Ir konsultacijų metu, ir vedant seminarus, pvz., apie  streso valdymą, konfliktų sprendimo būdus ar efektyvų bendravimą, neretai žmonės klausia: “Bet ką daryti, jei nutiko štai taip…?”  . “Juk visa tai tik teorija, ar ne?”, – sako ne vienas, – “O kaip būtų iš tikrųjų?”.  Arba: “Bet mano situacija kitokia”.  Tuomet imame aptariame tas konkrečias situacijas…

Tad jeigu turite klausimų dėl savo kasdienių arba kokių nors ypatingų darbo situacijų sprendimo – rašykite, ir mes pabandysime paieškoti sprendimo būdų.

O šiam kartui – štai toks (gal tipiškas?) atvejis:

Darbuotoja ir komanda

Įmonė nedidelė: gamyba, pardavimo vadybininkų grupė ir buhalterija, kurioje dirba dvi buhalterės. Taip jau susiklosto situacija, kad gamyba su pardavėjais daug bendrauja, keičiasi įvairia informacija (komunikuoja, kaip dabar įprasta sakyti), o buhalterija laikoma tarsi greta esančiu reikalingu, bet šalutiniu skyriumi, kuriam nedera kištis į “gamybos+pardavimų” komandos gyvenimą. Tikriausiai vadybos prasme tai nėra labai gerai, ir vadovams reiktų į tai atkreipti dėmesį, tačiau dabar – ne apie tai.

Kol dirba dvi senosios buhalterės, viskas tarsi įprasta ir eina savo vėžėm. Tačiau viena buhalterė išeina į pensiją, o jos vieton priimama jauna mergina. Ji jau turi darbo patirties kitose įmonėse, kur į komandą buvo žiūrima kitaip. Tad nustemba, jog čia jos iniciatyvų niekam nereikia: susirinkimuose  į jos klausimus atsakoma formaliai ir nenoriai, o pasiūlymai ignoruojami.  Dar daugiau – naujai buhalterei atrodo, kad į jos telefono skambučius ir elektroninius laiškus, skirtus pardavėjams ir gamybai, atsakoma taip negreit, kad dėl to ji patiria sunkumų dirbdama: turi po keletą kartų rašyti ar skambinti ir vis pakartotinai prašyti reikiamos informacijos. “Jokios pagarbos ir jokio komandiškumo!”, – ima skųstis ji kolegei. Seniau dirbanti jos kolegė, vyr.buhalterė, numoja ranka ir siūlo nekreipti dėmesio, tiesiog prisiderinti prie tokių sąlygų.

Naujoji buhalterė, su kuria kalbamės po vieno konfliktų sprendimui skirto seminaro, sako, kad stengėsi prisiderinti, tačiau tylomis piktintis nenustojo. Žodžiu. akivaizdu, kad įtampa kaupėsi… Situacija po situacijos, žodis po žodžio, ir konfliktinės situacijos tapo kasdienybe. Taip atėjo laikas, kai vadovai liepė baigti konfliktuoti, o buhalterę atsiuntė į konfliktų valdymo seminarą. Kodėl ją?  “Specialistė esi gera, tačiau kaip asmenybė – konfliktiška. Turėtum susitvarkyti.”, – tokį atsakymą išgirdo ji. “Ką man daryti?”, – klausė mergina, – “Ar aš ką nors darau blogai? Juk tai jie mane ignoruoja, jie nesidalina informacija, jie nekomandiški!” Jai kalbant emocijos liejosi ne tik žodžiais – tą patį sakė ir veido išraiška, jau buvo netoli ir iki ašarų… Mergina kalbėjo, kad jai skaudu dėl savęs (jautėsi įžeista) ir skaudu dėl komandos (nes taip šiuolaikinėse organizacijose juk neturi būti!).

……… Ką jums norėtųsi patarti šiai buhalterei?

