Kaip ir kitos mums žinomos gyvos būtybės, žmogus nuolat keičiasi informacija su savo gentainiais. Tik žmogus, būdamas sąmoninga būtybe, tai darydamas labiau įprato naudotis loginėmis sąvokomis. Paprastai juk sakome: “mes kalbamės”. Toks išsireiškimas,  jei suprasime jį visai pažodžiui, siūlo labiau nei kur kitur nukreipti dėmesį į pačią kalbą – t.y. žodžius, kuriuos pasakome. Kai kurie taip ir daro – jie klauso nepakeldami akių nuo laikraščio, tyrinėjamo dokumento arba tiesiog neskiria dėmesio “nereikšmingų” pokyčių pašnekovo veide bei stovėsenoje tyrinėjimui. Tačiau tikriausiai visi esame patyrę situacijų, kai kažkoks vidinis nujautimas, gal intuicija, perspėja: “čia kažkas ne taip”. O gal – atvirkščiai – apima pasitikėjimo, bendrystės pojūtis. Psichologai mano, kad tokia intuicija nėra joks mistinis šeštas pojūtis: greičiausiai tokį sprendimą priimame atsižvelgdami į daugybę ženklų (ir žodinių, ir nežodinių), kuriuos valingai ar nevalingai siunčia mums pašnekovas. Jei tuos ženklus susirenkame ir situaciją įvertiname sąmoningai, sakome: “supratau”. Jei dalį ženklų užfiksuojame, bet net nežinome, kad tai padarome, ir netyrinėjame tų ženklų protu, ateina tokios mintys: “intuicija sako, kad…” arba: “nujaučiu…”. Balso charakteristikos (tembras, greitis, tonas, pauzės…) ir kūno kalba (gestai, mimika, laikysena, taip pat išoriškai pastebimos fiziologinės reakcijos…) nors visada lydi žodžius, ne visada būna sąmoningai pastebėti ir įvertinti. Jei žmogus racionalesnis, dalykiškas, žodžių kalba jam atrodo aiškesnė. Read more…

Varteliai į bendradarbiavimą palaikantį bendravimą

Apie efektyvų bendravimą rašoma ir kalbama daug. Pradedant bendromis etiketo taisyklėmis ir baigiant labai konkrečiais patarimais, kaip parinkti ir ištarti žodžius, kur ir kiek laiko fokusuoti žvilgsnį, kaip suderinti gestus ir pan. … Ir tikrai, galima išmokti aktyvaus klausymo meno, galima sąmoningai pokalbio metu užduoti daugiau atvirų klausimų, pasirinkti pozityvesnius teiginius. Tačiau net ir tuomet gali nutikti taip, kaip neretai nutinka per kokio gerai pasirengusio politiko rinkimų kampaniją – žiūrėk,  tai vienas, tai kitas klausytojas  po tokio tobulo kalbėtojo kalbos ima ir pamąsto: “kalba tai jis gražiai, net ir judesius “nušlifavo” – jokių uždarumą rodančių gestų, atvirais delnais ir dailia šypsena rodo esąs draugiškas… bet kažkodėl jaučiu, kad tuščia vieta esu aš jam, jis tik savo įvaizdžiu rūpinasi…”. Read more…

Vaikštau po didelį prekybos centrą, kraunuosi į vežimėlį salotas, jogurtus ir ryžius, ir staiga girdžiu: „ … šiandien mūsų parduotuvėje jūs galite įsigyti Antoine de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas“ tik už septynis litus devyniasdešimt devynis centus. Pasinaudokite proga…“ ir t.t…. ir t.t…. Pirmiausiai pasidaro juokinga, po to net kiek pasipiktinu tokia savo mėgstamiausios knygelės „akcija“, bet galiausiai suveikia praktiško pirkėjo instinktas, ir netrukus aš jau ieškau knygų krūvoje tos, kuri man taip sušildo sielą. Štai! Pasiimu ją. „Dabar turėsiu savo“, – pamanau. Nes jau gerai ir neprisimenu, kiek kartų pirkau šią knygelę, bet vis kažkaip keistai gaunasi man su ja – ji yra tokia žavi, kad vos tik įsigijusi būtinai užsimanau kam nors padovanoti…

Bet visų keisčiausias dalykas nutiko visai neseniai – na štai, pamažu mane užplūsta prisiminimai, ir aš jau vaikštai ne tarp skalbiklių, kempinių ir maišų šiukšlėms prikrautų lentynų, o Read more…

