Visa tai parašiau žurnalo „AŠ ir PSICHOLOGIJA“ balandžio numeriui, taigi, kai dar buvo sniego. Bet šįkart pavasaris atėjo taip staiga, tiksliau – jis prasiveržė su tiek gyvybinės energijos ir taip nesulaikomai, kad… na, tai –  juk vis apie tą patį :)…

Kai buvau vaikas, pavasariais mėgau žaisti „darau kelius upeliams“. Kasinėdavau pažliugusį sniegą, stumdydavau jį į pašalius taip, kad kieme ar ant kelio tvyrančios balutės galėtų pamažu susijungti, pavirsti upeliais, vis sraunesniais ir sraunesniais, ir galiausiai taptų vos ne upėmis, savo galia ištirpdančiomis pilką košę ir padarančiomis vietos pavasariui ateiti arčiau mano namų. Tiesą sakant tai man labiau patikdavo ne tos nusausintos salelės ir takeliai, už kuriuos mane pagirdavo namiškiai ir kaimynai, bet pats upelių gurgenimas – jie man atrodė tarsi gyvi sutvėrimai, ir todėl primindavo kiemą vasarą, kuomet jis būdavo pilnas visokio čirpimo, dūzgimo ir krebždėjimo. Read more…