Ar kada nors esate sakęs kalbą stovėdamas ant kėdės? Ne? Vadinasi, laikas prisiminti vaikystę (na, jei sakėte, tai, ko gero, ir taip prisiminėte…). Ir tą eilėraštuką, kurį tėvai taip norėjo kad padeklamuotumėt visų svečių akivaizdoj… O kad būtumėt geriau matomas ir „solidžiau“ atrodytumėt, tuomet – na va, pamažu jau prisimenat – jus ir užkėlė ant kėdės… Read more…

Kažkoks budistų išminčius sakė, kad iš visko gali kažko išmokti. Taigi, šįryt gavau gėlės pamoką. Ji visa dabar, ta mano kalnų žibuoklė, apsipylusi žiedais – pačiame žydėjime… Bet kai kurie žiedeliai, iš arti gerai pažiūrėjus, ima darytis jau nebe pirmos jaunystės grožio. Saugoti juos? Juk iš toli – gražu. O gal nuskinti ir numesti? Kelias dienas saugojau. Bet kai šiandien neapsikentusi nukirpau tuos, kurie jau visai sudžiūvę, spėkit, ką radau po apačia? Kreivai susisukusius, išsiklaipiusius, negalėjusius normaliai išsiskleisti naujus žiedelius. Dabar skinu viską, kas jau nėra super grožio, ir tai „atsiperka“ naujais pumpurais. Va ir galvoju – juk kartais išties mums sunku išmesti, atsisakyti kažko, liautis ką darius, kas jau nebereikalinga… o po apačia laukia savo valandos kažkas kita.

Dirbu – sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias… Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau –  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu. Read more…