Ar prisimenat tą dainelę iš seno, bet nesenstančio, kaip ir visa keturiasdešimtmečių karta, rusiško animacinio filmuko (na, mes tada sakydavom – „multfilmo“)? Ją visais balsais dainavo, bliovė ir giedojo tie keturi – asilas, šuo, katinas ir gaidys – keliaudami gal į Bremeną, gal iš Bremeno, nors iš tiesų, kokia kryptim jie ėjo, tas ne taip svarbu. Svarbiausia žodžiai, o jie maždaug tokie: nieko nėr geriau kaip po pasaulį su draugais klajot keliais keleliais… Prisiminėt? Aš irgi buvau pamiršusi, bet va, gyvenimas priminė.Karts nuo karto mane, kaip ir daugelį normalių žmonių, aplanko tokia tingi, tąsi ir patežusi būsena, kai, liaudiškai tariant, tingiu bet ką daryti, o psichologų terminais – jaučiuos „be motyvacijos“. Tuomet būna be galo sunku prisiversti ką nors dirbti, o savaime, kaip sakoma, kai darbas tiesiog rankose tirpsta – taip savaime tuomet nieks nesidaro… Kartais ta palaiminga būsena trunka dieną, ir tai – puikus poilsis. Būna, ji užtrunka savaitę ar net dvi, bet bent jau po to jauties kaip po atostogų. Tačiau kartais ši būsena tave apsėda ilgam, ir tada supranti, kas tai iš tikrųjų yra sąstingis.

Tai štai, jau kuris laikas mane ta būsena buvo apsėdusi. Ir man tai nebepatiko. Bet nuo to nieks nesikeitė. Tik sąžinę ėmė graužti, kad per mažai dirbu ir per mažai padarau.

Ir tuomet vieną vėlų vakarą paskambino draugė: „Žinai, gavau pigių aviabilietų pasiūlymą. Į Bremeną ir atgal – tik 58 litai. Ką manai?“. Iš tiesų aš nieko nemaniau. Tik sąžinė protingu balsu labai aiškiai kuždėjo į ausį – atseit, neužsidirbau, atseit, sunkmetis, žiema, ir nėra ko… ir taip toliau… Draugė ir nelaukė mano entuziazmo prasiveržimo, ji tiesiog ramiai ir dalykiškai dėstė toliau visus galimus šio plano niuansus – dienų skaičius, galimybė apsistoti, atstumas nuo Bremeno iki … ir dar iki … ir t.t. … Ir – keista – aš nustojau girdėti tą sąžinės burbėjimą. Visiškai. Užtat, jam nutilus, pajutau kažką šilta sklindant iš tos vietos, kur, sako, yra toks daiktas kaip saulės rezginys. O gal ta šiluma sklido iš širdies, kaip pasakytų romantikai – kas ten žino… Ta šiluma išplito po visą kūną, iki pat pirštų galiukų, ir buvo labai labai pažįstama, tokia seniai matyta ir girdėta, ir tokia pasiilgta… Nes jau daugiau nei metai kaip nebuvau išvykusi kur nors, kur dar niekad nesu buvusi. „Važiuojam, – pasakiau draugei, – būtinai važiuojam“.

Tą patį vakarą, nors jau buvo vėlu, sutvarkiau keletą reikalų, ir dar pasigriebiau paskaityti knygą prieš miegą – ai, kaip nors ryte atsikelsiu, pamaniau. Atsikėliau. Be žadintuvo. Ir kavos nereikėjo. Keista – viskas „darėsi“ greitai ir tiksliai, kaip jau seniai nebuvo, ir beveik savaime, ko taip pastaruoju metu pasigesdavau. „Gal pradėjusios ilgėti dienos taip gerai veikia“, – pamaniau, ir tik tuomet prisiminiau vakarykštį pokalbį su drauge ir tuos pigius aviabilietus. Na, žinojau aš, kad motyvacija yra didelis dalykas, bet kad taip akimirksniu ir vos ne „fiziologiškai“ pajusčiau jos poveikį… Na, o kad poveikis man patiko, tai daugiau į tai ir nebesigilinau. Tik paskambinau draugei juo pasigirti ir patvirtinti, kad sprendimas buvo priimtas teisingas, o pasiūlymas atėjo pačiu laiku.

