Esu pikta ir įniršusi. Siuntu. Juk žinote, ką tai reiškia. Bet siuntu inteligentiškai. Taigi, niekam nieko nesakau, ir stengiuosi susitvardyti. Manau, žinote, ką ir tai reiškia… Įtampa kyla. KO GRIEBTIS? Laimei, turiu vieną tokį vaistą – kai mane tarsi kokia nelemtis ištinka šitokia būsena (ar bent mažumėlę į ją panaši), Read more…

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų“ rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių…

GERIAU KAIP – PAPRASČIAU AR GUDRIAU? Read more…

Asta dirba parduotuvėje, prekiaujančioje buitine technika. Ir būtent jai tenka bendrauti su tais pirkėjais, kurie atneša grąžinti neveikiančius ar nevisai veikiančius prietaisus. Todėl Asta visuomet papasakoja vieną kitą stebinantį atvejį. Na, mums atrodo – stebinantį, o jai – grynas vargas… Tokie klietai dažnai ginčijasi, pyksta ir kaltina Astą bei jos parduotuvę. Kartais net nori apgauti, atnešdami jų pačių sugadintus ar senus tokius pačius daiktus. Na, kam tai galėtų patikti? Tačiau Asta žino, kad geriausia gynyba – puolimas, taigi, šia strategija ir naudojasi. Sako, sėkmingai. Bet nervų kainuoja, žinoma, daug… “Gerai, kad bent yra kam pasipasakoti”, – sako ji šeštadienio pavakare, kaip paprastai, pasiplepėjimui susirinkusioms draugėms. Read more…

Vasara… Pro atvirą langą girdisi aikštelėje žaidžiančių vaikų balsai. Lyg ir nieko ypatinga – čia jų dažnokai susirenka visas pulkas. Bet netikėtai išgirstu vieną frazę, kuri mane labai sudomina.

–          Dvidešimt sraigių, ir čiuožk nemokamai! – tvirtai pareiškia mergaitės balsas.

„Nieko sau, – pamanau, – žodis „nemokamai“ yra toks galingas, kad net vaikai už jį sutinka mokėti. Read more…

Ar prisimenat tą dainelę iš seno, bet nesenstančio, kaip ir visa keturiasdešimtmečių karta, rusiško animacinio filmuko (na, mes tada sakydavom – „multfilmo“)? Ją visais balsais dainavo, bliovė ir giedojo tie keturi – asilas, šuo, katinas ir gaidys – keliaudami gal į Bremeną, gal iš Bremeno, nors iš tiesų, kokia kryptim jie ėjo, tas ne taip svarbu. Svarbiausia žodžiai, o jie maždaug tokie: nieko nėr geriau kaip po pasaulį su draugais klajot keliais keleliais… Prisiminėt? Aš irgi buvau pamiršusi, bet va, gyvenimas priminė. Read more…