Bendraudami mes keičiamės informacija. Vienas kažką pasako, tada kitas išsako savo nuomonę arba pateikia prašymą, nurodymą… Atrodo, viskas paprasta – tiesiog sakai, ką galvoji, ir tiek. Tačiau tikriausiai esate pastebėję, kad mintis ar idėja gali būti tokia laki, tokia nepagaunama, kad nė pats nežinai, kaip čia tiksliau išsireiškus. O juk svarbu dar ir kad kitas teisingai suprastų – ne tik pačią mintį, bet ir jūsų intensiją, ypač jei norite tartis, ką nors gauti, padaryti įtaką pašnekovo veiksmams. Tad dabar ir pasvarstykime, kaip formuluojame teiginius, kokie jie būna, ir kaip   skirtingas teiginio formas dažniausiai priima adresatas.

“TU” tipo teiginiai ir “AŠ” tipo teiginiai

Tikriausiai perskaitę šių dviejų tipų teiginių pavadinimus pagalvojote, kad “Aš” tipo teiginiai yra egoistiškai orietuoti į save patį, todėl jie bus nerekomenduojami. Dalis tiesos tame yra – kai kalbame tik apie save (“Aš noriu…” , “Man reikia…” ir pan.), tikrai galime kitą nuvilti ar suerzinti. Tačiau jei žiūrėsime ne į formalią sakinio pradžią, o į pačią sakinio intenciją, kaip tik būtent šias frazes dažniausiai tektų priskirti “TU” tipo teiginiams. Kodėl?

“TU” teiginiais kalbame štai ką:

Sakome, ką (mūsų manymu) kitas žmogus turėtų padaryti, ko mes iš jo norime. Jie skamba maždaug taip: “Tu turėtum parašyti ataskaitą iki pirmadienio vakaro”, “Prieš valgį tau derėtų nusiplauti rankas”, “Tau verta būtų imtis kito darbo”. Kitaip sakant, tai – paliepimai, nurodymai. Net jei ir pasakyti mandagia forma ar būtų rekomendacinio pobūdžio, pvz., “Jums verta būtų peržiūrėti dokumentą dar kartelį”, “Patartume imtis priemonių”. Pačio žodžio “Tu” teiginyje gali ir nebūti. Pvz., “Aš noriu, kad darbas būtų baigtas tuojau pat” (suprask – tu turi jį padaryti).

Kaip reaguojame į paliepimus? Dažniausiai be didelio džiaugsmo. Neretai net ir su pasipriešinimu, bent jau juntamu viduje (tuomet manome: “Ir kodėl tu man nurodinėji?”). Žinoma, rekomendacijos ir nurodymai kartais yra labai geras dalykas, tokiais teiginiais greit ir tiksliai vadovaujame skubiems veiksmams, sureguliuojame procesus. Tačiau svarbu, kad jų būtų ne per daug, kad jie neužimtų didžiosios dalies mūsų kalbos vien todėl, kad juos vartoti visur ir visada tapo mūsų įpročiu.

Jei prisiminsime nuostatas, darančias įtaką bendravimui (apie jas rašėme kiek ankstesniuose numeriuose), atpažinsime, kad paprastai tokių teiginių sakytojas laikosi nuostatos “aš OK, o tu – ne OK”,  t.y., “su manim viskas gerai, aš žinau, ką darau, ir tai yra gerai, o su tavim – ne viskas gerai, tau reikėtų dar šį tą padaryti, ir aš turiu teisę tau tai nurodyti, nes esu viršesnis už tave šioje situacijoje, o gal ir paskritai…”

Kaip jaučiasi žmogus, pastatytas į padėtį “ne OK”? Jis pasijunta menkesnis. O tas, iš ko jis išgirdo paliepimą, tą momentą suvokiamas kaip viršesnis.

Taip pat tokiais “TU” teiginiais vertiname kitą žmogų ar jo veiklą. Taip išsakome kritiką:  “Tavo darbas netinkamas”, “Padarei blogai” (toliau gali sekti logiška teiginio tąsa su nurodymu, pvz.:  “…tau vertėtų jį perdaryti”).

