Dirbu – sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias… Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau –  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu.

Pažįstamas jausmas? Nuoširdžiai žaviuosi ir sveikinu, jei ne. Nesmagu? Man taip pat atrodo, kad čia kažko labai trūksta.

Taigi, dirbu ramiai sau toliau, ir – skambutis. Netikėtas, bet labai lauktas. Tiksliau – visada laukiamas. Nes tai seniai nematyta bendraminčių kompanija vėl renkasi į krūvą, ir kaip tik – šįvakar. Septintą. Vėluoti negalima, programa jau numatyta. Manot, mintyse jau ėmiau siusti ir keiksnoti savo nelemtą dalią? Nieko panašaus. Gal taip ir būtų buvę, jei šis susitikimas nebūtų buvęs toks svarbus. Bet šiuo atveju  tuojau pat pasakiau: „Taip, aš ateisiu. Nevėluosiu. Iki.“ Ir jau dėdama telefoną ant stalo žinojau, kad visus reikiamus darbus padarysiu iki išeinant. Kaip? Laisvai! Nėra nieko neįmanoma! Kai nori. Ir kai yra dėl ko norėti.

Popiečio apsnūdimas išgaravo kaipmat, nereikėjo nei kavos. Mintys tapo aiškios, tvarkingai surikiuotos. Tempas padvigubėjo, net, sakyčiau, patrigubėjo. Klaidų tikimybė? Jokios: karts nuo karto peržvelgdavau, ką padariau – geriau nebūna. Kūrybiškumas? Manot, tempas jį užmuša? Tik ne šiuo atveju! Juk vakare susitiksiu su įdomiais žmonėmis. Aš ir pati jaučiuos tokia atsipalaidavus, geros mintys generuojasi tarsi pačios, be jokių pastangų ir „ką gi čia dar sugalvojus“ kankinimosi. Šešios valandos – jau beveik baigiu. Bet dar turiu truputį laiko. Ir vieną kitą idėją. Tai nebūtina. Bet jei padaryčiau – būtų super! Vieną papildomą sumanymą padarau. Pusė septynių. Lieku savim baisiai patenkinta. Kitą sumanymą palieku tik „apmestą“ – bus ką veikt ryt ryte, vietoj mankštos. Viskas! Išlekiu.

Kam pažįstama pirmoji situacijos dalis, tas, manau, supras ir antrąją.

Susitikdami su įvairaus lygio vadovais – seminaruose, klubuose, kituose renginiuose – dažnai kalbame apie darbuotojų motyvacijos ir skatinimo dalykus. Jie rūpi kone visiems. Ir nesvarbu, ar tai vadinama motyvacija, ar – lietuviškiau – skatinimu, paprastai galvoje turima tas pats: ką dar mes, vadovai, galėtume padaryti, kad darbuotojai efektyviau (daugiau, geriau) dirbtų. Vieni akcentuoja pinigines skatinimo priemones, kiti – palankią aplinką, dar kiti – individualų priėjimą ir t.t. ir t.t. Panašumas toks, kad visi jie labai stengiasi – tam, kad darbuotojai stengtųsi.

Ilgam įsiminiau vieno vadovo gana griežtą ir tiesmukišką pasakymą – darbuotojų iš viso nereikia motyvuoti: jie turi būti motyvuoti patys savaime, o protingas vadovas tik tokius ir laiko.

Tąkart niekaip negalėjau jam pritarti. Bet minties nepamiršau. Matyt, ji ilgai kažkur sukosi, kol galiausiai vėl išlindo. Kaip tik tada, kai taip su azartu, vos ne vienu įkvėpimu po „stebuklingojo“ skambučio sugebėjau padaryti tiek, kiek nė nemaniau galinti. „Ot čia ir yra tas atvejis, – pamaniau, – kai savo galią pademonstravo tikroji, vidinė motyvacija“.

