Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

Apie vieną labai moterišką konfliktų sprendimo būdą (įtariu, seną kaip pasaulis, bet ir šiandien labai puikiai veikiantį)

Kalbuosi su drauge. Ji pasakoja, kaip jos vyras eilinį kartą priėmė neteisingą (jos manymu) sprendimą. Ir svarbiausia – „pasitaręs“ su ja. „Tartis su mano vyru, – sako ji, – beviltiškas reikalas, jo liežuvis, matyt, geriau prikabintas – nieko jam negaliu įrodyti, nors širdies gilumoj ir būčiau 100%  tikra, kad mano nuomonė teisinga, o jis klysta“.

Taigi, vyras padaro, kaip jam atrodo geriau. Ką daro tuomet mano draugė? Kaip visada – juk ji turi susigalvojusi puikų „nuoskaudos ištrynimo“ mechanizmą… Tai veikia, anot jos, puikiai. O logika paprasta: už viską turi būti sumokėta. Visiškai tiesiogine prasme – tiesiog ji tais atvejais, kai jaučiasi nepelnytai įskaudinta, įžeista ar supykusi, pasiima vyro piniginę ir iš ten išsitraukia tiek, kiek tas įskaudinimas tąsyk yra vertas. Šiuos pinigus išleidžia būtinai sau. Visas putojančias emocijas, sako ji, kaip ranka nuima… Tuomet nebereikia nei kerštauti, nei kelti barnių, nei skelbti nekalbadienių. Nuotaika gera, santykiai puikūs, abu laimingi ir savimi patenkinti. Ji nesijaučia pažeminta, atvirkščiai – juk leido savo vyrui pasielgti taip, kaip jis norėjo ne šiaip sau, o už tam tikrą mokestį. Taigi – teisingumas išsaugotas. Kad vyras nežino nei kainos, nei kad apskritai kažkiek už kažką sumokėjo, ne taip jau ir svarbu – juk jaučiasi jis irgi gerai.

Tąkart mes pajuokaujam, kad kartais moteriškas gudrumas gelbsti šventą namų ramybę, ir kad kaip tik tai ir yra svarbiausia. O šeimos pinigai, šiaip ar taip, iš šeimos juk neišėjo… Bet po kurio laiko išgirstu kitą, kaip du vandens lašai panašų pasakojimą, paskatinusį į šį konfliktų sprendimo būdą pažvelgti darkart, ir visai rimtai.

Verslas priklauso dviems akcininkams, tai – vyras ir moteris. Ne pora. Tiesiog – partneriai. Jie abu vadovauja drauge, ir sprendimus turėtų priimti kolegialiai. Bet moteris (ji ir pasakoja) sakosi kartais nesugebanti atremti „bukos vyriškos logikos“. Jei po derybų, jau artėjančių link pavojingos konflikto ribos, taip ir neišeina rasti abiems pusėms tinkamo sprendimo, dažniausiai būna priimamas „vyriškasis“ variantas. Ir – spėkit – ką daro moteris? Ji sukanda dantis ir sutinka, bet pykčio ilgai nelaiko („Nesveika“, – sako juokdamasi). Tiesiog ji pasiima iš bendros kasos kažkiek sau, ir išleidžia tai kokiam nors nelabai būtinam, bet šauniam pirkiniui. Tarkim, nusiperka batus. „Apsidovanoju už kantrybę, – sako ji, – kitaip gi nervinčiausi ir siusčiau“. Ji – protinga moteris, todėl puikiai supranta, kad elgiasi vaikiškai. Ir vis tik labai sąmoningai leidžia sau tai daryti. Vardan tos pačios šventos ramybės – ir darbo kabinete, ir savo širdyje.

