Kartą su draugais užsukome pas vieno iš jų bičiulį. Kažkada jau buvau jį mačiusi ir žinojau, kad Vilius – įdomus, kūrybingas ir kupinas entuziazmo žmogus. Jo namuose tuomet praleidome gerą pusdienį, taigi, spėjau ne tik susipažinti, bet ir „paatvirauti“ taip pat ir su jo drauge Rasa, kuri, kaip ir Vilius, tryško energija ir žavėjo įdomiais sumanymais.

„Puiki pora“, – pamaniau, – „jie taip tinka vienas kitam.“ Abu savarankiški, turintys savus verslus, abu dievinantys savo darbą, abu sportiški ir aktyvūs ir, galiausiai, net abu turintys tokią pačią aistrą – aistrą šuoliams parašiutu. Beje, kaip tik per tuos parašiutus, pasirodo, ir susipažino… Apie tai, kol kiti bando naujo Viliaus kompiuterio galimybes, begeriant arbatą su Rasa ir įsišnekame. Ji pasakoja, bet balse, priešingai nei kalbant apie darbą, girdžiu kažkokį liūdesį. Po to ji suranda savo šeimos fotoalbumą ir, vėl pažvalėjusi, ima rodyti nuotraukas: tėvai, broliai, močiutė, tetos… Tikrai yra ką rodyti – ties kiekviena nuotrauka dailia rašysena aprašyti žmonės, įvykiai, vietovės… „Labai mėgstu savo darbą, bet svarbiausias dalykas man yra mano šeima“, – sako ji. Vėliau kompanija „persigrupuoja“ – kas užsiima kokteiliais, kas iš kalno vaisių bando sukurti desertą, o mes su Vilium, tų namų šeimininku, liekame prie televizoriaus, rodančio kažkokią muilo operą, filosofuoti apie gyvenimo prasmę. „Gal tai nuskambės ir ne taip, kaip priimta viešai sakyti, bet nekenčiu tokio saldaus, tradicinio šeimyninio gyvenimo“, – prasitaria jis, mosteldamas ekrano link, o kad jau pradėjo, tai dėsto ir toliau: – „nenoriu taip gyventi, nenoriu prie nieko prisirišti, ir nieko man nėr svarbiau už asmeninę laisvę.“ Jaučiu, kad tie žodžiai – iš pačios širdies, ir kad Viliui tai tikrai yra svarbu. Net pašiurpstu išgirdusi. Ne todėl, kad labai piktinčiausi tokiais „laisvamaniais“, o tik nuo minties apie šios poros ateitį. Ką ten apie ateitį – ir dabar, pasirodo, jau n-tasis „gal pabandom pradėti iš naujo“ ratas sukasi…

Nesigilinkim dabar į tai, kieno pažiūros teisingos, o kieno – ne, ir kieno vertybės vertesnės. Lai lieka tai pačių istorijos dalyvių reikalu. O pati istorija, nors ir be pabaigos, man priminė seną, bet neretai pamirštamą tiesą – tai, kaip lengvai galėsime „susigyventi“, „susidirbti“ ar tiesiog „susibūti“ su kitu, labiausiai lemia ne mūsų statuso, mėgstamos veiklos, ir net ne charakterio, o mūsų vertybių suderinamumas.

Su kitais žmonėmis, nesvarbu, tai bus bičiuliai, bendradarbiai ar širdies draugas, mus gali jungti įvairūs dalykai:

1. ta pati aplinka, kurioje esame ar iš kurios atėjome (ne tik tiesiogine prasme, bet taip pat ir kultūrinė, socialinė aplinka – priklausymas tai pačiai „kastai“);

2. bendra veikla (kartu dirbame, mokomės,  kartu leidžiame laisvalaikį ir pan.);

3. asmeniniai pomėgiai, individualios savybės, charakterio ypatumai;

4. požiūriai, nuostatos daugelio dalykų, taip pat ir kasdienių buities smulkmenų, atžvilgiu;

5. pagrindinės vertybės, jų hierarchija.