Net jei kalbame ne kritikuodami, o girdami, pvz., sakome komplimentus, vis tiek teiginio forma lieka “TU”: “Tu esi graži”, “Puikiai atrodai”, “Šauniai padirbėjai”…

Kritika, žinoma, verčia susigūžti. Tačiau kaip su pagyrimais? Taip, jie malonūs ausiai ir širdžiai, bet tik tuomet, kai… sakomi saikingai. Jei padarytumėte bandymą ir su kolega paeiliui vienas kitam kalbėtumėte po 5 minutes vien pagyrimus ir komplimentus, formuluojamus būtent tokia “TU” forma, netrukus taptų “per saldu”, nebetikėtumėte tuo, kas sakoma, imtumėte jaustis nesmagiai. Tad ir čia galioja ta pati taisyklė – “TU” teiginiai yra gerai, jei jie neužima didžiosios kalbos dalies.

Ką pasakome “AŠ” teiginiais?

Paaiškiname savo situaciją – nenurodydami nieko, ką kitas asmuo privalo, bet leisdami jam suprasti, kaip nuo jo veiksmų priklauso mūsų situacija. Pvz.: “Aš labai nervinuosi ir negaliu susikaupti, kai tu taip garsiai šauki – dabar man sunku dirbti”. Arba: ”Kai tu taip garsiai šauki, man nesiseka dirbti, nes labai nervinuosi ir negaliu susikaupti”.

Pabandykime rasti skirtumą tarp šių teiginių ir visai kitokio stiliaus kreipimosi: “Nustok šaukti, nes negaliu dirbti” arba “Tu turėtum išmokti kalbėti tyliau, mane nervina toks šaukimas, ir aš negaliu susikaupti” (tai yra “TU” teiginiai).

Kaip reaguosite į pirmąjį variantą? Dauguma žmonių pagalvotų: “Oi, aš tikrai turėčiau kalbėti tyliau, kažkaip nepagalvojau apie kitus, nesmagu, kad taip išėjo, aš pasistengsiu atsižvelgti…”. Žinoma, jei tik kalbančiojo veido išraiška neparodys, jog tai yra tik gerai “supakuotas “nurodymas nutilti.

O kokia reakcija būtų į antrąjį teiginį? Paprastai žmonės sako, kad tuomet norisi galvoti: “Tavo problema, kad tu toks jautrus – ko čia nurodinėji, kaip man kalbėti. Irgi mat, atsirado…”. Net jei ir imtumėte kalbėti tyliau, užuojautos ir simpatijos tokio teiginio šeiminikui tikriausiai nepajustumėte.

Išsakome savo požiūrį, parodome savo poziciją – neišreikšdami vertinimo apskritai, o tik parodydami savo subjektyvų santykį. Ir tuomet, kai tai mums nepatinka, ir tuomet, kai tai mums patinka. Pvz.: “Man patinka tai, kaip tu padarei šį darbą”, “Mūsų komandai bus lengva dirbti naudojant taip paruoštus duomenis, kaip kad padarėte jūs”, “Tai, kaip šiandien atrodai – tai mane džiugina, negaliu atsižiūrėti…”.

Kuo tai skiriasi nuo “TU” komplimentų ir pagyrimų? Pagalvokime, kuris variantas atrodo nuoširdesnis. Koks komplimentas jums asmeniškai labiau patiktų, jei jį sakytų jums reikšmingas asmuo? Žinoma, jei asmuo nereikšmingas, tai nebus jau taip svarbu. Tačiau tai, kas asmeniška, paprastai priimama kaip labiau nuoširdu, labiau tikra.

