Kažkada labai seniai Sokratas, mokydamas savo mokinius, sukūrė savotišką mokymo metodą, kurį ir dabar naudojame pedagogikoje, psichologiniame konsultavime, psichoterapijoje. Jis būtinai įtraukiamas ir į koučingo (coaching) siūlomų pokalbio technikų sąrašą, nes puikiai atitinka ugdomojo vadovavimo (lietuviškas coaching atitikmuo) nuostatas: padėk žmogui augti pačiam, atskleisk jo potencialą, paskatink mąstyti – nes tik įvykus pokyčiams mąstyme įvyks pokyčiai elgesyje ir turėsime kitus rezultatus. Ši pokalbio technika (ar metodas) taip ir vadinama – “sokratiškas klausinėjimas” arba “Sokrato klausimai”. Visas sokratiškų klausimų gudrumas – paklausti mokinį taip, kad jis būtų priverstas galvoti pats, o ne laukti mokytojo teikiamos informacijos, ir kad jo atsakymas taptų atspirties tašku sekančiam mokytojo klausimui… Taip klausimas po klausimo mokinys “išmąsto” visa tai, ką tradiciškai dirbantis mokytojas papasakotų pats. Anot Sokrato, tik toks mokymas yra efektyvus, nes tik šitaip dirbant įmanoma palaikyti mokinio aktyvumą (tas svarbu pedagogams). Greta aktyvumo prisideda dar ir atsakomybė bei motyvacija daryti viską, kas paremtų išsakytas mintis: juk aš pats taip pasakiau (tai rūpi vadovams). O psichologai itin vertina sokratiškus klausimus dėl to, kad jie, o tiksliau – atsakymai į juos, leidžia atsakinėjančiam žmogui susivokti savo paties mintyse, ypač kai kalbame apie ne visai aiškiai suvokiamus motyvus.

Tačiau nebūtina būti nei filosofu, nei psichologu, kad galėtum pritaikyti tokį klausinėjimo metodą. Buityje mes dažnai tai darome, nė nesusimąstydami, kodėl ir kaip to metodo išmokome. Galbūt mėdžiojame savo mokytoją ar atkartojame vaikystės patirtį. Svarbiausia – naudojame tai dėl to, kad praktiškai tai pasiteisina.

Štai mano pačios asmeninis pavyzdys:

Sūnus yra IT programuotojas, tad kaip elgtis su kompiuteriu išmano daugkart geriau už mane. Susidūrusi su eiline problemėle, skambinu jam telefonu ir klausiu: “Kaip padaryti …tai ir tai…? Kokią piktogramą paspausti?”. (Jei jis būtų tradicinis mokytojas, jis atsakytų į mano klausimą: “Paspausk X”. Jei jis būtų dar ir griežtas bei reiklus mokytojas, pridėtų: “Ar supratai? Pakartok.”) Sūnus į klausimą atsako klausimais: “O kaip tu manai, kur bandyti būtų geriausia? Kaip darei praeitą kartą, kai problema buvo panaši? Kas“gavosi” tada ir kodėl? Kas iš to išeis dabar? Kur patartum pirmiausia bandyti savo draugei, jei ji paklaustų, o daugiau nebūtų ko pasiklausti?…”. Rezultatas – po kelių bandymų ir kelių jo komentarų “Na, čia kaip variantas…O kaip dar?”, pati susivokiu, ką daryti.

Po tokios “sokratiškos pamokos” kitąkart to paties vargu ar klausiu. Juk atsiminsiu – jei ne sprendimą, tai pačią eigą, sprendimo paieškos logiką. O štai jeigu atsakymą, suformuluotą patarimo forma, būčiau gavusi iškart, greičiausiai juo pasinaudojusi po kelių dienų pamirščiau, ir dar keletą kartų klausinėčiau to paties. Tai jau būtų ne loginio, o mechaniško įsiminimo atvejis, tad jam reiktų kartojimo. Na, o panašiose, bet kitokiose situacijose  tikrai vėl ir vėl reiktų patarimo.

