…tuo ir patapsi, – sako sena patarlė, ir mes žinome, kad tai yra tiesa. Kitaip kodėl gi vaikams ieškotume „geros“ mokyklos, o namą stengtumėmės susirasti „gerame“ rajone. Juk ne vien pati mokymo programa ar architektūrinis namo išplanavimas yra svarbu, toli gražu – ne… Net ir mokytojų ar statybininkų profesionalumas atliekant savo darbą – ir tai dar ne viskas. Jei jau kalbame apie šiuos pavyzdžius – mes norim, kad mūsų vaikų klasėse nebūtų vartojančių narkotikus, vagiliaujančių, norim, kad vaikas patektų į aktyvių, gabių ir besistengiančių mokytis būrį; o namo atveju – norim gyventi ne tik kokybiškame statinyje, ne tik tokioj vietoj, kur yra geras susisiekimas, bet ir tokiam rajone, kuris negarsėtų nei nusikalstamos veiklos „taškais“, nei asocialių asmenų landynių teritorijom, ir verčiau jau tegu jame gyvena panašūs į mus – tiek socialiniu statusu, tiek gyvenimo būdu. Taigi, trumpai tariant, mums reikia „geros klasės“ ir „gerų kaimynų“. Kam?

Pirmiausiai – nes mes žinome, kad nuo to priklausys mūsų pačių ar vaiko būsena, t.y., gyvenimo kokybė, o antra – mes taip pat žinome, kad ilgai būdamas tam tikroj aplinkoj, net jei ir nenori, po truputį imi prisitaikyti ir … panašėti. Tad kur kas smagiau tuomet, jei atsiduriame ten, kur aplinka verčia mus truputį kilstelt savo galimybių kartelę nei atvirkščiai. Kodėl?

1) Nes mes nenorime atsilikti. Dauguma turime tokį norą. „O kuo aš prastesnis?“, – paklausiame savęs ir tai padeda eiti pirmyn. Grupės nariai taip savo pavyzdžiu motyvuoja patys vieni kitus. Jei tik nebeliktų ko vytis, tuoj nustotume greitai augę, bet juk kai esame grupėje, tai gali nesustoti niekad, nes grupė – tarsi koks amžinas variklis…

2) Kitas klausimas – į kurią pusę nori augti, ir kokiu būdu… Žmonės gyvendami ir veikdami naudojasi įvairiais tokiais tarsi mąstymo šablonais. Na, nuostatom. Ir šitas tam tikras mąstymo būdas paprastai yra perimamas „iš kartos – į kartą“ arba – „iš kaimynų – kaimynams“. Kaip ir „iš draugų – draugams“. Bendrauji, kalbiesi, pradžioj kartais stebiesi, o vėliau pamanai: „gal tikrai?“, ir nejučia imi kalbėti „vietiniu slengu“…

3) Dar svarbu ir tai, ką ir kaip kiti veikia. Ką matom – tą galim kartoti. Taip mokomės. Taip pamažu keičiamės. Todėl verta pasirūpinti, kad artimiausioj aplinkoj visada būtų tai, ką norėtume „nusikopijuoti“. Na, žinoma, tai turėtų mums būti siektina, priimtina ir pan. …

Be abejo, visada bus lengviau, jei pagrindinės mus supančios grupės žmonių vertybės bus panašios – kad galėtum jaustis „savas tarp savų“… Bet jeigu nori keistis, pasirink sau grupę, kurioje būsi, pagal tai, ką galėtum laikyti sau pavyzdžiu.

Tikriausiai daugeliui yra girdėta psichologų nuo praeito šimtmečio vidurio vartojama „referentinės grupės“ sąvoka. Ne bet kokia žmonių grupė, net jei jai formaliai ar neformaliai ir priklausome, jau ir bus mūsų atžvilgiu referentinė. Tokia bus mums tik ta grupė, kurią sudarys mums tikrai reikšmingi žmonės – t.y. tie, į kuriuos mes norėtume lygiuotis, ir kurių nuomonė mums yra svarbi. Gražiai lietuviškai ją galėtume vadinti tiesiog „reikšmingųjų grupe“.

