Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

ŽAISMINGOS pozityvaus mąstymo PAMOKĖLĖS (apie tai, kaip viskas paprasta, kai pradedi…)

Kalbėti apie pozityvų mąstymą dar visai neseniai buvo labai populiaru. Netgi – madinga. „Mąstyk pozityviai“, – sakydavome draugui, besiguodžiančiam dėl kokios nesėkmės. Nors… kaip tai darytume jo vietoje ir neturėdavome jokio supratimo. „Na, o kur tavo pozityvumas“, – ne kartą bandydavo praskaidrinti mums nuotaiką bendradarbiai, kai gaudavome eilinę „neįvykdomą“ užduotį. Atseit, tai paprasta – šypsokis, ir viskas bus gerai.

Laikai keičiasi, mados taip pat. Kažin, ar atlaikys ekonominės krizės permainas šis įprotis linkėti: „šypsokis, ir viskas bus gerai“? O gal, atvirkščiai – tai netgi galėtų tapti tuo šiaudu, už kurio pasilaikydami sveiki gyvi išplauktume?

Lengva pasakyti… Visa bėda, kad joks pozityvumas spalvų nekeičia – štai ant naujutėlių mano baltų marškinių matomiausioje vietoje atsirado ruda dėmė, ir net ne viena, o trys. Ir kaip gražiai besišypsodama į jas žiūriu, vis tiek matau tris rudas bjaurias dėmes. Na, gerai, manau, pažiūrėsim, ką tas pozityvus mąstymas iš tikrųjų gali, ir bandau pritaikyti viską, ką tik apie tai prisimenu.

Bandymus aprašau. Štai ir turime keletą linksmų praktiškų pamokėlių – sau, kolegoms, draugams ir visai šeimai. Kai pajusite, kad „šypsokis, ir viskas bus gerai“ neveikia (o taip norėtųsi!), pamėginkite pažaisti.

Pamokėlė Nr.1

Kaip smagu, kad…

Kažkada, bekalbant apie pozityvų mąstymą, viena klientė papasakojo vaikiškoje knygelėje skaitytą istoriją: auklė, prižiūrėjusi mažą mergaitę, mokė ją įvairių žaidimų, ir vienas tų žaidimų vadinosi „kaip smagu, kad…“. Kaip jos žaisdavo? Na, tarkim, mergaitė parkrito, skaudžiai užsigavo ir ėmė verkšlenti. Auklė sako: „Pažaiskim – aš pasakysiu sakinio pradžią, o tu pabaigsi. Pradedam: bėgai bėgai, pargriuvai, skauda – kaip smagu, kad … “ Mergaitei patinka visokie žaidimai, todėl ji negali atsisakyti išmokti naujo. „Kaip smagu, kad… kad… skauda tik truputį…“. Auklė pagiria mergaitę ir sako: „sugalvok ir dar ką nors, sugalvok kuo daugiau“. „Kaip smagu, kad skauda tik vieną koją. Kaip smagu, kad nukritau ne į balą. Kaip smagu, kad nesulaužiau dviračio. Kaip smagu, kad mama nematė, ji išsigąstų. Kaip smagu, kad jau moku nuplauti ir užrišti žaizdą, nes vakar gydėm šuniuką, dabar eisiu ir pirmąkart viską padarysiu pati. Kaip smagu – mano koja bus subintuota, ir galėsiu neiti į šokių pamoką, o pažiūrėti filmuką…“ Taip pamažu ašarėlės nudžiūva, dėmesys jau sutelktas nebe ties skausmu, o ties „kas čia smagaus“ paieška. Vėliau, kai tik nutikdavo kas negera, auklei bereikėdavo tik priminti – „atsimeni mūsų žaidimą „kaip smagu, kad…“ ? Pažaidžiam!“ Ir – suveikdavo jis visada.

Na gerai, manau, pažiūrėkim, ką čia galima sugalvoti dėl tų trijų bjaurių dėmių… „Kaip gerai, kad… nepastebėjau, kada jos atsirado – būčiau susierzinusi ir dar mieste vis bandžiusi pavalyti. Kaip gerai, kad ne daugiau. Kaip gerai, kad ne ant švarko – jo būtų dar labiau gaila. Kaip gerai, kad šitaip atsirado proga išbandyti tą girdėtą žaidimą. Kaip gerai – nors smegenis pamankštinsiu, pasitikrinsiu, ar moku kūrybiškai spręsti problemas. Kūrybiškai… aha, ką čia sukūrus? Kaip gerai, kad… galiu siuvinėti – užvakar tvarkiau stalčių ir radau baltų karoliukų. Naują daiktą nedrįsčiau taip puošti, bijočiau sugadinti. Kaip smagu, kai atsiranda tokia proga…“

Ir iš tikrųjų – stebiu savo būseną – pasidaro labai smagu, nes imu daryti tai, ko šiaip nebūčiau sugalvojusi. Rezultatas? Jie net trys: 1) dingo susierzinimas ir savigrauža; 2) apsidžiaugiau atradusi savy kūrybiškumo gyslelę; 3) turiu drabužį, kurį labai mėgstu, ir jis – ypatingas!

Šitą žaidimą patikrinu su šeimos nariais. Net sūnus, skeptiškai į visokius psichologinius triukus žiūrintis „racionalas“, pasišaipo, bet – žiūriu – naudoja. „Ant durniaus“, – sako, ir prigalvoja įvairiausių juokų. Visi kvatoja. Įtampa nuslūgsta, ir problema ima atrodyti tokia nereikšminga… Po kurio laiko pastebiu, kad atsirado įprotis – vos tik kas nutinka, automatiškai pasigirsta toks vidinis balselis: „tai ką, nervinimąsi 10-čiai minučių atidedam, dabar pažaidžiam – kaip smagu, kad…“. Kartais užsižaidžiu, ir iš viso pamirštu, kad „reikėjo“ nervintis.

Šiam kartui tiek – vienas pratimas septynioms dienoms. Kaip ir vitaminų, perdozuoti negalima.

Geros Jums savaitės!

gyvenimo stilius. Parašė Eglė Masalskienė. 2 komentarai

2 Responses to “ŽAISMINGOS pozityvaus mąstymo PAMOKĖLĖS (apie tai, kaip viskas paprasta, kai pradedi…)”

  1. Laura sako:

    taip idomiai ir suprantamai parasyta apie toki svarbu dalyka, kaip pozityvumas! Kaip smagu, kad tai perskaiciau 🙂

  2. Eglė Masalskienė sako:

    Na, dar vienas argumentas, kad tęsti verta…

Komentuok

Vardas
El. paštas
WWW
Komentaras