Be to, tai susiję ir su savęs vertinimu. Gavus patarimą-konsultaciją, jis bus toks: “Aš čia nieko nesuprantu, be pagalbos negalėčiau apsieiti (esu menkas)”. Priėjus iki atsakymo pačiam, tegu ir padedant vedliui, užduodančiam tikslingus klausimus, savęs vertinimas stiprėja: “Hmm… čia nieko ypatinga, pagalvojus galima susivokti, ir man tai pavyksta! (esu pakankamai stiprus)”. Žinoma, paties proceso metu savęs vertinimas gali ir labai svyruoti: “Ir kaip aš nieko negaliu sugalvoti! Nemaniau, kad mąstau taip lėtai…”. Tad klausinėtojas turėtų būti supratingas ir mokėti ne tik įspirti, bet ir paglostyti, t.y., reikalui esant palaikyti, paskatinti (“žiūrėk, šitoj vietoj tau išėjo labai šauniai…, tu galvoji reikiama kryptimi…, o čia daugeliui būna sunku susivokti, aš pirmąkart irgi užgaišau…, gerai, kad žinai, kas tau gali padėti…)

Mūsų kalba = teiginiai + klausimai. Kalbėjimas tiesiogine to žodžio prasme susideda iš išsakomų minčių “gabaliukų” (jei rašome – sakinių), kuriuos pateikiame dvejopa forma: 1) kaip teiginius (sakau, kaip galvoju) ir 2) kaip klausimus (teiraujuosi, kaip galvoja kitas arba aš pats, jei klausimai retoriniai arba nukreipti į save). Abi šios formos yra geros ir reikalingos. Tačiau bet kurio gero daikto neturėtų būti per daug ;). Tad svarbu išlaikyti proporcijas. Jei kalbame vien teiginias (tiesa, ir jie nėra vienodi, tačiau apie tai – kitame leidinio numeryje), mūsų kalba gali tapti panaši į pasiūlymų, rekomendacijų ir savo nuomonės piršimą. O juk kai kas nors ką itin siūlo, daugeliui įsijungia “natūrali gynyba”: norisi prieštarauti. Taip imame konfrontuoti, kartais ir konfliktuoti. Na o tuomet, jei neatsilaikome ir būname priversti sutikti, bet vėliau paaiškėja, kad pasinaudojus patarimu reikalas nebuvo išspręstas maksimaliai puikiai, atsakomybę labai lengvai “nurašome į patarėjo sąskaitą”. Kaltas blogas patarimas, o mano atsakomybės čia kuo mažiausiai ;).

Klausimai parodo, kad domimės kito nuomone, kad neturime griežto išankstinio nusistatymo, kad esame lankstūs ir linkę derinti nuomones… Tai kalba apie nuostatas.

Be to, klausdami juk gauname daugiau informacijos. O juk kaip dažnai sakome: “Na, patariau nevisai tinkamai,bet iš kur aš galėjau žinoti,ko tiksliai jam reikia? …nepasakė…” Jei prakalbinsime – pasakys.

Atviri ir uždari klausimai – dažniausiai naudojamas klausimų skirstymas. Skirtumas tarp jų – labai paprastas: atvirieji atveria pašnekovo burną, prakalbina jį, ir mes sužinome daug daugiau nei užduodami uždaro tipo klausimus, kurie skatina atsakyti trumpai – “taip“ arba “ne”.

Atvirieji klausimai prasideda žodeliais “kada”,”kaip”, “kiek”, ”kur”…

Uždarieji klausimai prasideda žodeliu “ar” arba tiesiog veiksmažodžiu (pvz., “einate namo?”).

