Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

Sekmadienis – gal tai ne visai „savaitės galas“ ;)

 

 

Šventas sekmadienis – kas tai: pradžia ar pabaiga?

…Čia kaip ir su tuo daugumai ginčininkų greit numušančiu norą tuščiai peštis retoriniu klausimu: tai kas pirma – višta ar kiaušinis? Lyg ir jokio skirtumo, svarbu tik, kad abu sveiki ir gražūs būtų. Ir vis tik… Kasdienybėje juk neretai būna tikrai sunku susigaudyti, kur kas nors prasideda, o kur – pasibaigia. Na, tarkim, rytas, prabundu. Ir – kas tai – naujos dienos pradžia ar saldaus sapno pabaiga? Kam kaip…

 

Šiandien sekmadienis. Vėlyvas tingus rytas besimėgaujant žolelių arbatos aromatu ir vasario saulytės šiluma, švelniai glostančia pro lango stiklą. Taaaiiip, sekmadienis – puiki diena… Iš kur ji atsirado ir kam jos kažkada prireikė? Įdomus klausimas, vertas psichologo patyrinėjimo ir gal net atskiro straipsnio, bet į jį dabar visai nenoriu gilintis (juk sekmadienis!), todėl palieku „pirmadienio namų darbams“. O kai paleidžiu mintis laisvai plaukti, jos man primena vieną pirmųjų vaikystėj gautų anglų kalbos pamokų. Tąkart mama mane mokė savaitės dienų pavadinimus. Ir – didžiausiai mano nuostabai – anglų savaitė turėjo prasidėti nuo… sekmadienio! Savaime aišku, nebūdama septintąją diena, ta diena ir negalėjo vadintis sekmadieniu, ji tiesiog tapo kažkokia saulės diena… Aš niekaip negalėjau to suprasti, o ir mama nemokėjo paaiškinti. Galiausiai ji man patarė nesukti galvos ir tiesiog išmokti atmintinai tuos savaitės dienų pavadinimus tokia tvarka, kokią anglai susigalvojo. Bet nesukti galvos man neišėjo, ir aš dar nekart svarsčiau, kodėl gi šitaip keistai ir nenormaliai tie svetimšaliai sumanė. Pateisinamos priežasties neradau, bet šis faktas įsrigo atmintin labai ryškiai. Iki pat dabar J. Matyt, ne be reikalo. O tuomet juk tai kuo aiškiausiai prieštaravo visai mano lig tol sukauptai patirčiai!

Kai buvau gal kokių trejų metų, turėjau knygelę apie Jusiuką ir jo draugus. Jei gerai prisimenu, tie draugai kasdien eidavo pas ką nors į svečius: – pirmadienį – pas Pirmadienį, antradienį – pas Antradienį, trečiadienį – pas Trečiadienį… Kiekviena savaitės diena buvo koks nors darbininkas, dirbantis savo kasdienius darbus – jie visi statė, siuvo, virė, audė…, žodžiu, dirbo. Ir Jusiukas, atėjęs pas juos, dirbo drauge. Šeštą dieną visi atėjo pas Šeštadienį, tuo metu šis tvarkė namus, skalbė ir lygino drabužius, ir kepė pyragus. Draugai jam, aišku, taip pat padėjo. Visi ruošėsi rytdienos šventei pas Sekmadienį. O kai galiausiai atėjus septintai savaitės dienai ten nuvyko, Sekmadienio troboje tikrai buvo linksma ir smagu. Visi šoko, dainavo, ragavo pyragus ir dėkojo vieni kitiems už pagalbą. Jusiukas taip pat linksminosi, o draugai jam sakė, kad jis to tikrai užsitarnavo. Taip aš sužinojau, kad sekmadienis ateina tuomet, kai visą savaitę daug ir sunkiai dirbi ir padedi dirbti kitiems. Jei užsitarnauji – sekmadienis būna itin smagus ir šventiškas. Nes po darbo ateina laikas pailsėti – kuo daugiau dirbai, tuo malonesnis poilsis ateina. Štai tokia tvarka man atrodė suprantama, ir viskas čia buvo labai aišku. Pirma darbas – po to atpildas, poilsis, dovanos ir šventės.

