“Ne, tikriausiai man to nereikia – aš juk ne vaikų darželio auklėtoja… ir ne psichologas…”, – galite pagalvoti. Bet… nebent… gal norėtumėte lygiaverčiai naudotis visomis savo smegenimis, net tik “racionaliosiomi”, ir net paprašyti abiejų savo smegenų pusrutulių “komunikuoti” tarpusavyje? Sako, tada gimsta geriausi sprendimai: kairioji mūsų smegenų pusė labiau atsakinga už kalbą, logiką, o dešinioji – už vaizdinius, jutimiškai ir intuityviai suvokiamus dalykus. Žiūrint “vadybiškai”, jei jau turi resursą, neprotinga jį laikyti nenaudojamą – vis tiek vietą užima ir valgyt prašo…

Protas ir emocijos: IQ ir EQ

Nuo mokyklos laikų esamę įpratinti lavinti protą – mokomės skaičiuoti, skaityti, kaupiame įvairių sričių žinias, bandome jas taikyti praktiškai spręsdami kasdienes užduotis ir susidūrę su naujomis situacijomis. Kuo protingesnis žmogus (kuo aukštesnis jo intelektas ar taip vadinamas IQ) – tuo geriau, t.y., tuo lengviau jam turėtų būti kaupti įvairias žinias ir tuo paprasčiau jis turėtų susitvarkyti su jų panaudojimu… Deja, ir kaip jūs patys pastebėjote, ir kaip mokslininkai patvirtina, aukštas IQ ne visada reiškia, kad žmogus gebės geriau nei kiti tvarkytis kasdieniame gyvenime, kilti karjeroje ir siekti profesinių aukštumų. Kaip tik, neretai nutinka atvirkščiai – žiūrėk, tikras moksliukas nieko ypatinga nepasiekia profesijoje, o buvęs moksluose vidutiniokas geba įsteigti konkurentabilų verslą ir puikiai pasirodyti politinėse kovose. Kas atsitinka? Ko vienam pritrūko, o kitas turėjo tiek, kad kompensavo žinių stygių? Šioje vietoje labai tiktų atsakymas: žiūrėkite į emocinio intelekto (EQ) lygį. Jei žmogaus EQ žemas, t.y., jo emocinės kompetencijos nėra išvystytos, jis negebės taip gerai adaptuotis socialinėje aplinkoje ir taip puikiai naudotis savo kitais sugebėjimais, siekti savo tikslų, planuoti gyvenimo ir kurti santykių kaip tas, kuris turės aukštesnį EQ ir mažiau protinių gabumų bei žinių.

Psichologai apie intelektą

Apie emocijas psichologai ir filosofai kalbėjo nuo senų laikų. Bet jos nebuvo siejamos su sąvoka “intelektas” (protas). Vakarietiškoje kultūroje šie du skirtingi žodžiai ilgai reiškė ir skirtingus dalykus, dažnai net supriešinamus.

XX amžiaus pabaigoje keletas tarpusavyje nesusijusių mokslininkų, pastebėjusių, jog aukštas intelektas nebūtinai padės karjeroje ir siekiant būti laimingais, sukūrė savo teorijas, kiek kitaip aiškinančias intelektą (protą). E.L.Thorndike prie intelekto supratimo prijungė sąvoką “socialinis intelektas”, kuri reiškė tai, kaip asmuo geba sukurti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis, elgtis visuomenėje, bendrauti ir bendradarbiauti. Juk labai aišku, kad neturintys tokio intelekto komponento darbuotojai būtų nieko verti, tarkim, pardavimų srityje. O finansininkas, jei jis yra aukšto IQ, bet prastoko socialinio intelekto, būtų geras kaip specialistas, bet galbūt sudėtingas kaip komandos narys…