Kam ji mums reikalinga, ta „reikšmingųjų grupė“? Yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos ji atlieka: 1)padeda mums susidaryti savęs pačių vaizdą, t.y., dirba nelyg gyvu veidrodžiu, nes žmogui yra labai svarbu pasilyginti, o lygintis rūpi ne su bet kuo, o su tais, kurie yra panašiausi ar arčiausiai mūsų – vertybėmis, požiūriais, kultūriniais ar elgesio ypatumais, išsilavinimu, galų gale – taip pat ir socialine padėtimi; 2)motyvuoja ir palaiko, tarsi liepia, skatina ir toliau „laikytis tos linijos“, išlikti iš esmės tokiu pačiu, tik dar labiau atitinkančiu reikšmingos grupės pavyzdžiu susidarytą etaloną – juk dažnai kai nebelieka tokios grupės, nebelieka ir prasmės būti apskritai, atsiranda tuštumos ir beprasmybės jausmas. Žinoma, daugeliui mūsų būtų sunku atsakyti į klausimą: „o kas yra tavo referentinė grupė?“ Juk mes turime tiek daug ir įvairių sau reikšmingų žmonių – šeima, giminė, draugai, pomėgių klubų ar profesinių organizacijų nariai ir t.t.. Mes tarsi turime keletą tokių grupių: vienos padeda įsivertinti save pasilyginant su kitais, tarkim, 30-mečiais miesto gyventojais, kitos – su, sakykim, folkloro ansamblių atlikėjais, dar kitos – su savo giminės ar profesijos atstovais. Bet toks pasilyginimas – tai dar ne viskas. Juk svarbiausia – judėti toliau, nesustoti, tobulėti, ir ne lėčiau nei kiti, nes tik besikeičiantis žmogus pritampa prie besikeičiančio pasaulio, kuris kažkodėl keičiasi vis greičiau ir greičiau… Nori išlikti? Privalai pritapti. Nori užimti savo vietą ir toliau? Privalai būti bent jau ne prastesnis už kitus, užimančius panašias vietas. Toks gyvenimas… Iš kur rasti jėgų, o ir noro taip suktis? Ta pati reikšmingųjų grupė jų ir suteikia – jei pats nejudėsi, ji tave „paspirs“ kurlink turėtumei ristis, kitąkart gali ir nesusivokti, o, žiūrėk, jau ir daraisi „toks, koks reikia“ pagal tos grupės reikalavimus atrodytų be ypatingų pastangų, kažkaip savaime. Referentinės grupės – galingas motyvacijos šaltinis.

Profesiniam augimui, žinoma, galioja taip pat tie patys dėsningumai. Todėl verta stengtis būti tarp tų, kurių „profesinis ūgis“ vidutiniškai būtų ne mažesnis nei tavo paties – kad visad būtų ką vytis. Taip pat tarp tų, kurie galvoja įdomiai, ir kurie moka tuo savo galvojimo būdu pasinaudoti, o mes matome, kad tai akivaizdžiai veikia. Na, ir, žinoma, tarp tų, iš kurių yra ko išmokti – pradedant nuo kasdienės veiklos įgūdžių ir baigiant visapusiškom saviugdos technikom.

Darbo kolektyvas galėtų būti pati artimiausia ir dažniausiai matoma tokia „profesinio tobulėjimo aikštelė“. Jei gali rinktis, tokį juk ir renkiesi… O jei jauti, kad savo darbo vietoje jau sustojai, dar blogiau – imi stingti, net jei darbo keisti dėl įvairiausių aplinkybių ir neketini, ieškotis savo augimui palankios aplinkos vis tiek privalai, mažų mažiausiai – bent jau virtualioj erdvėj ar tapus nuolatiniu profesinio leidinio skaitytoju…