Ir dabar žinau, kad sekmadienis dažniausiai būna savotiškas finišas bėgiojant trumpesnes ir ilgesnes distancijas mūsų darbo savaitėse. Ne, iš tiesų tai finišas dažnai prasideda jau penktadienio vakarą, kai „dabėgi“ iki ilgai laukto savaitgalio ir … nieko nebegalvoji, darai, ką nori, atsiduodi mėgiamiems dalykams ir tam trumpai trunkančiam laisvės pojūčiui… Argi ne puiku? Juk sunkiai „atarus“ visą savaitę, nusipelnėme, ir dabar galime sau leisti! Kartais, kai jaučiamės itin daug dirbę arba, kaip sakome, siaubingai nusikalę, galime sau leisti ir dar daugiau – tai, ko mums šiaip jau visiškai nereikia, bet… labai norime arba tiesiog galvojame, kad užsidirbome.

Ta mano pirmoji anglų kalbos ir savaitės dienų rikiavimo pamoka nebuvo vienintelė, paskatinusi pagalvoti apie sekamdienio, poilsio ir atostogų prasmę ir naudą. Vėliau jų gavau daugiau. Na, jau vien todėl, kad studijavau psichologiją ;). Bet iš tikrųjų pats gyvenimas, ne studijos, mums pakiša pačius vertingiausius faktus ir reikšmingas užuominas, kurias belieka susieti su kažkada savo pačių padarytais atradimais ar paliktais neatsakytais klausimais. Taip beskaitydama P.Coelho “Alchemiką” kone ryškiausiai įsidėmėjau tą vietą, kurioje aprašoma herojaus naktis pas išminčių pries išvykstant į vienišą kelionę per dykumą. Kelionė turėjo būti sunki ir varginanti. Ir išminčius, ir pats keliautojas tai žinojo. Todėl išminčius sukūrė savo svečiui tokią tarsi ramią šventę, tarsi atgaivą pries mūšį. Tai buvo jaukus stebuklingas vakaras po žvaigždėtu dangumi, kuomet jie abu vaišinosi senu vynu, ypatingai skaniai vakarieniavo ir ilgai šnekučiavosi. Autoriaus žodžiais, tuomet tvyrojo nuotaika, kokia būna tuomet, kai karvedžiai, gerai išmanydami savo karių psichologiją, prieš lemiamą mūšį surengia jiems puotą, taip padėdami atsipalaiduoti, sukaupti jėgas ir nugalėti.

Šventė pries kovą? Gi ne laikas, – pasakytų ne vienas. Bet jeigu žmonės taip darė, vadinasi, kažkam atrodė tai prasminga. Dabar prasminga tai atrodo ir man J. Dirbant savo darbą tenka vesti seminarus, mokymus, paskaitas. Darbas su auditorija yra savotiškas – atrodytų, tereikia bendrauti, o tai juk – smagu. Tačiau kai pabandai, supranti, kad tai kažkokiu būdu atima daugokai jėgų, kur kas daugiau nei iš pašalies atrodo. Tai štai, pastebėjau, kad kur kas geriau sekasi tuomet, jei būnu pailsėjusi ( jokiu būdu ne pervargusi!), laiminga, savim patenkinta ir atsipalaidavusi. Ne nuo perskaitytos literatūros visų pirma priklauso sėkmė, o nuo mano pačios būsenos. Tas pats galioja ir egzamino laikymui. Na, tą atradimą pasidariau dar studijų laikais. Kuo geriausias man tikęs receptas – vakare pries egzaminą “laiku nustok mokytis”. Būsena – štai tas dalykas, kuriuo taip reikia pasirūpinti prieš ką nors pradedant daryti!

