime pasižiūrėti.

Visų problemų sprendimo pradžia – tai jų pastebėjimas ir užfiksavimas. Kada gi mes paprastai pastebime, kad stresas yra? Kaip pavyzdį galime prisiminti ir savo paties būsenas, susijusias su stresais. Dažniausiai, deja, šias būsenas ir savyje, ir kituose pastebime jau tada, kai jos būna gerokai „ūgtelėjusios“. O juk stiprios stresinės būsenos, kurias lengviausia pastebėti, neatsiranda iš niekur. Jos tarsi auga – nuo nerimo (kurį patys savyje dažnai neigiame, užslopiname, o kituose – tiesiog visai nepastebime), kol tampa įtampa (tada stresą savyje ir kituose, jeigu tik, žinoma, jais domimės, jau pastebime ir galbūt bandome ieškoti būdų jam spręsti), ir kol galiausiai virsta išsekimu (jis jau gerai pastebimas, net ir tuomet, jei neskiriame tam didelio dėmesio, tik, deja, tada viską atstatyti jau būna labai sunku).

Taigi, pirmiausiai atsiranda nerimas, jis glūdi mūsų viduje ir išoriškai yra beveik nematomas. Nematomas tol, kol neprakalbiname žmogaus ir nepaskatiname jo išsikalbėti ar tiesiog balsiai galvoti. Tai, ką galėtume tuomet išgirsti, būtų abejonės, „blogos nuojautos“, „įkyrios, užsiciklinančios mintys“, nuolatinis savęs raginimas kažką įrodyti ar patvirtinti ir pan.. Dažnai stresą „pagavus“ šioje jo augimo fazėje užtektų vien draugiško pokalbio su kolega ar darbuotoju, tiesiog palaikymo ir išklausymo.

Po to, jei nerimo, sąmoningai ir specialiai dedant pastangas arba ne, nesumažina nei pats jį patiriantis žmogus, nei jį supanti aplinka, tuomet atsiranda įtampa, kuri jau pasireiškia pokyčiais kūne. Kokiais pokyčiais? Įtampą pradedame jausti nuolat įsitempusiuose raumenyse, sustingusiuose sąnariuose. Atsipalaiduoti tampa vis sunkiau, tai reikia tiesiog liepti sau padaryti sąmoningai. Bet po kurio laiko pastebime, kad, pvz., rankos ar kojos ir vėl įsitempusios. Lygiai taip pat įtampa gali sukaustyti žandikaulius, kai kalbame lyg pro sukąstus dantis, kaktą ar kaklą (tuomet vien nuo šios įtampos gali imti skaudėti galvą), taip pat ir skrandį, žarnyną bei kitų vidaus organų raumenis. Odos reakcijos, tokios kaip raudimas, išblyškimas, prakaitavimas, taip pat gali reikšti, kad jaučiame įtampą. Natūralus noras šioje streso stadijoje – kaip nors sumažinti įtampą. Todėl net nejučiomis ieškome įvairiausių atsipalaidavimo formų – einame į sporto klubus, pasineriame į hobi, skaitome lengvai dėmesį „užkariaujančias“ knygas, ieškome raminančios aplinkos, klausome mėgiamos muzikos ir t.t. Kalbant apie darbuotojų stresines būsenas, įmonės daug gali nuveikti, padėdamos savo darbuotojams atsikratyti įtampos: nuo skatinimo lankytis tuose pačiuose sporto klubuose iki darbo aplinkos sutvarkymo (poilsio kambariai, augalai, spalvos, muzika, galiausiai, net kvapai ir pan.). Deja, sumažinti įtampą – tai dar nereiškia išspręsti stresinę situaciją. Dingus įtampai, po kurio laiko nerimas vėl sugrįš, jei jo priežastis liks „neiškalbėta“. Taigi, jei norite tik slopinti įtampą, susitaikykite su tuo, kad tai reiks daryti nuolat… Kaip kad nuolat turi būti šienaujama žolė, jei tikitės turėti dailią pievelę.