Juk skatinimo sistema, kaip mes ją dažniausiai įsivaizduojame, puikiai veikė ir taip – už laiku atliktą darbą klientas mokėjo sutartus pinigus, ir sutarta suma buvo man priimtina. Aš žinojau, kad padarysiu viską laiku ir pakankamai tvarkingai, tik pats darbo efektyvumas nebuvo labai jau „super“. Kitaip sakant, negalėdama įveikti tingulio, sukausi lėtai, taip atimdama iš savęs vakaro laiką. O jei vis tik būčiau „per jėgą“ ar gėdindama privertusi save greičiau suktis, vidinio konflikto ko gero būčiau neišvengusi. Net pažadas sau, pvz., pažiūrėti filmą, tikriausiai nesuveiktų. O kam – galiu juk ir kitą kartą.

Šiuo atveju filmas, pinigai, vakaro laikas sau, net savęs kalbinimas ar varymas „per jėgą“ – visa tai kaip ir būtų tarsi skatinimas. Bendraminčių skambutis pataikė kaip tik į „dešimtuką“, kuris ir buvo tas paslaptingas mygtukas, kurį paspaudus lyg gelbėjimo parašiutas išsiskleidė motyvacija.

Dabar, kai galvoju apie skatinimą ir motyvaciją, nors kalbininkai gal sakytų, kad tai viena ir tas pat, negaliu atsikratyti tokio vaizdo: dviejų metų mažylį mama įkalbinėja prieiti prie „tetos“ ir pasiimti siūlomą žaislą. „Na, eik, gi, teta gera… pažiūrėk, koks gražus žaisliukas… tu gi drąsus… nubėk, aš po to tau dar ir saldainį duosiu… negražu, nesiožiuok…“ Taip kalbėdama ji net po truputį stumia vaiką į priekį, galiausiai paima už rankos ir bando eiti bent jau kartu. Mama labai stengiasi. Tai – skatinimas.

Ką daro „motyvuotas“ vaikas? Pirmiausiai, jis negali atitraukti akių nuo žaislo. Jam jo reikia, labai labai. Bet jis nebūtinai puola link nepažįstamos „tetos“ tuojau pat. Jei pagal savo būdą yra lėtesnis, tiesiog stovi ir žiūri, kol jo pasiryžimas auga. Jei taip išauklėtas, galbūt pasako: „mamyte, ąš jo labai noriu, aš paimsiu, gerai?“. Ir nueina, ne taip svarbu, drąsiai ar atsargiai. Svarbu – labai savim patenkintas sugrįžta. Ir net jei mama bandytų atkalbėti, vargu, ar jis taip jau ir nusiramintų. Tai – vidinė motyvacija. Jėga galinga. Bet vien skatinimu iki jos neprisikasi – jai reikia tiesiog leisti užaugti. Jeigu ji yra jau „sudygusi“. Jeigu nėra – skatinimas šiek tiek veikia, po truputį, bet iš esmės toks žmogus tiesiog plaukia pasroviui, vangiai ir nuobodžiai, nepasiekdamas ypatingų rezultatų ir niekuo nežavėdamas savo darbdavių. Savas verslas? Be vidinės motyvacijos – nė iš vietos.

Taigi, tąkart bevažiuodama į aną susitikimą, vis galvojau – va, tas jausmas, kuris manęs neapleido tas trejetą valandų, ir kuris tarsi varikliukas palaikė energingumą, entuziazmą, kūrybiškumą, dėmesingumą ir pan. – kaip tik tas jausmas man ir yra reikalingas, jis yra ta stebuklinga jėga – vidinė motyvacija. Visa paslaptis – kaip išmokti ją pažadinti savyje visuomet, kai tik užsigeidžiu?

Geriausias būdas – nusprendžiu – yra praktika. Todėl nesigilinu į visokias teorijas, o tiesiog dairausi ir stebiu – kas ir kaip tą daro.