Žinoma, atjauta ir palaikymas yra svarbu. Bet jei šiek tiek atsitrauktume, pasižiūrėtume tarsi iš šono, lyg tyrėjai… Kas atsitiko? Ką daryti, kaip elgtis merginai?

1. Nurimk. Pirmiausiai – nurimk iš tikrųjų. Jei stengiesi prisitaikyti, o viduje tyliai piktinies toliau – įtampa kaupiasi ir kyla. “Nurimk” – tai reiškia, – “stabtelk”. Nieko nedaryk ir nesakyk, (turime omenyje ne darbo procesą, o santykius), nekomentuok. Taip pat ir tylomis nekomentuok. Nevertink ir neklijuok etikečių. Keletą minučių, pusvalandį, o gal net visą dieną… Jei nepavyksta nurimti nė keletui minučių – sutelk dėmesį į kvėpavimą toms keletui minučių – tikrai padės.
2. Susivok. Suprask savo reakcijas. Kai nurimsi, paklausk savęs: “Kaip aš čia (organizacijoje, darbe) jaučiuosi?”. Atsakyk 1-2-3 žodžiais. “Kas mane privertė taip jaustis?” (situacijos, žmonės, elgesys…). “Kas iš tikrųjų privertė mane taip jaustis?” (koks žodis/veiksmas, kokią užuominą jis man davė, kaip suinterpretavau jį, ką man priminė…). “Ką aš ketinu/noriu daryti?Koks impulsas kyla man?” –  “Kas iš to išeis? Kaip tai pakeis situaciją? Kokios reakcijos, tikėtina, sulauksiu?” – “Ar aš to noriu? Ar man tai tiks?” – “Ko iš tiesų norėčiau?” (kokio atsako iš kitų žmonių, kokio mikroklimato, kokio bendravimo darbe). Toji mergina pasakė maždaug taip: “Tai mane sunervina, aš supykstu. Man kyla noras pasakyti, kaip neteisingai jie supranta komandinį darbą. Aš sakau tai daug kartų ir emocingai, nors tik užuominomis. Tikriausiai jie jas supranta ir atreaguoja pykčiu ir atstūmimu. Tikriausiai aš ir norėjau, kad suprastų tas užuominas… Bet nenoriu, kad atreaguotų pykčiu ir atstūmimu. Norėčiau, kad situacija keistųsi, ir kad mane priimtų į komandą. Bet mano elgesio strategija tikrai neveda į norą priimti (juokiasi)”. Pasižiūrėti tarsi iš šono, atsitraukus gali padėti įsivaizdavimas, kad žiūrite filmą apie  žmogų, kuris yra analogiškoje situacijoje kaip jūs, ir elgiasi taip, kaip jūs. Mūsų pavyzdžio mergina, tik kelias sekundes “pažiūrėjusi” tokį filmuką pasakė: “O Dieve, kokia isterikė!”
3. Prisimink, ką žinai.  Pvz., etiketo taisykles, psichologijos žinias ir savo paties įgytas pamokas (kas padėdavo arba nepadėdavo kitais panašiais atvejais). Šiuo atveju praverstų prisiminti, kad:

