Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

Apie pavasarį, gyvybingumą ir tas ugneles akyse ;)

Visa tai parašiau žurnalo „AŠ ir PSICHOLOGIJA“ balandžio numeriui, taigi, kai dar buvo sniego. Bet šįkart pavasaris atėjo taip staiga, tiksliau – jis prasiveržė su tiek gyvybinės energijos ir taip nesulaikomai, kad… na, tai –  juk vis apie tą patį :)…

Kai buvau vaikas, pavasariais mėgau žaisti „darau kelius upeliams“. Kasinėdavau pažliugusį sniegą, stumdydavau jį į pašalius taip, kad kieme ar ant kelio tvyrančios balutės galėtų pamažu susijungti, pavirsti upeliais, vis sraunesniais ir sraunesniais, ir galiausiai taptų vos ne upėmis, savo galia ištirpdančiomis pilką košę ir padarančiomis vietos pavasariui ateiti arčiau mano namų. Tiesą sakant tai man labiau patikdavo ne tos nusausintos salelės ir takeliai, už kuriuos mane pagirdavo namiškiai ir kaimynai, bet pats upelių gurgenimas – jie man atrodė tarsi gyvi sutvėrimai, ir todėl primindavo kiemą vasarą, kuomet jis būdavo pilnas visokio čirpimo, dūzgimo ir krebždėjimo.

Dabar nebedarau upelių. Verčiau išeinu į miestą pasivaikščioti ir dairausi į praeivius ir visa kita aplinkui. Pavasario ženklų pilna – trumpi sijonai, spalvotom kojinėm aptemptos ilgos kojos, atlapotos apykaklės ir kepurių nevaržomos šukuosenos… Atrodo, lyg žmonės kaip tie vabzdžiai iš kokonų lukštentųsi ir naują gyvenimą kitu pavidalu pradėti ketintų. Lyg ir paprasta – na, atšilo, ir tiek, ir taip būna kasmet, toks jau mūsų gamtos cikliškumas, kad žiemos sąstingį keičia pavasarinis gyvybingumo proveržis, bet vistiek, ką besakytum, tai – žavu! Na, kad pavasarį visa, kas gyva, ima skleistis ir, atrodo, tik ir svajoja, kaip čia greičiau ir gražiau pražydėjus.

Bet žiedams dar – toli gražu – ne laikas. Na, nebent kačiukų paieškojus… Tad iš miesto patraukiu į mišką. Šviesos čia dar daugiau – taip akinamai sniegas atspindi saulę. Tik trakšinti plutelė po kojomis kažkaip ledu ir šalčiu dar dvelkia. Nueinu prie krioklio. Jo nesimato, net keista – kuo aiškiausiai girdžiu šniokštimą, o žiūrėti tegaliu į ledo stulpą. Bet prieinu arčiau, ir, vienur kitur, kur ledukas plonesnis, tarsi pro langelį įžvelgiu besitaškančius purslus ten giliai, po ledo kiautu. Smagu, – manau sau, – vadinasi, jis gyvas! Ir taip gi žinau, kad krioklys gyvas po ledu, bet va, kai pamatau tas jo permatomas skaidrias akis, kurios kuo aiškiausiai išduoda viduje besant galingą srovę, man taip daug labiau patinka. Kažkodėl prisimenu posakį, esą akys – tai sielos veidrodis, ir jose matyti tai, kuo ir kaip tavo vidus gyvena.

Einu toliau, žemyn palei upelį. Jis neužšalęs, tad smagiai ir laisvai gurguliuoja tarp akmenų ir nukritusių ar bebrų pagraužtų medžių. Kažkodėl pamanau, kad miškas be šito vandens čiurlenimo būtų ne toks smagus. Na, po jį būtų gera vaikščioti, bet, kai prieini upelį, taip ir norisi sustoti, pasigrožėti, pasiklausyti… Dabar jau juda jis, ne tu – tu tik stebi ir klausaisi, ir semiesi iš jo tos gyvybinės energijos,kuria jis dalinasi – taip paprastai ir negailėdamas.

Tarsi įgavusi daugiau gyvybės ir pati, toliau einu vis sparčiau, o smalsumas veda iš keliuko ir siūlo ieškoti ko įdomesnio. Na štai – puikus „kačiukų“ medis, tikras kailiukais pasidabinęs pamaiva, ir tie jo pūkuoti pumpurai tokie mieli ir švelnūs, atrodo, šilti savaime turėtų būti, taip liesti ir norisi. Greta apžiūriu dar kažkokius krūmokšnius, ir man patinka atrasti, kad ir jie jau tuoj tuoj sprogs, va, žali lapeliai jau beveik matosi, ir ten viduje – tiek paslapties ir jėgos – visą šaką, ką ten šaką – medį gali išauginti… O čia šnekam kasdien apie pokyčius, kūrybiškumą ir motyvaciją – kas turi savy tiek energijos, kiek tas pumpuras, tas pats daro pokyčius ir motyvacija nelabai rūpinasi, nes jam ir taip netrūksta jos…