Pirmiausiai kažkodėl prisimenu peliuką Mikį ir jo arklį (gaila, vardas iš galvos visai išgaravo). Gal ir jūs žinote tą istoriją? Mikis nusprendė dalyvauti jojimo varžybose, užsirašė, o grįžęs namo aptiko, kad per tą laiką, kol jis buvo išvykęs jo greitasis arkliukas įsisuko į kluoną ir suėdė tiek jo taip mėgiamų avižų, kad pasidarė panašesnis į apvalainą karvę nei į lenktyninį žirgą. Žodžiu, per kelias dienas arkliui reikėjo daug treniruotis ir numesti svorio. Mikis kalbino jį gražiuoju, tarėsi, žadėjo visokius skanėstus (po varžybų) – arkliukas norėjo, stengėsi, bet jam buvo labai sunku bėgti, ir jis po kelių ratų jau nebetekdavo jėgų. Tada Mikis supyko ir ėmė bartis ir gėdinti draugužį. Susigėsti tai jis susigėdo, bet tuomet nebėgo iš viso. Galiausiai Mikiui į galvą šovė geniali mintis! Jis susitarė su Sargiu (neprisimenu ir tikrojo šunelio vardo), kad šis jam pagelbės: pririšo prie uodegos kuokštą šieno, o gal avižų, ir nurodė bėginėti priešais arklio nosį. Arkliukas jau nė nemanė treniruotis, jis tik norėjo pasiekti kuokštelį šieno, na, gal širdagraužiui nuraminti, kad viskas taip nevykusiai susiklostė. Taigi, jis tik ištiesė kaklą, jau jau griebs, o vikrus šunelis – ir vėl per metrą į priekį… Taip arkliukas nė nepajuto, kaip visą ratą aplink ganyklą apibėgo. Ir bėgti buvo lengva! Šieno kvapas – puikus ir nekenksmingas „dopingas“. Bet dabar atsirado kita bėda – arklys galėjo treniruotis tik su Sargiuku, o Sargiui tai greitai ėmė nusibosti, tuomet jis bėgdavo lėtai, ir žaidimas nebetekdavo prasmės. Mikis turėjo dar geriau pasukti galvą, kol sugalvojo prie meškerės galo prikabinti kaulą, tą meškerę jis laikydavo sėdėdamas ant arklio, kaulas kvepėdavo šuneliui, jis bėgdavo paskui jį, o prie šunelio uodegos pririštas šienas kvepėdavo arkliukui, taigi, jis irgi bėgdavo. Visi suprato, kad tai – žaidimas. Betgi žaisti buvo smagu! Kur kas smagiau nei nuobodžiai treniruotis. Jei gerai prisimenu, tai net varžybų metu, jau artėjant prie finišo, kai atsirado lyg ir nenugalimas konkurentas, lyg iš niekur atsiradęs šunelis išgelbėjo situaciją ir padėjo Mikiui su savo ristūnu (po varžybų jis taip ir atrodė!) laimėti.

Išvada? Motyvaciją žadina tai, ką labai mėgsti, ko labai nori, pvz., kvapnus šienas + žaismingas pateikimas ir pats žaidimas. Žinoma, jei nors truputį mėgsti žaisti. Tiesą sakant, visi mėgstame ką nors žaisti.

Ta Mikio istorija „užvedė“ dar ant vienos minties: kol arkliukas stengėsi bėgioti, kad numestų svorio (t.y., bėgo nuo nemalonaus savęs kaip storulio vaizdelio), jam tai buvo sunkus darbas. Prasmingas, bet vis tik darbas. Tokiam darbui reikia daug jėgų ir valios. Kai tik pakeitus treniruočių taktiką arkliukas ėmė bėgti link norimo skanėsto, situacija iškart pasikeitė. Taigi, kaip geriau – „Nuo“ ar „Į“ ?