Jeigu tai pieštume kaip piramidę, šį sąrašą reikėtų apversti – taip, kad vertybės simboliškai atsidurtų pačiame smaigalyje, pačiame viršuje. Ir jei ta viršūnė mums su kitu asmeniu bus ta pati, visa kita, kas yra po ja, piramidės apačioje, vienaip ar kitaip bus galima daugmaž suderinti. Tarkim, jei pradedu dirbti įmonėje, kur mano vadovas bus žmogus, labiau už viską vertinantis kūrybiškumą, o man tai taip pat bus didžiausia vertybė, mes nelabai kreipsime dėmesį į tai, kad esame nevienodo išsilavinimo, skirtingos tautybės ar turime kitokių įpročių. Tiesiog gerbsime vienas kitą už tai, kas mums yra svarbiausia – už meilę kūrybai. Bet jei vadovui vienos didžiausių vertybių bus tvarka ir hierarchija, o man – kūryba ir iniciatyva, netrukus man gali imti rimtai kliūti ne tik jo „kvailas charakteris“, bet ir tai, kad jis juk „tiksliukas“ pagal išsilavinimą, ir dėl to vargiai, ar gali suprasti, ir t.t. … ir t.t. … Tuo tarpu jam mano patirtis ir išsilavinimas greitai gali imti atrodyti visai nieko verti, nes su „toookiu požiūriu“, kai nesilaikoma tvarkos… Na, toliau aiškinti nebereikia.

Verčiau grįžkime prie Viliaus ir Rasos. Jie, kaip ir daugelis, susipažino per veiklą (ak tie parašiutai…). Netrukus suprato priklausą tai pačiai aplinkai (savarankiški verslai), ėmė žavėtis vienas kito energija ir užsispyrimu siekiant tikslų. Jei požiūriai į buities tvarkymą, pasaulio įvykius ar aprangos stilių nesutapdavo, nedarė iš to tragedijos – juk ne tai svarbiausia… O kas yra svarbiausia? Apie tai jie niekuomet nesikalbėjo. Nes tai ir vienam, ir kitam, kaip ir daugeliui mūsų, atrodė, na, tiesiog savaime suprantama – jei laikau ką svarbiu dalyku, atrodo, kad ir kitiems žmonėms tai turėtų būti svarbu. Taigi, Rasa ir Vilius nesikalbėjo apie tai tol, kol Rasa ėmė nebeapsikęsti, kad Vilius nuolat ignoruoja šeimos šventes, o Vilių pradėjo rimtai erzinti Rasos pastangos laikyti jį šalia savęs. Tada ir paaiškėjo, kad, nors turi tiek daug bendra, iš tikrųjų abu eina toli gražu ne ta pačia kryptimi. Ir kuris turėtų keisti dabar tą kryptį? O net jei ir abu – tai kur tuomet eiti??

Gal todėl kartais iš pažiūros tokie skirtingi žmonės (kiti tik stebisi – ir kas juos sieja?) ilgai ir darniai gyvena kartu, nors yra nevienodo išsilavinimo, skirtingų profesijų, turi atskirus laisvalaikio pomėgius, skirtingus draugus, yra labai nevienodo charakterio ir mėgsta pabrėžti savo individualumą. Jei abiems bus vertybė šeima – abu, kur beeitų ir ką beveiktų, visada ją saugos. Jei abu vertins pirmiausiai laisvę – susikurs tokius santykius, kokių nieks kitas jiems negalėtų garantuoti ir mokės gerbti vienas kito erdvę ir pasirinkimą.

Kas dar gali būti tais svarbiausiais dalykais? Vaikai; sveikata; tikėjimas; tobulas namas; pinigai; šeimos verslas; karjera; meninė saviraiška; tradicijos; eksperimentai ir visa, kas nauja…   …   …

Kalbėkitės – ir sužinosite.