Kalbėti apie pozityvų mąstymą dar visai neseniai buvo labai populiaru. Netgi – madinga. „Mąstyk pozityviai“, – sakydavome draugui, besiguodžiančiam dėl kokios nesėkmės. Nors… kaip tai darytume jo vietoje ir neturėdavome jokio supratimo. „Na, o kur tavo pozityvumas“, – ne kartą bandydavo praskaidrinti mums nuotaiką bendradarbiai, kai gaudavome eilinę „neįvykdomą“ užduotį. Atseit, tai paprasta – šypsokis, ir viskas bus gerai. Read more…

Kartą su draugais užsukome pas vieno iš jų bičiulį. Kažkada jau buvau jį mačiusi ir žinojau, kad Vilius – įdomus, kūrybingas ir kupinas entuziazmo žmogus. Jo namuose tuomet praleidome gerą pusdienį, taigi, spėjau ne tik susipažinti, bet ir „paatvirauti“ taip pat ir su jo drauge Rasa, kuri, kaip ir Vilius, tryško energija ir žavėjo įdomiais sumanymais. Read more…

Kalbuosi su drauge. Ji pasakoja, kaip jos vyras eilinį kartą priėmė neteisingą (jos manymu) sprendimą. Ir svarbiausia – „pasitaręs“ su ja. „Tartis su mano vyru, – sako ji, – beviltiškas reikalas, jo liežuvis, matyt, geriau prikabintas – nieko jam negaliu įrodyti, nors širdies gilumoj ir būčiau 100%  tikra, kad mano nuomonė teisinga, o jis klysta“.

Read more…

Kartais įkyrios mintys lenda ir erzina. Na, tada bent jau akivaizdžiai matosi, kad tai – nereikalingas prielipas. Kartais mes patys nusitveriam kokią mintį ir sukinėjam ją pirmyn-atgal, ratu ir vėl iš naujo, tarsi ieškodami kažkokio stebuklo ten, kur jau šimtąsyk buvome ir nieko neradome. Arba atvirkščiai – įsitveriame ką radę ir nebepaleidžiame, vien tik tai ir tematome, o gyvenimas tuo tarpu eina savo keliu toliau ir tolyn… Būna? Man – taip. Kaip ir daugeliui, beje. Todėl dabar ir papasakosiu apie vieno mažylio primintą pamoką. Read more…

Neseniai vienas iš ilgokos komandiruotės afrikietiškam užsieny grįžęs bičiulis taip “paprotino” mane, kai jau norėjau paskubomis kirsti gatvę ne perėjos vietoje – sako: “stok, nelėk, patariu labiau pasaugot ir pamylėt save dabar, nes, matau, čia aplink visi pikti ir nervuoti – tokios tad pas jus nuotaikų mados…”. Read more…