Psichologai taip pat kalba apie nusiteikimą, apie poilsio ir darbo (oi – labiau įprasta sakyti “darbo ir poilsio”) režimą. Dar jie kalba apie tai, kad vieni žmonės deda akcentus į veiklos pradžią, kiti akcentuoja finišą. Pirmieji todėl ilgai nepradeda, vis “kaupiasi” ir ruošiasi, bet po to įsijungia į procesą ir juda link finišo lyg savaime. O antrieji pradeda greit, nes jie žino, kad kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau baigsi, o kai ateisi į finišą (kurį jie ir stengiasi pasiekti, nes tai – jų kelionės tikslas), tuomet galėsi gauti atlygį, galėsi pailsėti ir atsipalaiduoti. Nuo tokio požiūrių skirtumo labai priklauso ne tik tai, kaip greit bus atliktas darbas ir koks bus pasiektas rezultatas, bet ir paties žmogaus savijauta, pasitenkinimas veikla.

Artima praktinei psichologijai disciplina, vadinama NLP (neurolingvistinis programavimas), tokias nuostatas bei įsitikinimus, valdančius mūsų elgesį, mintis ir jausmus, vadina metaprogramomis. Dažniausiai tokios metaprogramos būna tarsi suporuotos po dvi viena kitai prieštaraujančias: jei yra juoda, tai bus ir balta. Tarkim, jei egzistuoja požiūris “pirma darbas, po to – poilsis”, tai įmanomas ir jam priešingas įsitikinimas “pirma poilsis, po to – darbas”. Nei viena metaprograma nėra gera ar bloga. Bet mes labai dažnai priprantame prie vienos kurios iš dviejų vartojimo, ir kitą visai pamirštame arba net imame neigti. Sutikę kitaip mąstantį žmogų, ne tik jo nesuprantame, bet ir nenorime suprasti – juk jis mąsto kažkaip “svetimai”, neteisingai. Tuo tarpu tiesa slypi ne “galuose”, o kažkur per vidurį – kaip visuomet. Tad psichologai pataria atkreipti dėmesį į savo įsitikinimus ir peržiūrėti karts nuo karto juos, taip pat įsileisti į savo mintis ir sau neįprastas metaprogramas – juk kartais jos praverčia!

Tai kaip ten su tuo sekmadieniu? Savaitės pabaiga? Poilsis po sunkaus darbo? Tuomet norisi tik ilsėtis, pamaloninti save ir … užtarnautai jaustis pavargusiu J.

Na, jei turėtume du sekmadienius, tai antrasis tikrai būtų jau pradžia – kitos savaitės, kitų darbų. Tada norėtųsi galvoti ir svajoti. Na, dar nedirbti, bet kaupti energiją naujam startui. Lėtai pradėti, nuo meditavimo ir nusiteikimo, o ne paknopstom, vos pramerkus akis padedant dinamitinei kavai, kurios taip reikia po šauniai atšvęsto sekmadienio, kurio prisiminimas tekelia liūdesį, nes kitas sekmadienis dar taip toli, dar neužsidirbtas…

Bet gal ir tas vienintelis sekmadienis gali būti pradžia? Pirmoji savaitės diena, saulės ir šviesos diena – kad visa savaitė būtų pilna energijos ir džiugaus aktyvumo. Pradėsiu savo savaitę nuo švento sekmadienio, – pamanau sau ir, nustūmusi šonan arbatos puodelį, išeinu į tokį baltą, šviesų snieguotą mišką. Ir ten, braidydama po akinančiai spindinčias pusnis, staiga suprantu, kad sekmadienis – tai diena, prasidedanti ne nuo darbų rikiavimo, o nuo saulės šviesos, kuri pati rikiuoja tavo darbus. Tik leisk jai tai daryti, ir vakare jau turėsi paketuką naujos energijos, ant kurio bus užrašyta „šiandien sukaupta – tavo naujai savaitei“…

AŠ ir PSICHOLOGIJA, 2011, kovas

psichologo dienoraštis. Parašė Eglė Masalskienė. 1 komentaras

One Response to “Sekmadienis – gal tai ne visai „savaitės galas“ ;)”

  1. Gileta sako:

    Įdomu.

Komentuok

Vardas
El. paštas
WWW
Komentaras