Kai tokiu “AŠ” teiginiu pasakome tai, kas mums nepatinka, paprastai pavyksta išlaikyti santykį į kitą “esame lygūs” (ir aš esu OK, ir tu esi OK, tik mūsų nuomonės nesutampa…)

Taigi, “AŠ” ir “TU” teiginiai – kurie geresni? Geri abeji. Svarbu, kad mokėtume naudoti ir vienus, ir kitus, ir kad nei vienų, nei kitų nepamirštume. 

“MES” teiginiai

Jie gali būti dvejopi – arba tai bus tiesiog “Aš” teiginio forma, kai kalbame apie save kaip apie komandą ar grupę, arba tai bus visai kitokią mintį turintis sakinys. Kadangi apie “AŠ” teiginius jau kalbėjome, pažiūrėkime, ką sako tie kitokie “MES” teiginiai.

Jų esmė – siūlomas bendradarbiavimas. Taip išreiškiamas ir supratimas, ir rūpestis, ir noras pasirūpinti savimi.  “Mes galime pagalvoti, kaip čia padarius – kad ir tu suspėtum savo darbus, ir aš gaučiau laiku duomenis”. Arba: “Pagalvokime, kaip čia padarius – tu mėgsti kalbėti garsiai, o man geriau sekasi dirbti tyloje…”.

Tikriausiai nereikia argumentų, kad tokie teiginiai gali padėti palaikyti gerą mikroklimatą, sukurti konstruktyvius santykius ir padėti siekti tikslų.

Tačiau “MES” netiks tuomet, jei pašnekovas yra itin dominuojantis, net agresyvokas – tuomet svarbiau bus apginti savo ribas nei bendradarbiauti. Arba – pirmiau apginti savo ribas, o tik tuomet galvoti apie bendradarbiavimą. Kokie teiginiai tiks tam tikslui? Kaip manote – “TU” ar “AŠ”? Po “TU” ateis atsakymas taip pat “TU”… Greičiausiai imsite kovoti. Tad gal verčiau pamėginti “AŠ”? Trumpai, aiškiai ir neįsiveliant į diskusijas.

Beasmeniai teiginiai

Jų esmė – kalbėti kiek įmanoma labiau atsitolinant nuo savo požiūrio ir stengiantis nekliudyti, neliesti kito asmens pozicijos labai tiesmukai.

Tikriausiai iškart prisimenate visus “sakoma” , “daroma” ir pan….  Jie skamba šaltokai, kiek biurokratiškai, bet tuo pačiu padeda kalbėtojui atsiriboti nuo teksto – tai juk ne jo nuomonė (ir prašome nepykti bei nereikšti pretenzijų…). Labai daug tokių teiginių dažniausiai sudaro įspūdį, kad  kalbančiajam norisi išlikti formaliam, arba kad jis vengia prisiimti atsakomybę. Gilaus asmeninio ryšio užmegzti tokiu būtu tikėtis neverta.

Kita šių teiginių forma – kai pasakojame apie kažką, kas yra ne mūsų nuomonė, bet nurodome šaltinius, kurie bus nesusiję, todėl suvokiami kaip objektyvūs,  be to, gali būti reikšmingi (ypač jei žinome, ką vertina pašnekovas). Pvz.: “Tyrimai sako, kad …” arba “Vienas mūsų klientas pasirinko šį variantą, ir po savaitės užsakė dar vieną – matyt, jam pasiteisino” arba “Skaičiau, kad panašiu atveju  galima padaryti taip… Aš nežinau, ar tai tikrai pasiteisintų, bet tokią nuomonę žinau esant”. Šitaip neretai lengviau pašnekovą nukreipti norima linkme nei tiesmukai, naudojant “TU” tipo teiginius. Kodėl? Todėl, kad neliepiame. Neretai juk nutinka taip, kad įtikinėjant vieną asmenį (kitas tik stovi nuošaly, bet girdi),  pasikeičia visai kito asmens nuomonė (to, į kurį nebuvo kreipiamasi). O tas, kas buvo įtikinėjamas, taip lieka prie savo nuomonės…

Na, ir dar galėtume kalbėti apie pozityvius ir negatyvius teiginius, bet atidėkim juos kitam kartui…