Sėdžiu ant suolelio parke, niekur neskubu, tad stebiu, kas ką veikia. Maža mergaitė, gal kokių penkerių, tylutėliai buria, skainiodama nuo ramunėlės lapelius: “myli nemyli myli nemyli…negera ramunė šita”. Tada ji meta šonan pliką, be žiedlapių likusį stiebą, ir eina į pievą ieškot naujos gėlės. Matau, kaip vaikšto tolumoje ir susikaupusi kalbasi su savimi, karts nuo karto pasilenkdama nusiskinti naujo žiedo. Matyt, buria toliau. Galiausiai ji garsiai šaukdama atbėga prie moters, skaitančios knygą: “Myli! Myli! Sakiau, kad myli, taip ir žinojau! Iš ketvirto karto, bet myli!”.

Nejučia nusišypsau. Man tai patinka – aš irgi, būdama maža, mėgau žaisti visokius burtus. Netiesa, meluoju. Mėgstu daryti tai ir dabar. Ir lygiai taip pat, kaip šita mergaitė, buriu tol, kol išburiu, kas priklauso J. Na, kol vidinis balsas patvirtina, kad viskas taip ir yra. Atrodytų, jei viduje žinai, kas ir kaip, kam tada reikia dar kažkokio ženklo – paskutinio ramunėlės žiedlapio ar ko kita. Nežinau. Logiškai mąstant, tikrai nereikėtų. Bet viduje mes dažnai būnam tokie nelogiški… Kartais – galbūt – nepasitikim savo žinojimu, ir todėl norim kokio nors aplinkos pritarimo, patvirtinimo. Kad galėtume pasakyti: “va, ne man vienam taip atrodo…”. O kartais tikriausiai, kaip vaikai, ieškom kokių nors stipresnių jėgų (pavyzdžiui, burtų, likimo ženklo) palaikymo – juk taip gera, kai kas nors nuima nuo tavęs atsakomybę. Kas be ko, ne visas ir tas mūsų žinojimas yra aiškus, gerai įsisąmonintas. Apie pasąmonę jau tiek prišnekėta ir prirašyta, kad frazė “kažkur pasąmonėj jaučiu” seniai įėjo į kasdienę kalbą. Matyt, kaip tik tuos vartelius iš gilesniojo lygmens į sąmoningą visokie burtai ar ženklai ir turi galią lengviau atverti. Tad jei ten nieko nėra – tuose vidiniuose mūsų kloduose – nieko doro ir neišbursi. Bent jau to, kuo patikėtum. Todėl buri sau toliau – kol gauni patikimą rezultatą J.

Kada naudojuos tokiais žaidimais? Na, pavyzdžiui, kai turiu klausimą, o atsakymo nežinau, kai nesu tikra, kaip pasielgti ar bandau įsivaizduoti, kas dedasi kitų žmonių galvose… Kadangi miesto gatvėmis važinėju dažniau nei vaikštau ramunių pievomis, ir juo labiau – kad prie sankryžos, kol tenka laukti žalios šviesos, nėra ką veikti, tokiem burtam labai tinka šviesoforas. Tarkim, imu ir sakau sau: “jei spėsiu suskaičiuoti iki 10 kol užsidegs žalia šviesa, tai reikėtų eiti į tą koncertą, o jei ne – neisiu”. Ir skaičiuoju… Tuo tarpu stebiu save – kaip skaičiuoju. Greitai? Lėtai? Kuo greičiau? Spėju! Vadinasi, einu – valio, apsisprendžiau! Ir patenkinta jaučiuos (norėjau), ir sąžinė rami dėl neplanuotų išlaidų ar kam kitam pažadėto vakaro (na, būčiau nėjus, bet gavau tokį kaip ir leidimą, kurio pati sau vis nesiryžau duoti). Nespėju? Vos tik mintyse ištarus „šeši“, šviesoforas jau ir užsidegė? Galia… ir jei tikrai labai gaila, prie kito šviesoforo pabandysiu darkart, tik skaičiuosiu greičiau. O jei tas noras buvo nereikšmingas, greičiausiai pajusiu palengvėjimą ir daugiau nebeprisiminsiu to klausimo – jis bus sykį ir suvisam išspręstas. Gal ir ne visai moksliškais metodais, be jokių argumentų „už“ ir „prieš“, bet veikia patikimai. Palaukit, manot, kad tikrai be jokių argumentų? Vis tik greičiausiai visi tie „už“ ir „prieš“ anapus vartelių jau seniai buvo suskaičiuoti, tik lengvo stumtelėjimo trūko.