Už viską turi būti sumokėta… Taip šios moterys išmoko išsaugoti teisingumą savo pačių atžvilgiu. Tik nesijuokit – tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdas. Juk daugeliu atvejų mes visi stengiamės išsaugoti teisingumą žvelgdami pirmiausiai iš savo „bokštelio“. Ir jei negalime to padaryti jėga, padarome gudrumu. Kaip dažnai sakome: „dabar aš jaučiuosi turinti moralinę teisę“…

Vadovėliuose aprašomi 5 pagrindiniai konfliktų sprendimo būdai:

1)      „pergalė bet kuria kaina“ (stipresnis laimi);

2)       jam atvirkštinis kelias – prisitaikymas (susitaikymas su tuo, kad laimi kitas);

3)       vengimas (t.y., abiejų pusių nieko nedarymas laukiant kol viskas savaime susitvarkys);

4)       kompromisas (kai abi pusės atsisako dalies savo pretenzijų ar pageidavimų)  ir

5)       trečio varianto (kitaip sakant, bendro kelio) ieškojimas.

Peržiūriu juos dar kartą ir galvoju: gal šių moterų atrastasis būdas yra koks šeštas variantas? Na, toks, kokio vyriška logika besivadovaujantys mokslininkai tiesiog negalėjo įžvelgti…

Ir vis tik, prisimindama abu pasakojimus, manau, kad tai klasikiniai prisitaikymo atvejai – su visomis natūraliomis to pasekmėmis.

Moralas? Mieli vyrai, jei skaitote šį straipsnelį, patarimas jums – jei tik galite, neverskite moterų prisitaikyti (kaip beje ir ne moterų), nes už tai vienaip ar kitaip teks mokėti. Taip pat ir jums mielos moterys, galioja tas pats patarimas – net ir vaikų atžvilgiu. Juk jei jie mūsų autoritetingos jėgos spaudžiami, su viskuo sutinka, nors širdelėj pasilieka nuoskaudą, mes juk už tai mokame taip pat. Gal ir ne pinigais – laiku, prastėjančiais santykiais, dar kuo nors…Šiaip ar taip – juk  yra dar ir kiti būdai susitarti.

gyvenimo stilius. Parašė Eglė Masalskienė. 3 komentarai

3 Responses to “Apie vieną labai moterišką konfliktų sprendimo būdą (įtariu, seną kaip pasaulis, bet ir šiandien labai puikiai veikiantį)”

  1. Egidija sako:

    Na labai įdomu buvo paskaityti. Tiesą pasakius, man ši moteriška taktika buvo netikėta. Susimąsčiau, ką aš pati apie tai galvoju. Puikus moralas sutampa su mano minčių reziume 🙂

  2. Sedna sako:

    Labai keistas moterų elgesys-nusiraminimo būdas.. Dar keisčiau, kad psichologė apie tai rašo kaip apie šaunų dalyką. Manipuliacijos niekada nebuvo geras sprendimo būdas, ypač jei tai praktiškai vagystės – nesvarbu, kad iš „savo“ – tai dar keisčiau.. Tiesiog „Kosmo“ ….

  3. Vladas sako:

    Kad būdas nenaujas, rašo ir pati autorė, bet jis ir ne tik moteriškas. Tai labai paplitęs būdas, kuriuo teisingumą „atstatinėja“ „protingi „verslo partneriai.
    Darant bendrą verslą viena iš problemų yra tai, jog viską ką daro pats, kiekvienas žmogus puikiai mato ir supranta, o suvokti tai, kad ir partneris sprendžia kažkokias problemas (ypač jei jas sėkmingai išsprendęs nepasiguodžia kaip sunkiai vargo) reikia papildomų intelekto resursų. Todėl dažniausiai vienas, o kartais ir abu verslo partneriai pradeda aprašytuoju būdu „atstatinėti teisingumą“. Nes kiekvienam atrodo, jog jo indėlis gerokai didesnis nei kolegos. Aiškinti kur veda toks elgesys, manau, neverta:).

Komentuok

Vardas
El. paštas
WWW
Komentaras