Kam čia aš apie visa tai? O tam, kad grįždama į namus kažkodėl galvoju apie Z.Froidą ir apie visą jo teoriją, pasiūliusią mums daugiau kreipti dėmesio dviems dalykams: pasąmonei ir seksualumui. Neskaičiuokim dabar čia froidizmo „pliusų“ ir „minusų“, bet aišku kaip dieną – dabar mes iš tiesų šiems dviems dalykams skiriame daugokai dėmesio. Ir dažniausiai – labai jau tiesmukai suprasdami tas sąvokas. Jei žiūrėsim plačiau – seksualumas yra apskritai gyvybingumas, o seksualinė energija, kokia ji bebūtų – užslėpta, pasąmoninė ar aiškiai suvokiama – tai gyvybinė energija, paprasčiau sakant, tiesiog geismas gyventi. Ir kaip tik šios energijos yra tiek daug sprogstančiuose pumpuruose, užšąlusio krioklio viduje ir bundančioje po žiemos žemėje, kad mes nedvejodami tikime, jog … na, pavasaris tikrai ateis. Dar daugiau – norėdami patys (na, gal pasąmoningai J) pasikrauti tos energijos ir tapti gyvybingesniais, mes nejučia ieškome tokių vietų, mus ten tiesiog traukte traukia, kur galėtume iš arti pajusti, paliesti, įkvėpti kažką gyva.

Tokias mintis bevartydama sutinku draugą, seną gerą pažįstamą, ir mes imame kalbėtis kaip tik apie tai – apie pavasarį, atgimstančią gyvastį ir visa „vežančią“ energiją. O taip pat – apie moterišką norą atsinaujinti ir dar gražiau atrodyti bei vyrišką potraukį akis paganyti ir į tą grožį pasižvalgyti. Natūralu – pavasaris J! Tad mes einam ir aptarinėjam moteris ir merginas. Man, žinoma, rūpi pasitikrinti, kas gi tiems vyrams patinka, o jam tai – puiki proga dairytis ir dar savo įspūdžius apgalvoti ir į žodžius sudėti. „Graži“, – sako jis apie vieną „modelį“, praeinantį pro šalį. „Patraukliai atrodo“, – komentuoja jis toliau, jau apie kitą, ir net grįžteli atgal akimis nulydėdamas. „Sexy“, – mesteli greitai ir jau ieško akimis sekančio objekto. Kai nutyla, tada jau aš bandau atspėti, į ką jis čia taip užsižiūrėjo. „Patinka?“, – klausiu. „Kažkas tokio joje yra. Gera žiūrėti, ir akių atitraukt nesinori, kaip sakoma… Žinai, jei neturėčiau namie žmonos ir dukrų… Ai, juokauju“, – galiausiai užbaigia jis. „Ir kas tau joje patiko?“, – nepaliauju smalsauti, – „kuo ji skyrėsi nuo kitų?“. „Akys. Tokios ugnelės akyse. Ji atrodo laiminga ir mokanti džiaugtis. O kitos  – na, jos buvo gražios, sakiau gi… Iš tikrųjų – tik gražios. Dailiai apsirengusios. Bet mane tai va tokios „ugnelės“ užburia. Jei jų nėra, tai žinai, kas yra tokia mergina?, – šelmiškai šypsosi mano draugas, ir aš jau žinau, kad jis tuojau „mestels“ kokį kandų juokelį, – Tuomet ji yra graži pakaba gražiems drabužiams“.

Mes dar pašnekam kiek apie potraukį gyvenimui, aistrą nuotykiams bei meilę sau ir visam pasauliui, ir atsisveikinam. Toliau jau tyrinėju veidus viena. Kol prisimenu mokyklinių laikų pokalbį su klasiokais. Tuomet vienas vaikinukas, kažkokio vakarėlio metu kaip burtą ištraukęs klausimą „Kokios žmonos norėtum?“ visai rimtai pasakė „Laimingos“. Mes, merginos, pasipiktinome – juk tai vyro rūpestis yra padaryti žmoną laiminga! Manote taip pat? Tuomet paskaitykite Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk. Melskis. Mylėk“. Arba išeikit pasivaikščioti į bundantį mišką. Stebėkit žmones mieste. Mėgaukitės tuo, ką matote aplinkui. Ir tuo, ką darote. Ir atverkit kelius savo gyvybinei energijai – tegu ji teka kaip sraunus upelis pavasarį, tirpindamas sniegą. Geriau, žinoma – ne po storiausiu ledu, kur sunku net įtarti ją esant…

psichologo dienoraštis. Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Komentuok

Vardas
El. paštas
WWW
Komentaras