Lengvas stumtelėjimas reikiama kryptimi – štai ką gali duoti aplinkos ženklai. Ir ne tik tuomet, kai taip tiesiai užduodu klausimą kaip tam šviesoforui. Kartais tokie ženklai ateina patys ir paskatina pamąstyti.

Taip kažkada gavau gėlės pamoką. Ji visa, ta mano kalnų žibuoklė, jau gerą laiko gabalą buvo apsipylusi žiedais – pačiame žydėjime… Bet vieną dieną pastebėjau, kad kai kurie žiedeliai, ypač iš arti pažiūrėjus, ėmė darytis jau nebe pirmos jaunystės grožio. Na, nesu gėlininkė… Saugoti juos? Juk iš toli – gražu. O gal nuskinti ir išmesti? Kelias dienas saugojau. Bet kai neapsikentusi nukirpau tuos, kurie jau buvo visai sudžiūvę, spėkit, ką radau po apačia? Kreivai susisukusius, išsiklaipiusius, negalėjusius išsiskleisti naujus žiedelius. Širdį suspaudė suvokus, kad negalėdama atsisakyti to, kas jau atgyveno, atimu galimybę augti tam, kas savo pumpuruose saugo naują jėgą. Dabar skinu viską, kas jau nėra super grožio, ir tai „atsiperka“ naujais pumpurais. Šitas suvokimas kaipmat persikėlė į kitas, jau nebe gėlių auginimo sritis. Matyt, seniai kirbėjo… Va ir galvoju – juk kartais išties mums sunku išmesti, atsisakyti kažko, liautis ką darius, kas jau nebereikalinga. O tuo tarpu po apačia laukia savo valandos kažkas kita. Ir būtų gaila leisti tiems pumpurėliams išaugti kreivais, lyg suluošintais.

Seni budistų išminčiai sakė, kad iš visko gali kažko išmokti. Kai mokinys pasiruošęs, pasirodo mokytojas. Kai kažkur giliai turiu pribrendusį klausimą ir brandinamą atsakymą, dažnai tereikia tokio lengvo stumtelėjimo, padedančio susivokti. Jei klausimas nebūtų rūpėjęs, arba jei būtų buvęs kitas klausimas, svarbesnis, gėlė būtų davusi kitokį patarimą arba tiesiog tylėtų.

Myli nemyli myli nemyli… Pakeliu akis ir pro langą matau ryškiai oranžinę besileidžiančią saulę. Ji tokia graži, apsigaubusi rūku ir lietumi, kažkokia mieguista, bet spindinti. Galėčiau pasakyti dabar tai mažai mergaitei „pažiūrėk, aišku, kad myli, argi toks grožis – tai ne likimo ženklas?“. Bet lygiai taip pat galėčiau jai pasakyti: „matai, ir saulė leidžiasi – viskas kada nors baigiasi, net ir diena, ir tegu ji baigiasi gražiai, štai, pažiūrėk, saulei nusileidus koks gražus tapo dangus, ir spalvų dar daugiau, o rytoj bus kita diena, visada ateina kita diena“.

Jei tik esi atsimerkęs, aplinka padės įžvelgti visa, ką tik nori pamatyti. Ne, ji padės įžvelgti visa, kaip yra iš tikrųjų.

AŠ ir PSICHOLOGIJA, 2012 07-08

Portia Nelson

Autobiografija iš penkių skyrių

1. Einu gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš į ją įkrentu.

Visiškai pasimetu. Apima neviltis.

Tai ne mano kaltė.

Užtrunka amžinybę, kol išsikapanoju.

2. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Deduosi, kad jos nematau.

Vėl įkrentu.

Negaliu patikėti, kas esu toje pačioje vietoje.

Bet tai – ne mano kaltė.

Ir šįkart prireikia daug laiko, kad išsikapanočiau.

3. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė. Aš ją matau.

Ir vėl įkrentu… Tai įprotis.

Mano akys atmerktos.

Žinau, kur esu.

Tai – mano kaltė.

Akimirksniu išsikapanoju.

4. Einu ta pačia gatve.

Šalikelėje žioji gili duobė.

Aš ją apeinu.

