Pavasaris šiemet vėluoja. Ypač pajūry. O kad ir saulutės, ir gryno oro vis tik norisi, ieškodama užuovėjos įsitaisau vienos kavinės terasoj ir, gurkšnodama arbatą, bandau skaityti knygą. Bet dėmesys pagauna ką kita – tikrą, su niekuo nesupainiojamą pavasario kvapą…  Apsidairau. Prie gretimo stalelio kaip tik įsitaiso solidi pora – abu tokie gražūs, šviečiantys, abu „odiniai“ – vyras smėlio odos švarku, moteris beveik baltu, ir abu besišypsantys – lyg vienas kitam, lyg visam pasauliui… Padavėja atneša vazelę, ir moteris pamerkia savo alyvų puokštę – tai mat iš kur tas pavasario kvapas… Beskaitydama vis dirsčioju ir grožiuosi: jie neskubėdami gurkšnoja kavą su brendžiu, toliau šypsosi ir tyliai kalbasi.  Net muzika tarsi specialiai jiems parinkta būtų – prancūzas sodriu žemu balsu kažką dainuoja apie moterį ir gėles. Bet daina baigiasi. Moteris nuo gretimo stalelio pakyla ir nueina kavinės vidun. Vyras tuo tarpu išsitraukia telefoną. Tylu, tad negaliu negirdėt: „Labas, brangioji, šiandien negrįšiu, užtruko derybos, ryt bus dar vienas susitikimas… Bučkis dukružei… Ir nepamiršk mano žuvyčių… „…  Kažkas pasirūpina muzika, ir prancūzas sodriu balsu ima dainuoti apie gyvenimą. Moteris baltu švarku grįžta atgal. Vyras paduoda jai taurę, ir jie ilgai žiūri vienas į kitą. Pūsteli vėjelis, vėl iki manęs atnešdamas tą svaigų alyvų kvapą. Pavasaris. Šiaip ar taip – šaltas, bet pavasaris…

Kai išgirstame žodį „derybos“, pirmos kilusios asociacijos tradiciškai būna susijusios su politikais, pardavimo vadybininkais ir turgaus prekiautojais. Tačiau dabar, kai spauda ir internetas pilni straipsnių, aiškinančių, kaip svarbu yra išmokti derėtis kiekvienam, ir kaip stipriai nuo to priklauso mūsų gyvenimo kokybė, ko gero, jau nieko nenustebintume pasakę, kad su derybų situacijom susiduriame visi ir nuolat, ne vien pirkdami ką turguje. Taigi, kad yra toks dalykas, kaip derybos, ir kad jis, norime mes to ar ne, užima dalį mūsų gyvenimo, lyg ir savaime aišku. Tačiau nuo to nepasidaro aiškiau, o kas per daiktas apskritai tai yra, kame gi to, ką vadiname derybomis, esmė. Ją, pasirodo, kiekvienas interpretuojame savaip. Read more…

“Netikėdamas savimi genijumi nebūsi“ (H. de Balzakas)

O, kažin, kuo gali būti netikėdamas savimi? Na, jei ne genijumi, tai gal…, na, pavyzdžiui mokytoju ar vaikų darželio auklėtoja? Sakysite, turbūt nelabai – vaikai juk greit pajustų tą nepasitikėjimą savo jėgomis, ir galiausiai „užliptų ant galvos“ arba, dar blogiau, visai nekreiptų dėmesio. Tai gal pardavimo vadybininku, juk jų vis reikia ir reikia? Na tai jau ne – taigi nieko neparduosi! Tai… gal siuvėja ar vairuotoju…? Ką gi, įsivaizduokite vairuotoją, nepasitikintį savimi, darantį kairį posūkį judrioje miesto sankryžoje, kurioje nėra šviesoforo… Grėsmė čia jau kiltų ne tik jam vienam, o ir aplinkiniams taip pat. Ir taip, į kokią darbo sritį bepažvelgtume, visur pamatytume tą patį: be pasitikėjimo savimi – tik žingsnis ten, du atgal ir trypčiojimas vietoje. Geriausiu atveju… Read more…

Kartą, kai jaučiausi visiškai pavargusi ir man norėjosi tik svajoti apie atostogas, užsukau į vienos kelionių agentūros tinklapį. Ten akį patraukė siūlymas pažaisti, o tuo pačiu ir pasitikrinti, kaip gerai pažįstu pasaulio šalis – „žaisk ir laimėk“ ar kažkas panašaus. Ekrane pasirodė Afrikos žemėlapis su visų jos valstybių kontūrais, tik niekur nebuvo užrašų, nurodančių, kur kokia šalis. Kas keletą sekundžių greta žemėlapio išnirdavo vis kitos valstybės pavadinimas, o žaidėjui (t.y. man) reikėdavo nedelsiant surasti tą šalį žyminčią teritoriją. Dirbant greitai ir tiksliai, per tam tikrą laiką (atrodo, tris minutes) turėjo būti „užpildytas“ visas žemėlapis. Na, o jei padarysi klaidų ar per ilgai svarstysi, tuomet tiesiog nebetilpsi į numatytą laiką, ir … galėsi nebent žaisti iš naujo… Tiesą sakant, tą vakarą tik tai ir tedariau. O kai jau galėjau nesunkiai tilpti į laiko limitą, atsirado azartas ir noras tai padaryti per dar trumpesnį laiką. Šitaip net nepastebėjau, kaip puikiai išmokau tą geografijos pamoką. Ir, svarbiausia – jokio „kalimo“, tik smagiai praleistas laikas! Read more…

Raudona – labai graži ir labai stipri spalva. Ne? Tau – ne? Na, dėl grožio tai galima ir nesiginčyti ;), bet jėgos ji turi be galo daug, juk negali nesutikti. Net jei ji tau ir nemiela,  ta raudona…

Tas, kas turi daug  jėgos, gali daug nuveikti. Raudona – tai aktyvumas ir veikla. Energija, besiliejanti per kraštus. Greitis. Turi daug darbų? Read more…