Ėjo dienos, tingulys nebegrįžo, viskas klostėsi kaip ir turi būti – gerai ir paprastai. „Kad galėčiau normaliai dirbti, pasirodo, man reikia pasikabinti morką prieš nosį“, – kartą pasakiau vyrui, ir paaiškinau, – „Šiuo atveju ta morka – tai kelionė į Bremeną.“ Mačiau, kad jis nelabai suprato. Matyt todėl, kad kiekvieno morka yra kitokia. Ir ne tik dėl to, kad vieni dievina keliones, kiti spektaklius, muziką ar ką nors kita. Va ir mums, kaip paaiškėjo, „galioja“ skirtingos morkos: man ji turi būti kaip pažadėtas ar numatytas veiksmas, įvykis, procesas, kuriame dalyvausiu, ir kuris gali būti (o dažniausiai, taip ir yra) visiškai nesusijęs su ta veikla, kuria užsiimu kasdien; jam geriausia morka yra rezultatas, kurį jis mato artėjant, ir kuris tiesiogiai yra nulemtas jo paties kasdienės veiklos. Dar daugiau – nevienodas ir mūsų regėjimas: esame tarsi kokie trumparegiai arba toliaregiai. Štai man, lyg kokiam triušiui, reikia turėti morką „artimo regėjimo lauke“, kitaip aš jos „nematysiu“ ar „neužuosiu“ (nors ir tikrai žinosiu, kad ji bus), ir kaip motyvatorius ji neveiks. Kitaip sakant, kelionė į Bremeną po mėnesio yra gerai, bet po dviejų metų – tas pats kaip ir niekada… Arba – premiją gauti kas mėnesį yra puiku, bet kartą už metus – motyvuos tik sausį (dar prisiminsiu pernykštę) ir gal nuo kokio spalio, t.y., artėjant metų pabaigai. Sunku nusakyt, ką ir kaip jaučia šia prasme toliaregiai, nes pati neturiu šio sugebėjimo, bet pažįstu žmonių, kurie didžiulį malonumą patiria ne tiek „uostydami“ ar „grauždami“ savo morką, kiek svajodami apie ją. Jiems plano turėjimas yra svarbiau nei jo įgyvendinimas. Ypatingai – tobulo plano turėjimas. Todėl jie amžinai persigalvoja, kokią morką prieš save norėtų turėti, ir vis keičia tuos variantus, vis į geresnį ir į geresnį, nors nei vieno taip ir nepasiima… Nepaisant to, jų morka, nors ir beveik niekada nepasiekiama, jiems veikia. Naudingas, pigus ir paprastas šiuo atveju yra motyvavimas, – pagalvoju, – juk jei jau taip, tai nei man skristi kur reikėtų, nei už bilietus mokėti, kad ir taip neįtikėtinai pigiai, užtektų tik kurti mintyse svajones kur čia dar galima būtų apsilankyti ir kaip, o kada – ne taip jau svarbu…

Bet man tai nesuprantama, tiksliau – gal ir suprantama kaip psichologui, bet neveikia kaip žmogui. Nes man, kaip ir normaliam, sveikam triušiui, reikia normalios kvapnios morkos prieš pat nosį.

Žinot, ką padarau dar? Norėdama savo vidinį tiušelį pamaloninti, kiek tolėliau, už kampo, vietoj, gerai matomoj kaip tik iš ten, kur jis atsidurs sugraužęs savo bremenišką morką, pakabinu dar vieną… Na, jeigu jam taip reikia…

(žurnalas AŠ IR PSICHOLOGIJA, kovo mėn. nr.)