5. Einu kita gatve.

————————————————–

Galbūt tai – mano biografija, galbūt – tavo… arba kaimyno ;).  Jei kaimyno – visa tai, garantuotai, matyti labai gerai. Juk taip paprasta!  Jei tavo – o tu mano draugas – mes tikriausiai abu nieko nematome, o jei aš pamatau – man nesmagu, ir bijau tau pasakyti. Kol netenku kantrybės… O jei mano? Tuomet – mano laimė, jei atsiranda draugas, kaimynas, praeivis ar koks įvykis… kas nors, kas  papurto – kad pramerkčiau akis, ir kas pakiša mintį, jog ten už kampo, visai šalia, yra ir kita gatvė, vedanti į tą pačią pusę…

…Vyras – įmonės direktorius, žmona – tos pačios įmonės finansininkė. Pasitaiko? Taip, ir neretai. Jei valstybinėse organizacijose ir egzistuoja kažkokie apribojimai, tai privačiame versle – dirbkite, kaip tik jums patogu.

…Kitas derinukas: vyras – įmonės vadovas, žmona – personalo vadovė Read more…

Visa tai parašiau žurnalo „AŠ ir PSICHOLOGIJA“ balandžio numeriui, taigi, kai dar buvo sniego. Bet šįkart pavasaris atėjo taip staiga, tiksliau – jis prasiveržė su tiek gyvybinės energijos ir taip nesulaikomai, kad… na, tai –  juk vis apie tą patį :)…

Kai buvau vaikas, pavasariais mėgau žaisti „darau kelius upeliams“. Kasinėdavau pažliugusį sniegą, stumdydavau jį į pašalius taip, kad kieme ar ant kelio tvyrančios balutės galėtų pamažu susijungti, pavirsti upeliais, vis sraunesniais ir sraunesniais, ir galiausiai taptų vos ne upėmis, savo galia ištirpdančiomis pilką košę ir padarančiomis vietos pavasariui ateiti arčiau mano namų. Tiesą sakant tai man labiau patikdavo ne tos nusausintos salelės ir takeliai, už kuriuos mane pagirdavo namiškiai ir kaimynai, bet pats upelių gurgenimas – jie man atrodė tarsi gyvi sutvėrimai, ir todėl primindavo kiemą vasarą, kuomet jis būdavo pilnas visokio čirpimo, dūzgimo ir krebždėjimo. Read more…

Šventas sekmadienis – kas tai: pradžia ar pabaiga?

…Čia kaip ir su tuo daugumai ginčininkų greit numušančiu norą tuščiai peštis retoriniu klausimu: tai kas pirma – višta ar kiaušinis? Lyg ir jokio skirtumo, svarbu tik, kad abu sveiki ir gražūs būtų. Ir vis tik… Kasdienybėje juk neretai būna tikrai sunku susigaudyti, kur kas nors prasideda, o kur – pasibaigia. Na, tarkim, rytas, prabundu. Ir – kas tai – naujos dienos pradžia ar saldaus sapno pabaiga? Kam kaip… Read more…

Jei tik žmonės dirba kolektyve, tai yra – drauge su kitais, taip jau dažniausiai nutinka, kad ne visuomet viskas jiems bendraujant klostosi sklandžiai. Karts nuo karto, žiūrėk, tarp vienų ar kitų vis įvyksta kažkas, nelyg kokia neigiamos energijos iškrova. Tokius “susikibirkščiavimus” kai kurie vadina konfliktais. Sakome “kai kurie”, nes tai, kas vienam bus tiesiog apsikeitimas nuomonėmis, kitam jau gali reikšti, jog “ribos peržengtos”. Juk konfliktinės situacijos – tai nebūtinai vien tik apsikeitimas daugiau ar mažiau emocingomis frazėmis. Demonstratyvus tylėjimas (“tu man neegzistuoji!”), kreiva šypsena (“esi nevertas nė skatiko…”) ar nuolatinis rungtyniavimas net dėl smulkmenų (“aš juk geresnis!”) taip pat gali rodyti esant labai stiprią įtampą. Ir neretai tai gali pasirodyti besą kur kas “žiauriau” veikiančios priemonės nei tiesiog tik paprastas “apsižodžiavimas”. Read more…

…tuo ir patapsi, – sako sena patarlė, ir mes žinome, kad tai yra tiesa. Kitaip kodėl gi vaikams ieškotume „geros“ mokyklos, o namą stengtumėmės susirasti „gerame“ rajone. Juk ne vien pati mokymo programa ar architektūrinis namo išplanavimas yra svarbu, toli gražu – ne… Read more…