Nesvarbu, kokiam žmonių kolektyvui – įmonei, vienam jos padaliniui ar sporto komandai – vadovautų, vadovas visuomet yra atsakingas už bent jau du dalykus: rezultatą, kuris bus pasiektas, ir žmones, kurie to rezultato jo vadovaujami siekia. Galutinis tikslas dažniausiai būna būtent tam tikras rezultatas, tačiau tai, kaip ir kokį jį pavyks pasiekti, visuomet daugiau ar mažiau priklauso nuo to, kokie žmonės tai daro. Tiksliau – nuo tų žmonių, tai yra darbuotojų, žinių, gebėjimų, įgūdžių, motyvacijos bei nuostatų. Net ir labai kruopščiai renkantis ir priimant į darbą vien „tinkamiausius“ žmones, niekas negali užtikrinti, kad, kurį laiką padirbę, jie tokiais ir liks. Ir atvirkščiai – visi žinome pavyzdžių, kai neturintis reikiamų kompetencijų žmogus, patekęs pas tinkamą vadovą, įgauna tas kompetencijas ir pasiekia puikių rezultatų. Kaip tik todėl ir pabandykime išsiaiškinti, ką tai reiškia, darbuotojų ugdymo prasme, būti geru vadovu… Kitaip sakant – ką toks vadovas daro ar gali padaryti siekdamas, kad jo komanda vis stiprėtų. Read more…

Dirbate su klientais? Ištisom darbo dienom bendraujate? Rengiate prezentacijas,  dažnai tenka kalbėti viešai? Vadinasi, jau pats darbo pobūdis skatina domėtis tais dalykais, kurie gali pagerinti bendravimą ir padėti pasiekti tai, ko nori. O jei dar ir stipri vidinė motyvacija, tarsi nesustojantis varikliukas, gena ieškoti vis „ko nors įdomesnio“, tuomet, žiūrėk, akis jau ir ieško „gudresnių“ pavadinimų… Gali būti, kad jus sudomino ir tos trys raidės – NLP. Nors iš esmės tai nėra nauja mokymų kryptis, kaip nėra nauja ir pati teorija, pas mus daugeliui jau pats NLP terminas, o juo labiau – jo taikymo galimybės – kelia daugybę klaustukų. Taigi, šiek tiek apie tai, kas tai yra. Read more…

Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vieną rytą atsikėlę neberastumėte nei vieno veidrodžio… Tikriausiai labai norėtųsi pasižiūrėti bent į kokią šukę, atspindį lange, televizoriaus ar kompiuterio ekrane, ar dar kur nors, kur tik būtų įmanoma pasitikrinti – ar aš esu toks, koks manau, kad esu. Veidrodis mums duoda puikų objektyvų grįžtamąjį ryšį – be vertinimų, komentarų ir patarimų, be jokio išankstinio nusistatymo paguosti ar pamokyti – todėl norėdami gauti atsakymą į šį klausimą, pirmiausiai ir kreipiamės į jį. Jei nerastume jokio veidrodinio paviršiaus – ką darytume tuomet? Greičiausiai kreiptumėmės į artimiausius žmones, prašydami „atspindėti“ mums: „Pažiūrėk – kaip aš atrodau?“ arba „Ar viskas gerai?“. Kam yra tekę „pabūti veidrodžiu“ žino, kad tai nėra lengva: taip ir knieti išsakyti savo nuomonę („čia labiau tiktų …“ , „man tai patinka, kai…“) arba, atvirkščiai, šis darbas atrodo beprasmis, todėl norisi tiesiog mestelti „viskas čia gerai“ įdėmiau net nepažiūrėjus. Read more…

Kai kuriose situacijose klausome, girdime ir suvokiame tarsi savaime, be pastangų. Garsai (tai gali būti ir kalba, ir muzika bei dainavimas, ir gyvūnų ar įvairių prietaisų skleidžiami garsai) patraukia dėmesį patys. Jiems tai pavyksta todėl, kad jie yra, pavyzdžiui, labai stiprūs arba, atvirkščiai – labai silpni; itin gerai pažįstami, kažką primenantys arba, atvirkščiai – visai nauji ir nepažįstami; todėl, kad mums jų nešama informacija yra svarbi ir laukiama; todėl, kad būtent tuo metu mūsų dėmesys yra “laisvas”, neturi ką veikti, ir todėl “gaudo” iš aplinkos viską…Toks klausymas vadinamas pasyviu. Jis “įsijungia” ir “išsijungia” priklausomai nuo garsų svarbos ir mūsų vidinės būsenos, tačiau mes jo nevaldome. Jei tik imame dėti pastangas – sukaupiame dėmesį, stengiamės įsigilinti, nieko nepraleisti, suprasti ir pan. – vadinasi, imame klausyti kitaip, ir tai jau vadinama aktyviu klausymu. Read more…

Sėdžiu prie kompiuterio. Tai yra – esu užsiėmusi. Ir visai nesvarbu, kuo. Svarbiausia, kad man tai – veiksmas, kuriame dabar esu paskendusi. Viskas einasi kuo puikiausiai. Bet kūrybišką tylą nutraukia tokie pažįstami garsai – trekšteli durų užraktas ir „maximinių“ pirkinių maišelių šlamesys nučiužena virtuvės link. Instinktyviai, tarsi norėdama apsaugoti savo teritoją, pasispiriu koja ir su visa ratukine kėde pasiekiu savo kambario duris ir tylutėliai uždarau jas. Read more…

Kai gavau  pasiūlymą paruošti straipsnį apie atostogas, apsidžiaugiau – juk rašyti apie atostogas beveik taip pat puiku kaip atostogauti J ! Tačiau kai po poros valandų atkeliavo patikslinimas, jog tai turėtų būti būtent atostogų planavimo tema, staiga pajutau, kaip to smagaus nusiteikimo kreivė ėmė leistis žemyn… Kas atsitiko, – pamaniau, – juk nesuplanuotų atostogų būti iš viso negali, jos paprasčiausiai taip niekada ir neprasidėtų… Bet, šiaip ar taip, šitas emocinis “subangavimas” davė dingstį kaip tik į tai truputėlį ir pasigilinti. Read more…