Na, o jei ignoravote ne tik nerimą, bet ir įtampą, trečioji stresinės būsenos stadija gali pasireikšti įvairiais pokyčiais visame organizme. Kitaip sakant, tada imame sirgti. Dažnai tokie negalavimai vadinami psichosomatiniais – simptomai yra, o priežasties lyg ir nerandama, fizinių pokyčių taip pat. Bet numoti lengva ranka, kaip į nerimtą dalyką, nevertėtų. Mat anksčiau ar vėliau tokie negalavimai tampa „kuo normaliausiomis“ ligomis – su visomis jų pasekmėmis. Jei savo stresą „aptikote“ tik šioje fazėje, pasidžiaukite, kad jį pastebėjote bent jau dabar – galiausiai galite sau leisti skirti daugiau dėmesio sau pradedant mokymusi atpažinti ir mažinti įtampą ir baigiant nerimo priežasčių išsiaiškinimu. Ką daryti galima darbuotojų atžvilgiu? Tiks viskas, kas mažina įtampą, ir kas atskleidžia nerimo priežastis. Svarbu tik, kad pats žmogus suprastų, kad tvarkytis su stresais pirmiausiai turi jis pats. Įmonė, kaip organizatorius, ir kaip tam tikra prasme suinteresuotoji pusė (juk darbdavys nori turėti sveikus ir laimingus darbuotojus!) gali užsiimti šio darbuotojų gebėjimo ugdymu. Tai specialių renginių – kursų, paskaitų bei seminarų, relaksacijos užsiėmimų, supervizijos grupių dirbantiems panašų, su tokiomis pačiomis stresinėmis situacijomis susijusį darbą, organizavimas ir t.t. Nors juos paminėjome tik dabar, kaip giliausią ir stipriausią priemonę, padedančią tarsi įgyti imunitetą prieš stresą keliančias situacijas, bet iš tikrųjų šios priemonės, kaip prevencijos priemonė, būtų efektyvios jau iš pat pradžių, ne vien tik pastebėjus įsisenėjusias streso pasekmes. Nes stresą juk kelia ne pati situacija, kurią vadiname stresine, o tai, kaip mes tą situaciją suvokiame, tai yra, mūsų mintys ir jausmai, susiję su ta minėta situacija. Išmokti tvarkyti savo mintis ir jausmus, kad jie mums padėtų, o ne kliudytų – tai jau nemažas darbas, kuriam reikia atskiro dėmesio, laiko ir gal net vietos. Kodėl gi, jei įmonei rūpi darbuotojų psichinė ir fizinė sveikata, ta vieta negalėtų tapti pati įmonė?

Iki šiol apie stresą kalbėjome tik kaip apie neigiamą dalyką. Bet daugelis gali imti prieštarauti – juk tam tikra dozė streso padeda! Neretas mėgsta tas būsenas, kai pasijunta „įspraustas į kampą“ – jis tiesiog jaučiasi atgijęs. Kurį laiką žmogus tokioje būsenoje gali net miegoti mažiau ir išlikti tokiu pat darbingu. Galiausiai, ilgą laiką pernelyg ramiai gyvendami, pamažu apsnūstume ir „apkerpėtume“…

Vadinasi, stresas turi ir savų „pliusų“, ir „minusų“.. Dažniausiai pabrėžiama streso neigiama pusė. Todėl, kad įtampa, nerimas mums labiau siejasi su neigiamomis emocijomis. Tačiau stresas neretai gali daryti ir teigiamą įtaką: jis padeda sukaupti jėgas siekiant gerų rezultatų, jo poveikio metu žmogus išnaudoja daugiau savo turimų potencialių sugebėjimų nei veikdamas ramiomis aplinkybėmis. Juk tokiais atvejais net sakoma: „iki tol net neįtariau, kad galiu tai padaryti, bet – padariau“. Pagaliau juk būtent stresinėmis situacijomis (arba, – sakome – adrenalinu) mus vilioja vadinamosios „ekstremaliosios“ laisvalaikio leidimo formos – kalnų slidinėjimas, šuoliai parašiutu ir pan..