Tas pats, beje, kartojasi ir žmonių gyvenime, taip pat ir darbe, žinoma. Jei tik imame ko vengti, bėgame nuo ko, bijome, tai kurį laiką gal bėgame ir greitai (nes ta grėsmė labai labai baisi), bet emocinė būsena paprastai būna nekokia. Ilgainiui galime turėti problemų dėl nuolatinių stresinių būsenų. Kūrybiškumui per didelė įtampa, sumišusi dar su baime, geros įtakos taip pat nedaro. O entuziazmas? Na, tik pamėginkit įsivaizduoti žmogų, kuris rudens gripams prasidėjus laikosi strategijos „kad tik nepasigaučiau viruso“, t.y., jis bėga (slepiasi) nuo baisaus ir nemalonaus gripo. Kaip? Nevaikšto į renginius, kur daug žmonių, stengiasi nesušalti lauke ir neperkaisti patalpoje, nuolat skaito informaciją laikraščiuose, kas kur ir ar sunkiai serga… O ar galima čia kaip nors pritaikyti kitą strategiją – judėti link ko nors? Tie, kas pirmiausiai įsivaizduoja save sveiką, o ne sergantį, ir stengiasi sveikatą stiprinti bei palaikyti, o ne ligos išvengti – jie kaip tik tai ir daro. Sveikatą (ir atsparumą) stiprina mankšta grynam ore, grūdinimosi procedūromis, sveika mityba, vitaminais ir t.t.. Taigi, kurie iš jų jums atrodo entuziastingesni?

Tikslus ir aiškus supratimas bei įsivaizdavimas, ko noriu, ir ėjimas kaip tik link to, paprastai padeda augti ir stiprėti vidinei motyvacijai. Kai tik ši ima slopti – pasvajojame apie tai, kas mums labai svarbu, ir jėgų vėl atsiranda. Kai kada svajonės, beje žmonėms būna reikalingos visai ne tam, kad jos būtų kada nors įgyvendintos, o tiesiog tam, kad jie turėtų kuo ‚pasimotyvuoti“ reikalui esant, palaikytų dvasią, taip sakant. Draugė neseniai pasakojo apie bičiulę, kuri nuolat kalbėdavo, kaip norėtų pakeliauti po Ispaniją. Ta bičiulė turėjo kažkokių sunkumų (ir tuo metu, žinoma, apie Ispaniją kalbėjo dar dažniau), kuriems susitvarkius vyras jai padovanojo kelionę po Ispaniją. Tai štai ta bičiulė esą guodėsi mano draugei, kad nebežino, kaip pasielgti – supranta, kad vyras gero norėjo, bet į Ispaniją tai ji nenori, nes   tai gi tik svajonė – apie ką gi ji po tos kelionės svajos, kai reiks „pasimotyvuoti“? Jei skaitėte „Alchemiką“, gal atkreipėte dėmesį ir į ne pagrindinio veikėjo – stiklo dirbinių pirklio – žodžius apie svajonę nukeliauti į Meką: „o kaip gi be tos svajonės gyvenčiau, tegu ji būna visam gyvenimui“, – kalbėjo pirklys.

Priešingas dalykas „noriu“ yra „reikia“. Reikia tai reikia – ir darome… Bet kaip? Be vidinės motyvacijos, žinoma. Kai reikia – darbą reikia daryti, kai noriu – jis pats darosi. Per didelis garbinimas „Reikia“ išsiurbia daug jėgų, atima gyvenimo džiaugsmą. „Noriu“ – kiek jėgų išsiurbia, antra tiek prideda. Sakom, atradę „savo“ sritį ir darantys tai, ką nori, žmonės daugiau ir pasiekia. Ne visada gaunasi, ne visada galima? Minimali, bet būtina „noriu“ rūšies veiklos dozė – na, bent 30 min. kiekvieną dieną, savaitgaliais ar sekmadieniais – tarkim, pusdienis, atostogų metu – gal savaitė.

Kartais labai naudinga stebėti ne tik kitus, bet ir save. Tam, kad pastebėtume kartais labai labai individualius savo vidinės motyvacijos palaikymo būdus.