L.Gardner sukūrė sudėtingesnį – daugybinį intelekto modelį, kurį sudaro net 7 dalys: kalbinis intelektas, muzikinis, loginis-matematinis, erdvinis (padeda orientuotis erdvėje, kurti erdvines konstrukcijas…), kinestetinis (svarbus su judesiais ir lytėjimu susijusiose veiklose – valdant prietaisus, kuriant drabužius, kovų menuose…), asmeninis intelektas ir tarpasmeninis intelektas. Šie du pastarieji būtų EQ atitikmenys: kaip suprantu ir valdau save patį; ir kaip suprantu bei gebu komunikuoti su kitais. Kadangi žmogus normaliu atveju be emocijų neegzistuoja, tai ir savęs, ir kitų supratimui “emocinis raštingumas” yra svarbus. Save gerai suprantantis ir jaučiantis žmogus susitvarko su iškilusiomis problemomis (pvz., stresu), labiau pasitiki savimi, nebijo rizikuoti ir prisiimti atsakomybių adekvačiai įvertindamas situacijas.

Dar vienas svarbus šiuo požiūriu autorius yra R.J.Sternbergas, sukūręs 3 elementų intelekto teoriją. Anot jo, žmogaus protas turi tris vienodai svarbius elementus: 1- analitinį (išlavinus jį lengvai gimsta racionalūs sprendimai); 2- praktinį (kai ši dalis stipri – paprasta taikyti žinias praktikoje); 3- kūrybinį (be šio elemento žmogus nesugebėtų pritaikyti senų žinių naujose, nenumatytose situacijose ar perkelti jų į kitas sritis).

Šiuolaikinis EQ supratimas

Psichologija yra viena iš tų sričių, kur teorijų yra labai daug, jos vis keičiamos naujomis, o grupės mokslininkų nuolat svarsto, kaip ką ir kuo paaiškinti… Dar prisideda būrelis labiau praktikų nei mokslininkų, gerai jaučiančių, ko reikia žmogui kaip klientui ir vartotojui ar organizacijoms, perkančioms psichologų paslaugas – štai ir turim vaizdą, šiuo metu vykstantį “EQ scenoje”.

Labiau mokslinis modelis gražiai “įsipaišo” į ankstesnes intelektą aiškinančias teorijas. Jo ir pačios sąvokos “emocinis intelektas” autoriai yra P.Salovey ir J.Mayer.  Daugelis kitų autorių, kuriančių testus ir klausimynus, kuriais siekiama įvertinti EQ, remiasi būtent jais. Anot šio modelio, EQ apima:

1. gebėjimą pastebėti savo ir kitų emocijas;
2. gebėjimą skirti vienas emocijas nuo kitų ir
3. gebėjimą pasinaudoti emocijų mums siunčiama informacija mąstant, priimant sprendimus, modeliuojant elgesį ir veikiant.

Vėliau buvo sugalvotas ir hierarchinis EQ vystymo (juk lavinti galime jį visi) modelis:

1. pradžioje svarbu, kad suvokiame emocijas – savo ir/ar kitų;
2. tuomet jau galime ir panaudoti emocijų siunčiamą informaciją;
3. vėliau išmokstame suprasti: kodėl jos kilo, kas nulėmė, kaip jos darys įtaką tolesniam mąstymui, planavimui, veiksmams…;
4. tik suprasdami galime imti iš tikrųjų valdyti emocijas (valdyti – nėra lygu “užgniaužti”! tai būtų labiau panašu į “vairuoti”).

Nors šis modelis aiškus, pagrįstas daugeliu tyrimų, praktikoje psichologai dažniausiai gauna klausimus, į kuriuos jis nepadeda atsakyti tiesiai ir greitai: “bet ką man daryti – jei jaučiu, kad nenoriu, o reikia norėti?”; “kaip motyvuoti kitus?”; “kodėl jie nenori bendradarbiauti?”; “o jei bijau priimti sprendimą?”…