• Žmonės yra skirtingų tipų: vieni labai ekspresyvūs, emocingi, ir tai išreiškia savo elgesiu (supykę kelia balsą, trinkteli durimis; įsižeidę greit puola į ašaras, kalba daug ir greitakalbe – …); kiti – racionalesni, apskaičiuojantys, dalykiški ir susitvardantys (supykę ar įsižeidę nutyli, ir laiko tai sektinu pavyzdžiu; pasakę pora ramių šaltų žodžių pasitraukia iš ginčo vietos, tačiau vėliau savo veiksmais – ignoravimu, komentarais ir pan. – gali “atsirevanšuoti”). Tokie priešingams tipams priklausantys žmonės erzina ir net gąsdina vieni kitus, ypač jei pasirenka kraštutinius elgesio stilius.  Mūsų pavyzdžio mergina, labai ekspresyviai (ūmiu srautu, su daug žodžių ir ištiktukų, stipriai gestikuliuodama…) išreikšdama emocijas, susilaukė etiketės: “konfliktiška”. Dalykiškieji kolegos, visai tikėtina, į jos emocingą žodžių srautą sureaguodavo pagalvodami: “su ja gi neįmanoma susikalbėti – kaip užsives…”. Su dalykiškaisiais” geriau kalbėti trumpai, konkrečiai, o jei kas netinka ar nepatinka, nekartoti kelis sykius.
• Nepasitenkinimą galima išreikšti konstruktyviai ir nekonstruktyviai. Konstruktyvus kelias skirtas problemos sprendimui siekiant abipusės naudos, nekonstruktyvus – parodymui, kad “esu protingesnis… tapau auka… kaip čia viskas neteisinga…” ir pan.. Koks konkrečiai kelias šiuo atveju būtų tinkamas problemai darbo kolektyve aptarti, reiktų planuoti atsižvelgiant į daug aplinkybių, ir pradedant mažais žingsneliais. Pvz., galbūt, jei vyksta bendri susirinkimai, vieno jų metu (ne pirmo!) pasakyti kažką panašaus, tarkim: “… man atrodo, kad mes, buhalterija, galėtume daugiau prisidėti prie bendrų tikslų – jei padarytume tai ir tai, gamyba greičiau gautų informaciją, o pardavimų skyrius sutaupytų laiko…”. Rizikingesnis kelias, galimas tik atvirai bendraujančiame kolektyve arba kalbantis su vienu-dviem žmonėmis: “…jaučiuosi taip, tarsi mūsų(manęs) nenori priimti, gal aš ko nors nežinau/nesuprantu? gal yra kokia nors priešistorė?”. Apie tai pasikalbėti galite ir su vadovu. Ko svarbu nedaryti? Nesakyti: “aš dirbau ten ir ten, ir ten buvo kitaip/geriau”. Nedaryti netiesioginių užuominų, kurias vistiek beveik visi supranta. Dar svarbiau – nedaryti užuominų apie konkretų vieną žmogų, kurias supras pirmiausiai visi aplinkiniai, o tik po to pats taikinys. Mūsų pavyzdžio mergina nusprendė kurį laiką išlikti rami ir teikti pagalbą, t.y., padaryti daugiau nei iš jos tikimasi, bet suderinus tai, pvz. pasiūlant: “aš galėčiau drauge su sąskaitomis pateikti ir sąrašą…, galbūt tai pardavimų komandai padėtų… Mergina norėjo, kad kolektyvas pamirštų jos kaip “konfliktiškos” įvaizdį, ir kad vėliau – išlaukus tinkamo momento, galbūt vasaros renginio metu – ji galėtų pamėginti kalbėti apie komandos stiprinimą konstruktyviau.
• Sena išmintis sako: jei netinka situacija, keisk ją, o jei negali arba nenori – keisk mąstymą apie ją. Jei matai, kad išbandei keletą į konstruktyvų sprendimą vedančių kelių, ir nieko neišeina pakeisti, nustok tai daryti. Neeikvok energijos be reikalo. Verčiau įsitikink, ar teisingai supratai, ko iš tavęs tikimasi (šiuo atveju – kas įeina į tavo pareigas) Tuomet arba prisiderink prie esamų aplinkybių keisdamas požiūrį, arba keisk situaciją iš esmės – t.y., šiuo atveju, ieškok kito darbo kolektyvo.

1. Pasinaudok tuo, ką žinai. Išties, tai būtent ir yra sunkiausia. Žinių mes visi turime daug Studijuojant juk buvo toks psichologijos kursas, be to,  juk skaitome, kalbamės, kaupiame ir savo patirtį… Įgūdžiai ir įpročiai formuojasi pamažu. Tad –
2. pagirkite save už kiekvieną bandymą reaguoti nebe automatiškai, o įsisąmoninant, kas iš tikrųjų vyksta ir ką jūs pasirinkote daryti.