Vasarą buvome su Vitoldu Nidoje. Pagalvojome, kad smagu kada nors būtų paplūdimiu nueiti iki Preilos (apie 10 km). O kaip grįžt – ėmėme kurti visokius planus, kaip ten nuvežti ir palikti dviračius ir pan… Keblu. Taigi, nėjome. Bet kitą dieną, kai išėjome į pajūrį pėsti, nusprendėme tiesiog šiek tiek pasivaikščioti, ir pasukome dešinėn – kaip tik link Preilos. Tada ėmiau kalbint Vitoldą: ot imam ir einam DABAR iki tos Preilos. Kaip grįšim, ar nebus per daug? Reikėjo pasiplanuot ir išeit anksčiau. Sumuštinių gerai būtų. O jei ims lyti? (kasdien lijo) Visi klausimai turėjo logiškus paaiškinimus (skėčiai kuprinėje, be pietų dar nieks nenumirė, netemsta pakankamai ilgai), išskyrus tą „kaip grįšim“. Tada pagalvojau – koks skirtumas, kaip. Svarbiausia – tai kad NUEISIM. O jei jau nueisim, tai NEBUS KITOS IŠEITIES, ir kažkaip sugrįšim. Vėlai, anksti, šlapi, sukaitę, sušalę, pavargę, autobusu, autostopu, pėstute keliu, pėstute pajūriu, mišku – nu KOKS SKIRTUMAS…

Nuėjom, prisirinkom gintarų, grįžom iki pat kairiausio (taigi, esančio toliausiai) „savo“ pliažo, su didžiausiu malonumu išsimaudėm ir galiausiai apsiavę batus parpėdavom namo. Kas esat tiek basas ėjęs smėliu, žinot tą malonų jausmą – tada juk kiti pėdos raumenukai dirba.

Pasidariau sau išvadą – dažnai svarbu tik pradėt, pagauti „fun“ (ot davai – liaudiškai sakant), ir nesiimt planuot visko iki pabaigos. Nes jei planuosi – tai arba taip ir nepradėsi, arba neliks to , kas kvepia nuotykiu, taigi, ir viso „fun“ varikliuko. O jei pradėsi, tai įvarysi save į kampą – nebus kur dėtis, ir kažkaip išsisuksi.

Beje, nelijo. Preilos pliaže ledų buvo . Ir tai buvo pati šilčiausia ir saulėčiausia diena. Jau neskaitant gintarų

Jei šitos trumpos kelionės pajūriu metu mane motyvavo pats procesas ir laisva improvizacija, tai kitus gali motyvuoti priešingas dalykas – gebėjimas pačiam pasidaryti planą, pasiruošti, ir tiksliai jo laikytis. Tokiam žmogui svarbiau ne procesas, o pasiekiami rezultatai. Einant nuo Nidos į Preilą, jam tikriausiai patiktų pasiruošti šiam žygiui, žinoti bent jau kiek kilometrų yra tas atstumas, taip pat einant apskaičiuoti, per kiek laiko nueita pirmyn, tada prognozuoti grįžimo atgal laiką, o motyvacijai senkant ją pastiprintų, pvz., lenktyniavimas pačiam su savimi – grįžti reikia pasistengti greičiau nei nueita pirmyn.

Išvada? Aš atradau, kas man padeda judėti , t.y. motyvuoja. Beje, tie patys dalykai, kaip dabar suprantu, veikia ir kitose veiklos srityse, ne tik pasivaikščiojimo pajūriu metu. Štai šiaip straipsnio niekada ir neparašyčiau. Net jei sutartume „kada nors“ arba „kai galėsiu“. Žinodama tai, pažadu temą (svarbu – pradėti) ir datą, o tada – kai jau nebelieka kitos išeities – belieka apgalvoti, ką galiu parašyti ir … parašyti. Gal tai ir prieštarauja patarlei „pirma pamatuok, po to nukirpk“, bet …  o jeigu tai veikia? Naudokite viską, kas veikia jums. Jei stebėsite save, atrasite tai. O kitų metodai gali ir netikti. Tuomet pamėginę kartą-kitą tiesiog nukiškite juos į giliausią stalčių.