Todėl natūralu, kad atsirado ir taip vadinamas populiarusis (mišrusis) EQ aiškinimas. Jis pirmiausiai siejamas su daugelio populiarių knygų apie EQ autoriumi D.Goleman, tačiau yra ne vienas šis autorius, teikiantis rekomendacijas, kaip ugdyti EQ, ir ne vienas klausimynas, skirtas EQ vertinimui. Iš esmės mišrusis EQ aiškinimas – tai tas pats “moksliškasis modelis”, tik transformuotas pridedant prie EQ apibūdinimo tokias su emocijomis susijusias kompetencijas kaip: gebėjimas motyvuoti save, aukšta savimonė, gera savireguliacija, gebėjimas valdyti stresą… Dar sudėtingiau (moksliniu požiūriu), jei autoriai prie EQ apibūdinimo prideda ir su vertybėmis bei savęs identifikavimu susijusių aspektų. Nors akivaizdu, kad analizuojant konkrečių žmonių istorijas apie tai, kaip buvo pasiekti geri profesiniai rezultatai ar kiti gyvenimo tikslai, paprastai paaiškėja, jog begalo svarbūs buvo jausminis “gėrio/blogio” supratimas, gal net jutiminis savo gyvenimo kelio suvokimas ir gebėjimas intuityviai pajusti, kuris sprendimas yra “tikrai mano”… Sakom, kad gebantys tai pajusti turi nuojautą. Arba kitaip – aukštą EQ. Žiūrint praktiniu aspektu tokių kompetencijų ir jų ugdymo metodų aprašymas kasdienio gyvenimo kokybei turi didesnės naudos. Tačiau “populiarioji” EQ teorija mokslininkų neretai užsipuolama kaip “sunkiai įrodoma” ir vadinama “senu geru vynu naujoviškame įpakavime”.

Emocinė branda ir emocinis raštingumas

Populiarioji EQ aiškinimo kryptis lygiagrečiai vartoja keletą sąvokų, nusakančių emocines kompetencijas.

Svarbų EQ aspektą, pačią jo esmę parodo sąvokos “emocinė branda” vartojimas. Nebūtinai emocinė branda turi būti siejama su brandžiu amžiumi – kartais jaunas žmogus, vertinant jo savęs suvokimą, sprendimus ir atsakomybių prisiėmimą, yra daug brandesnis nei senas. Tačiau daugelio autorių tyrimai rodo, kad vyresni žmonės geriau suvokia, supranta ir valdo emocijas.

Kitą EQ aspektą – galimybę tobulinti, vystyti šias kompetencijas – parodo taip pat dažnai naudojama sąvoka “emocinis raštingumas”. Raštingu tapsi išmokęs raides, ir dar kasdien jas rašydamas – kitaip tavo sakinukai atrodys kreivi šleivi kaip pradinuko ;)…

Ko imtis lavinant savo EQ?

1. pažink save – įgusk pastebėti, ką jauti: keletą kartų per dieną paklausk savęs, ką jauti, įvardink emociją žodžiais (būk atviras ir sąžiningas sau);
2. išmok pastebėti savo besikartojančias schemas: “tam tikra emocija – tam tikras elgesys”;
3. pastebėjęs schemas bandyk reaguoti nebe automatu (pagal schemas), o sąmoningai (apgalvodamas kitus elgesio variantus);
4. ieškok “priežasties-pasekmės” ryšio savo savijautoje, elgesyje, veiklos rezultatuose; remkis ne tik racionaliais paaiškinimais, bet ir emocijų nešama informacija;
5. valdyk emocijas – būti spontanišku gali, bet suprasdamas, kad esi spontaniškas; valdyti – tai nėra tas pats, kas užgniaužti – tai įsisąmoninti, ką darai ir priimti sprendimus;
6. tyrinėk ir suprask savo vidinę motyvaciją – kiek gali daugiau pasiremk vidiniais resursais;
7. primink sau, kad turi sveiko optimizmo, skatinančio ne plaukti pasroviui ir tik laukti progų, o imtis sprendimų ir atsakomybės;
8. matyk kitus – būk atviras kitų emocijoms ir patyrimams – paklausk savęs, ką jaučia ir ką patiria kiti;
9. tai, ką darai, susiek su ilgalaikiais savo (ar grupės, kuriai priklausai) tikslais ir bendražmogiškais tikslais: “aš žinau, kodėl tai darau – tai darau, nes…”

________________________________

Vėliau visus šiuos žingsnelius galėsime aptarti nuodugniau…