Vis tik intensyvus stresas gali turėti ir žalingų pasekmių – tiek mūsų elgesiui, o tuo pačiu ir veiklos rezultatams bei tarpasmeniniams santykiams, tiek sveikatai. Pasekmės gali būti trumpalaikės, ilgalaikės arba nebeatitaisomos. Kada stresas tampa jau pavojingai intensyvus, priklauso ne tik nuo pačios stresą keliančios situacijos, bet ir nuo jį išgyvenančio žmogaus asmenybinių savybių ir įpročių – vienam tokia pati įtampos dozė bus jau gąsdinanti, o kitam – tik stimuliuojanti.

Ir vis tik pavojingiausias yra ne intensyvus, bet ilgai trunkantis stresas. Tai reiškia, kad nors ir nedidelis, bet nuolatinis nerimas, susierzinimas, kad ir nedideli, bet būdami „įkyrūs“ ir sekinantys, daro didesnę žalą nei vienkartinis, net ir labai stiprus stresas. Vaizdžiai tariant, tuomet energija tik eikvojama, nors ir po truputį, bet niekuomet neatstatoma. Toks nuolatinis stresas pavojingas dar ir todėl, kad mes esame linkę jo nepastebėti arba sumenkiname jo poveikį („ai, nieko čia tokio, būna ir blogiau“ ir pan.). Stiprus stresas eikvoja daug energijos, bet jam pasibaigus, ši energija natūraliai atsistato, o kad ir silpnas, bet nuolatinis stresas, eikvoja nedaug energijos, bet, kadangi jis ilgai nesiliauja, energija nebeturi kada natūraliai atsistatyti, todėl ateina laikas, kai jos tiesiog nebelieka. Kas gi atsitinka, kai energija, skirta šiam reikalui, išsenka? Be energijos gyventi negalime, todėl ją pradedame imti iš „kitų rezervų“ – skirtų atminčiai (tuomet prastėja atmintis), skirtų imuniteto palaikymui (tada mažėja atsparumas ligoms) ir t.t. …

Dažnai stresai pavojingi ne tiek patys savaime, kiek dėl to, kad kai kurie streso (tiksliau – įtampos) mažinimo būdai gali tapti žalingais įpročiais. Tokie žaligi įpročiai – tai pirmiausiai nesaikingas alkoholio ar maisto vartojimas, taip pat rūkymas ir pan.. Tačiau net ir iš pažiūros nekalta ”rutininė” veikla, pvz. dulkių šluostinėsimas, stalčių su dokumentais tvarkymas ar ataskaitų lentelių bei diagramų preciziškas dailinimas, jei ji naudojama stresui slopinti, ir jei šis stresas darbe bus nuolatinis, gali tapti žalingu įpročiu, mažinančiu darbo produktyvumą, keliančiu nesutarimus su kolegomis ir skatinančiu vadovo nepasitenkinimą. Arba – kitas pavyzdys – streso mažinimas einant apsipirkti. Emocinė būsena lyg ir pagerėja, bet tuoj pat gali kilti naujas stresas, nes, pasirodo, buvo išleista daugiau pinigų nei buvo numatyta.

Taigi, ignoruoti stresą – negerai, užsiimti vien įtampos mažinimu – geriau, bet dažnai to nepakanka. Būtų geriausia, žinoma, jei išsiaiškinus nerimą keliančias priežastis būtų galima jas panaikinti – nebeliktų dėl ko ir stresuoti. Bet tai, deja, ne visada įmanoma. Lieka dar vienas būdas, ir turbūt pats patikimiausias, nes tuomet galime išlikti nepriklausomi nuo situacijos – tai išmokti keisti savo požiūrį į tai, kas grasinasi sukelti stresą. Nes juk būtent požiūris ir valdo mūsų mintis ir jausmus.