Pokalbio pradžiai, susipažinimui, informacijos rinkimui (pvz.,kai kalbame su klientu ar nauju darbuotoju) puikiai tinka atviri klausimai. Pokalbio užbaigimui, kai reikia sudėti visus taškus ant “i”, kai reikia abiems pusėms aiškiai suprasti, kada tiksliai vyks susitikimas, kiek tiksliai kainuos paslauga ir pan., geriau tiks uždari klausimai. Jei pirmiausiai kalbinsime atvirais klausimais, po to uždarais pasitikslinsime – neliks vietos dėl interpretacijų atsirandančioms klaidoms.  Taip pat uždari klausimai tiks tuomet, kai norime sutrumpinti pokalbį, o pašnekovas ir taip yra linkęs kalbėti daug…

“Ar išrašote sąskaitas-faktūras?” – tai uždaras klausimas.

“Kokia tvarka galioja jūsų įmonėje išrašant sąskaitas-faktūras?” – atviras klausimas.

“Kur ir per kiek dienų išrašote sąskaitas-faktūras?” – taip pat atviras klausimas.

Kaip matote, kai kada atviras klausimas gali būti suformuluotas taip, kad kaip ir nebelieka galimybės pasakyti ”ne”.

Klausimai “su pasiūlymais”, arba tiksliau – klausimai, siūlantys atsakyti taip, kaip sąmoningai arba nesąmoningai būtų patogiau klausiančiajam. ”Eisi miegoti ar neisi?”, – klausia tėtis, ir vaikas sako ”Ne” (jis galėjo rinktis iš dviejų galimybių – taip arba ne). “Eisi miegoti su meškiuku ar su kačiuku?”, – klausia mama, ir vaikas vėl renkasi iš dviejų galimybių, tačiau mamai jos abi tinkamos vienodai, svarbu,kad atsakymui “ne” nebeliko vietos…

Kartais taip suformuluotus klausimus vadiname manipuliavimu, ir tame yra tiesos. Jei norime kitą apgauti, gauti sau naudos jo situaciją pablogindami – toks manipuliavimas kitu tikrai negražiai atrodo. O jei norime jam padėti?

Prie klausimų “su pasiūlymais” galime priskirti ir taip vadinamus “uodeguotus” klausimus. “Nori ledų, juk taip?” – tai uždarojo klausimo variantas, tiesiog pakišantis mintį ”sutinku, taip!”. “Kokių norėtum ledų? Juk labai mėgsti vanilinius, argi ne?” – kaip ir atviras klausimas, jei žiūrėsime formaliai, tačiau savo esme jis labai aiškiai “su pasiūlymu”, kurį priimsime, jei tik nebūsime labai sąmoningi ir dėmesingi tą akimirką, kai klausimas bus pateiktas.

Tikrai atviri klausimai, neturintys jokio pasiūlymo, gali būti skirstomi dar į dvi kategorijas: 1) skatinančius gilintis į problemą bei ją geriau suprasti ir 2) praplečiančius mąstymą, skatinančius pažvelgti kitaip. Išbandykite ir vienus, ir kitus, ir tikrai pajusite jų galią (galite klausti ir savęs 😉 )  :

Klausimų, palengvinančių temos supratimą ir skatinančių jos nagrinėjimą, pavyzdžiai:

Ką manai apie…….…?

Kaip tu paaiškintum…..…?

Ką/kaip ruošiesi daryti………?

Kodėl taip manai………….?

Kokiose situacijose tai veikia/veiks…….?

Ką tai reiškia…..…?

Kur tai nuves………..?

Kuo tai pagrįsta?

Klausimų, skatinančių mąstyti kita kryptimi ir suprasti kitaip, pavyzdžiai:

Koks galėtų būti pirmasis žingsnis………?

Kas dar galėtų tai padaryti……….?

Koks galėtų būtį kitas žingsnis………?

Kaip/kuo tai galima būtų pakeisti…………?

Kam tai turės įtakos……..?

Kokias išvadas iš to darai?

Jei pagalvotum iš naujo/kitaip, kaip tuomet tai atrodytų?